Nebeturiu vilties viską ištverti

Sveikos,

Esu čia naujokė, tačiau labai ieškau pagalbos. Noriu papasakoti savo istoriją ir sulaukti Jūsų patarimų, ką daryti toliau?
Esu moteris, kuriai jau virš 50 metų. Turiu vyrą, dvi dukras (16 ir 27 m), bei mamą. Su mano mama gyvename visą gyvenimą. Ji visą laiką man padėjo. Prižiūrėjo vaikus, gamino valgyti, tvarkė namus ir t.t. Aš dirbau, bet taip pat visą gyvenimą viską dariau. Ir valgyt gaminau, ir namus tvarkau, daržuose dirbau ir t.t.
Tačiau dabar neberandu ramybės. Darbe (čia dirbu jau virš 20 metų) paskutiniais metais netyla apkalbos, kad labai gerai gyvenu, mama už mane viską padaro, mano vaikus užaugino, o aš net valgyt padaryt nemoku, nes viskas už mane padaryta... Bandžiau tai netti, kažkaip užsiminti, kad pvz vakar padariau tą ar aną, tačiau viskas yra nuleidžiama juokais, atseit esu melagė ir tinginė. Į darbą eiti nebegaliu, nes nuolat girdžiu apkalbas ir pajuokas...
Anksčiau gyvename bute, kur kaimynai mane apkalbinėjo taip pat. Prieš metus persikraustėme į namą, tačiau jaučiu, kad kaimynai ir čia manęs nekenčia.. Su giminėmis bendrauti nebegaliu, nes visiems esu tironė, kuri verčia mamą dirbti.
O nuo mamos viskas ir prasidėjo.. Ji visą laiką visiems pasakojo, kaip jinai dirba namie, kaip pati viską daro, taip ir susidarė nuomonė, kad esu netikša, kuri nieko nedaro, net vaikų savo neaugino... Vyro parama menka, nes jis dirba toli nuo namų, grįžta retai. Mergaitės mane myli, bet mano, kad apkalbas ir aplinkinių priešiškumą didžiąja dalimi išsigalvoju.
Vaikštau pas psichologą, geriu vaistus, tačiau nelabai tepadeda... Nebenoriu gyventi, esu niekam tikusi, kliuvinys visiems, pajuokos objektas. Mano gyvenimas nuėjo veltui, nebežinau ką daryti..

Jei jums tikrai 50 m., tai labai keista, kad neturite isminties. Zmones pavydus, jums lieka tik ignoruoti ju kalbas, nes tiesa zinote tik jus. As kaip tik dziaugciausi turedama tokia mama ir nuolat ja girciau kitiems girdint, tegu mirsta is pavydo Daugiau optimizmo ir gyvenimo dziaugsmo, vertinkite save ir savo seima.

Viskas gi yra gerai. Ir vaikai, ir namai- neklausykitų apkalbų, kas jums tie svetimi žmonės. Galvą aukštyn ir viskas. Kuo mažiau klausysitės- tuo mažiau kalbės

O gal mergaitės teisios? Juk negali NUOLAT, VISUR ir VISI pavydėti. Manyčiau, turite rimtų vidinių bėdų. Pradžiai pakeiskit psichologą.

Labai dėkoju už palaikymą. Suprantu, kad neturėčiau kreipti dėmesio, tačiau negaliu.. Jausmas, kai esi visuotinė priešė, kai iš tavęs juokiasi ir nekenčia nepakeliamas. Kaltinu save, kad negyvenau atskirai, kad bijojau kažką keisti gyvenime.
Nesupraskit neteisingai, myliu savo mamą ir esu jai dėkinga, tačiau dabar jaučiu, kad turiu sumokėti štai tokią kainą už savo "lengvą, nerūpestingą" gyvenimą.

Tai dar neaisku kas laukia ateityje, juk gali tekti slaugyti sergancia mama ar kitaip jai padeti gilioj senatvej, zinoma, to nelinkiu. Ar jums svarbu irodyti savo verte pries kitus? Gal tikrai per mazai turite problemu, jei imate i sirdi ka apie jus mano svetimi zmones.
Nenoreciau, jog mano mama taip mastytu kaip jus. Per daug pavirsutiniska.

Kiek laiko geriatia vaistukus? Šiaip tai bendroj sumoj tikrai teigiamas pojūtis būna maždaug po trijų mėnesių.

Maždaug mėnesį. Pirmas savaites viskas buvo lyg ir neblogai, nuotaika gera, viskas gerai. Bet dabar ir vėl jaučiu, kad viskas blogai...

pasakykit savo gydytojui, kad jaučiatės blogai, bet šiaip tai esant depresijai būna tų svyravimų.
Na dar tikriausia ir hormoniniai pokyčiai yra. Bet kaimynai su bendradarbiais tikrai tiek daug apie jus nekalba. turi jie savo gyvenimus, nėr kada pletkinti. Vaikščiokit drąsiai, kalbėkit drąsiai ir galvos sau nesukit. Ką dabar tai mamai, kad ji taip giriasi. Jos tikrai nepakeisit. Nesiginčykit su ja ir nesibarkit, bo senas tai kaip mažas.

Gal jums klimakso pradzia, todel ir nuotaika tokia del hormonu pokyciu. Reikia apsilankyt pas specialista del to, o ne gert antidepresantus.

Ne jokia čia ne kaina už lengvą gyvenimą. Jei gyventumėt atskirai, manot, nebeliktų preteksto krimstelt už ką nors kita? Nepriimkit tų komentarų rimtai, plaukit paviršium. Ir tikrai nepulkit rimtai aiškint ir įrodinėt kažką. Jei koks bendradarbis užknis, vartydamas tą temą, pasiūlykit jam:
- pagalvoti apie privačią aiškiaregio praktiką;
- pasitaupyti, kad pajėgtų užsiprenumeruoti žurnalą "Žmonės";
- jūsų darbus nudirbt, nes akivaizdžiai neturi ką veikt, maldamas liežuviu.

Ir plėskite aplink save bičiulių, bendraminčių ratą. Kuo daugiau bus žmonių, su kuriais bendravimas bus atgaiva, tuo mažiau kreipsite dėmesį į bendradarbių ir kaimynų pašpilkavimus. Kuo mažiau reaguosite, tuo mažiau jų bus.

Paskaicius ir man pasirode, kad mergaites teisios-autore, visos apkalbos ir priesiskumas tai jusu iaudrintos vaizduotes darinys. Apie VISUS zmones kalba, apkalba, smerkia, giria, jus neisskirtine. Tik kiti i galva neima, o jus is to tooooookia problema ispuciate, kad, sakytumet, jums ne 50, o 15 Tik paaugliams analogiskai buna. Gal tikrai klimaksas kaltas ir tereikia specialiu hormonu pagerti, kad baigtusi visi vaiduokliai aplinkui?

O toliau net skaityti nenoriu... Kodel Dievas atsiuncia nepagydomas ligas ir atima gyvenimus is mazu vaiku, jaunu zmoniu, o suteikia sansus gyvenimo nevertinantiems asmenims, kurie vietoj to, kad kasdien Viespaciui dekotu uz sveikata ir gyvybe, burnoja del kaimynu apkalbu ir del to net nenori gyventi?