QUOTE(Milagra @ 2014 12 02, 00:56)
O Sami turbūt dėl tų prisiminimų simpatijas prarado?
Aš vėlgi, tikrai matau visus jo minusus, bet mane jis paperka savo santykiais su Kuziejum. Jis vienintelis moka prie jo prieiti ir kalbėti jo kalba. Jis suprato kokią klaidą padarė ir kiek įmanydamas stengiasi ją atitaisyti. Santykių su moterimis aš neliečiu, apie tai net ir kalbėti nėra ką

, bet tai, kaip kinta jo santykiai su Kuziejumi, kaip jis išlenda iš kiauto, parodo ir švelnumą, ir supratimą, ir rūpestį, ir meilę, kaip už jį kovoja, mane žavi.
Man Giunėjaus prisiminimas, kaip jo kaktoje atsirado randas buvo siaubingas, užgavo net širdį, kaip vyras vaikų akivaizdoje taip gali mušti savo vaikų motiną, o ji dar šaukia "Sami, nemušk", man žiūrėt sunku buvo, o ką tiem kūdikiams jausti, betrūko, kad Samis ją dar koja paspirtų, čia būtų galutinis taškas, pademonstruojant savo jėgą. Tiesiog sukrėtė mane tas prisiminimas, aš jautriai reaguoju į tokias scenas, kai tas, kuris silpnesnis, maldauja pasigailėti ir neskriausti, o tas kuris stiprus ir galingas maldavimo negirdi. Bet net ir dabartinis jų gyvenimas, negaliu žiūrėt į Samio elgesį su Handan (nors nėra ji mano mėgstamiausias herojus), pvz. skamba telefonas, caras sėdi ir nejuda, tarnaitė lekia pakelti, caras atsigulė, tarnaitė turi šviesą išjungti, gal ir neverta Handan vyro būti nešiojama ant rankų, bet minimalios pagarbos už nuolat tvarkingus namus, švarius rūbus, šiltą ir, sprendžiant pagal Ali džiaugsmą, skanų maistą, tikrai nusipelnė. Sutinku, kad gražu žiūrėti, kaip Samis bando taisyti savo klaidas Kuzėjaus atžvilgiu, kaip jį palaiko, skatina, bet tai mažų mažiausia, ką jis turi daryti, kai leido atsitikti tokiai neteisybei. Užtai dar nenurašiau Samiaus galutinai