O meilė. Kaip jis mylį tą savo moterį. Su tokia aistra, tokia jėga. Ir kai kitose knygose veikėjas būna skaudina ar net įžeidinėja mylimą moterį , o vėliau prašo atleidimo. Čia nieko panašaus. Jis myli ją dėl jos pačios, ir kai sako, jog niekada jos neįskaudins ir neapleis, jis nesvyruodamas tęsi savo pažadą. Jis garbina žemę kurią jinai vaikšto ir myli ją taip stipriai bet su tokiu atsidavimu ir švelnumu, kad skaitant suspaudžia širdį. Ji jam viskas. Už ją nėra jam nieko geresnio, nieko vertesnio. Ir ji myli jį taip pat. Nepaisant nieko, kas stoja skersai kelio. Nepaisant to, kad jis nuolat abejoja savimi kaip žmogumi, kaip vyru. Nes jis visas buvo žeminamas, o jo pasiekimai menkinami. Jo pergales visad žymėdavo degradacija ir savi neapykanta. Bet ji vienintelis žmogus kuris niekada jo neteisia, niekada juo neabejoja.
Dar kitas dalykas tai, kad jis niekad nesiskundžia. Žmonės ji nuolat stengiasi sumašyti su purvais, įkaudinti, sužaloti, bet jis kad ir ką patirtų neišlieja ant kitų savo apmaudo ar pykčio. Jis atsikelia ir yra pasiruošęs kautis toliau, Iškęsti pažeminimus ir nuoskaudas tylomis, nes nenori skaudinti tų dviejų žmonių.



