labas,
troliuk, nebijok ieskot pagalbos. tau jos tikrai reikia. nes tai ką as girdziu is taves yra just pagalbos shauksmas. bet mes tau padeti negalim. patarimas yra gerai, bet tai daugiau teorinis isklausymas, nei reali pagalba.
tu turi sukaupti visas jegas ir pasikalbeti su savo vyru. ir pasakyti jam, kad jei jis tave myli, jei myli savo vaikus, jei troksta tau ir jiems tik gero, tai turi tave isklausyti ir tau padeti.
tau reikia a) pagalbos namuose (tvarkytojos, aukles dienos daliai)

laiko sau. iseiti kazkur vienai, be vaiku, nors porai valandu. i grozio salona, pasivaikscioti, sporto kluba, parduotuve, kina. nesvarbu, kur tiesiog atitrukti nuo visu.
c) apsilankyti pas psichologa, kuris nuramins ir patars, kaip elgtis, kur gali slupeti problemos, kaip suvaldyti savo pykti, nenukreipti jo i vaikus (vaika).
d) galbut pavedzioti pas psichologa ir ievute, gal specialistas pasakys aiskiau tau, kur tiksliai slypi jos tokio elgesio priezastis.
e) laiko tik su vyru.
f) vyro didesnio demesio vaikams.
ir nesijausk bloga, tu tiesiog pervargusi ir tai normalu turint du mazus vaikus ir jokios pagalbos. o tu deja nesulauki pagalbos is artimuju. todel ir nesusivaldai. o kadangi mazas yra dar mazas, tavo blogos nuotaikos objektu nenorom tampa ieva. ji irgi nera bloga, jos elgesi kazkas nulemia. ir ta kazka reikia spresti. ir per diena tai neissispres.
zinok, mano abu vaikai yra labai skirtingi. mano mazas vis dar yra dievo dovana. toks ramus vaikas, letesnis, neprobleminis. ji labai lengva myleti. o mano didzioji yra vetra ir uraganas. ji amzinai kazko prisidirba, viska pamirsta, ismeto, jai nuolat kreta ish ranku ir duzta daiktai, liejasi sultys, plysta drabuziai. ji jau septyneriu, todel yra gudri lape atsikalbineti, terorizuoti, priekaistauti. ji nera tas vaikas, kuris nekelia problemu. ji ir maza iskusina. abu pradeda selti, klykti rekti, lakstyti, sokineti. nesitvarko kambario, neruosia namu darbu. ir t.t. kai jau perlenkia lazda ir imu juos drausminti, neklauso isijaute ne vienas ne kitas. ir tada man irgi kartais truksta plionke ir aprekiu abu (o dicke dazniau nei maza). paskui gailiuosi, kad nesusivaldziau. atsiprasau, kad rekiau, ji atsipraso, kad negraziai elgesi ir nepaklause manes, kai sakiau simtaji karta kazko nedaryti.
bet as atsimenu momenta, kai dicke buvo ievos amziaus, o mazas vos metuku (tai cia kaip tavo vaiku skirtumas, ar ne?) tai as galvojau isprotesiu nuo visko, buvau pervargusi, nelaiminga, nesulaukiau jokios pagalbos ir supratimo. buvau visishskai viena su jais abiem. ir tada as pamenu, kad mano didzioji kentedavo mano bloga nuotaika, nes buvo judri ir nelabai paklusni (tokia liko ir dabar). as niekada nesu rankos pries vaikus pakelusi. bet rekusi esu. esu nutempus i kambari ir nubloskus ant lovos. ir tai buvo labai blogai, to neturetu buti. nes mano nesivaldymas= mano vaiku nesivaldymas. jei nori, kad vaikai butu ramus, turi but rami pati. o kad butum rami - turi pailseti, atsirinkti savyje, sulaukti realios pagalbos, isspresti savo ir savo vyro santykiu problemas.