Nelengva diena buvo...Nes taip, ėmiau ir viską baigiau. Aiškiai jis netiki tuo, bet supras po kelių dienų, kai laiko nerasiu, deja. Jei nuoširdžiai, man gaila buvo net gi ne jo, o to rūkelio kuris išssisklaidė, nes jis visad buvo malonus, laukimas, kažkas, o dabar liko tuščia, bet ne liūdnai tuščia, o tiesiog tuščia. Keistas jausmas.
Bet čia paskaičius...
Net kai nutariau baigti, parašiau, vis tiek rado kaip prikibti

tiesiog juokinga.
Neatėjau čia nei tesintis, nei teisinausi...
Nesidėjau regis ir vargšele ir neverkšlenau čia...
Viską pasirinkau pati iš visko išeisiu vėlgi pati.
Nesuprantu, kam kai kurios narės čia tirština spalvas, nei aš pirma nei paskutinė su tokia istorija.
Manau jūs nelaimingesnės butybės, nei aš ir visos kitos vargšės puolusios kvailos meilužės, tiesiog sunkiasi jūsų nelaimingumas iš jūsų pasisakymų, kiek pykčio, pagiežos. Jis jums paprasčiausiai nekiltų, jei su jumis viskas būtų tvarkoje.
*Kas tos nelaimingos butybės nė sakyti nereikia, nes tuojaus pat apsiburzlos ir pacituos šitą postą