Globėjai ir įtėviai apie viską 3 :)

Strigus eilei (nuo lapkricio praktiskai nejudam, lapkriti buvom 4, dabar 3) pradejo kirbet visokios mintys...laukiam ivaikinti, taciau pradedam galvot ar ne protingiau ir ar neprasmingesnis darbas butu globoti? Ivaikinti nusprendeme todel, kad visur eskaluojama, kad labai truksta norinciu ivaikinti, taciau kai isisukom i visas sita rata, supratau, kad norinciu ivaikinti yra daugiau, nei gali pasiulyti vaikuciu. O vaiku pilni vaiku namai...vadinasi, didzioji dalis negali buti ivaikinti del nesutvarkyto statuso ir vienintelis budas jiems istrukti is vaiku namu- globa. Tad jeigu norinciu ivaikinti yra perteklius, gal truksta globeju?...Gal keisti savo prasyma? Taciau niekur nera jokios statistikos kokia tikimybe, kad globojama vaikuti teks grazinti biologiniai seimai...Grazinti tai mes jau tikrai nenoretume ir dar radau parasyta, kad norint globoti skirtingu lyciu vaikus, jiems butinai turi buti atskiri kambariai. Cia rimtai? Nepaisant kokio amziaus vaikai? Nes mes turime dukryte 2,3m. ir laukiam berniuko iki 2m. bet siuo metu gyvenam dvieju kambariu bute, o planuose, kai vaikai nebepaisys ant sienu ir mokes saugiai laipioti laiptais, daryti du kambariukus palepeje. Bet tai butu po kokiu 2-3metu. Ir galiausiai, jeigu pirmiausiai imtume globoti vaikuti, kokios galimybes ji veliau isivaikinti?

keista, kad jum ilgai nepasiulo berniuko iki 2m. gal dar kazkokie paslepti reikalavimai yra? jeigu nenorite grazinti, tai siulyciau ir pasilikti ties ivaikinimu.

Perskaičiau straipsnį ir likau šokiruota.

Lankiau kursus kartu su šia pora, žinokit viskas taip ir buvo-niekas nepagražinta Aišku šeima su savais niuansais, bet jie to ir neslepia

Vidutinybės valdo - kas atsitinka aukščiau už kitus išsikišusiam vinukui? ...Siūlomas elgesio modelis "Tikslas pateisina priemones". Visi kiti emociniai poreikiai tenkintini TIK individualiai ir su to vertais žmonėmis...pabandė viešai, gavo rezultatą...pasimėgavo tūkstančiai smalsuolių, žurnaliūgos uždirbo iš reklamos, politikams galimybė tiksliau formuoti nieko nereiškiančias ir pasekmių adresatams nenešančias reklamas...išlieka ne protingiaus geriausi ausi ausi, bet sugebantys prisitaikyti.

Sveikutės

na dėl GIMK mokymų yra ir kitų nuomonių. http://bendraukime.l...ta-is-tiesu.htm

Šio straipsnio autorius dalinasi visai kitais įspūdžiais.
Kitokie įspūdžiai ir mano (šiuo metu lankau mokymus). Tiesa, mokymų tiekėjas kitas, mokytojai kiti. Bet tikrai jaučiasi profesionalumas, atsakingumas ir nuoširdus santykis į mus, besimokančiuosius. Nuomonę pasakyti baimės tikrai nejaučiu (bent aš). Informaciją, kurią gaunu, tikrai naudinga, nežiūrint to, kad pati turiu vaikų.
Ir dar keletas pamąstymų mokymų tema.
Na turbūt nei vienas negimė visko mokėdamas, o be to ir neįmanoma turbūt visko mokėti;)
Naujas požiūris, naujas tos pačios problemos matymas, mano nuomone, praturtina. Niekas neliepia išsižadėti savo principų, bet pamatyti ir kitą medalio pusę, manau verta. Dėl mokytojų, nusivylusios šeimos atveju, pakomentuoti negalėčiau, nes ten nebuvau i nežinau. Tik manau, kad lankančiųjų grupėje buvo visokių nuomonių.
Dar mintis dėl motyvo įsivaikinti mažylį. Gero darbo darymas, vaiko gelbėjimas-labai aukštos frazės, kurios iš principo rodo tik norą būti pamatytam. Na ir draugo/brolio sūnui ieškojimas-man asmeniškai ne kaip skamba. Gal to nusivylusi šeima ir nenorėjo pasakyti, bet perskaičius pirma mintis kilo, kad gyvo žaislo savo vaikui ieško...o jeigu neįtiks sūnui naujasis brolis? kas tada?
Sutikčiau, kad jau auginant savus vaikus, atrodo, kad viską žinai, nes praėjai jau daug tėvystės etapų. BET ČIA LIEKA TIK POŽIŪRIO KLAUSIMAS. Ar aš priimu ir kitų nuomones, ar aš priimu tai, kad gali būti ir kitokios taisyklės, ir t.t.
Sutinku, kad įvaikinimo sistema pati iš esmės dar toli gražu nėra tobula, kad įstatymai, deklaruojantys prigimtinę teisę kiekvienam vaikui turėti biologinę šeimą, kartais iš tiesų pamiršta tą vaikelį, o daugiau rūpinasi, kad biologiniai tėvai kažkokiu stebuklingu būdu pasikeis, ko pasekoje vaikutis ir užaugti spėja... va čia aš matau daugiau spragų ir taisytinų dalykų.
Va kai sėdėsiu namie ir auginsiu (tikiuosi, išvados bus teigiamos), reikės teikti Seimui pasiūlymus (ne priekaištus), kaip patobulinti ši sistemą, kad kuo daugiau vaikučių turėtų galimybę augti šeimose:)
Visoms linkiu pozityvaus požiūrio;)

tai klausimas butu - o kokios yra "teisingos" priezastys noreti isivaikinti vaika?

Kokie tie siūlymai? Labai įdomu

Nesutinku.Būtent dėl gero darbo prieš 10metų tapom dukrytės tėvais.O po 5 jai prireikė sesės.Gavo dvi ir dar brolį.Mes tikrai neplanavom tapti daugiavaikiais.Bet nesigailim.

Galima apie tuos niuansus sužinoti? Į AŽ, jei nenorit čia.





Lyg ir lietuvių kalbą moku, bet esmės, ką čia norėjote parašyti - nesupratau.
Reikia būti "vidutinybe", kad leistų įvaikinti?




Man irgi įdomu pasidarė - kokios tos teisingos priežastys.
Mums su vyru nelemta turėti savo vaikų, ketinam pradėti rinkti dokumentus pradėti visa tai.


Gal kas supranta, kodėl vaikų namais pilni vaikų, o eilės laukiančiųjų taip lėtai juda. Bent jau paskaičius čia temas susidarė įspūdis, kad lėtai.

Aš supratau jos žinutę taip, kad jei turi tikslą įsivaikinti, tai turi jo siekti ir per kursus (t.y. tikslas pateisina priemones). Bandymai atvirai kalbėti ir sakyti ką jauti ir ką manai gali sukliudyti jei tavo požiūris nukrypsta nuo standartinių.

Dėl vidutinybių. Kas yra "ne vidutinybė"? Tas kuris išsiskiria savo požiūriu, mąstymu, nebijo sakyti, gali turėti kitokią nuomonę ir pan. ir pan. Jiems gali būti nelengva gauti teigiamą išvadą.



Pavyzdžiui, šeimoje auginti (dar vieną) vaiką.

Kaslink "neteisingų", kaip kad brolio vaikui norėjimas ar geri darbai.
Pavyzdžiui, skaičiau tyrimą apie įvaikinimo sėkmingumą kur lyginamos šeimos norėjusios atlikti "gerą darbą" ir "tiesiog norėjusios vaiko"

Tyrimas gan aiškiai parodė, kad tose šeimose kurios norėjo atlikti "gerą darbą" įvaikinimas buvo daug mažiau sėkmingas, nei tose, kurios tiesog norėjo vaiko. Čia galima gilintis į psichologiją kas ir kaip.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad bus blogai, jei šeima nori atlikti gerą darbą.
Tai tiesiog reiškia, kad jei 10 šeimų nori atlikti gerą darbą, tai tarkime 3 iš jų neturės problemų įsivaikinusios, 4 - turės vidutinių problemų, o 3 - labai didelių problemų (turiu omeny problemų turės pačios šeimos, ne vaikai).

Tuo tarpu, jei šeima "tiesiog norės vaiko", tai problemų neturės 7 šeimos, vidutinių problemų turės 2 šeimos, didelių problemų - 1.

Ką su tokiais tyrimų rezultatais daryti kursų vedantiesiems - jau kitas klausimas.
P.s. Skaičius parašiau bet kokius, nes tikrai nepamenu tyrime buvusių skaičių.

Sveikutės:)

Pamąstymai dėl „teisingų“ įvaikinimo motyvų:
įvertinus tai, kad vaikas bet kuriuo atveju yra centrinė ašis, tai turbūt pagrindinis motyvas galėtų būti - padėti vaikučiui užaugti. Iš principo tai ir yra mūsų, kaip tėvų, pareiga.
Aišku, savirealizacijos negalime atmesti, juk, manau, kad jeigu nebūtų svarbu man save realizuoti kaip mamą, vargu, ar aš būčiau pasiryžusi visam šiam procesui...

Dėl gerų darbų darymo.
aš tikrai ne prieš tuos, kurie siekia daryti gerus darbus. Aš irgi juos darau. Bet tai tikrai neturėtų būti pagrindinė priežastis įsivaikinti mažylį (tikrai gerbiu, Germine, Tavo nuomonę ir patirtį). Čia yra didelė rizika susidurti su realybe, kai „tas padarytas geras darbas“ po 15 metų pasakys, kad visai aš to neprašiau daryti. Juk ir gimdom savus vaikus, ne todėl, kad padaryti gerą darbą, auginam juos ne tam, kad tai būtų įvertinta, o todėl, kad norim visa širdimi eiti per pasaulį su tuo mažyliu, būti su juo, kai jam bus sunku, džiaugtis, kai linksma ir t.t. Ir tai nėra garantijos, kad paauglystėje nepasakys, kad neprašė gimdyti:))))
Jeigu šeimos motyvas įsivaikinti vaikutį yra [U]tik[U] geras darbas - ji šiek tiek susikuria iliuziją, kas ateityje gali turėti neigiamų pasekmių pačiai šeimai (nusivylimas, pvz.)
p.s. čia labai jau filosofinis požiūris, jeigu ką

Dėl pasiūlymų Seimui:)

atkreipiu dėmesį, kad tai tik mano asmeninė nuomonė
bet aš pirmiausia, turbūt, dar kartą apsvarstyčiau įstatymą, kuriuo reglamentuojamos vaiko ir jo biologinės šeimos teisės ir pareigos. Mano nuomone, yra manipuliuojama vaiko prigimtine teise turėti biologinius tėvus. Biologiniai tėvai iki pat teismo dėl įvaikinimo gali (turi tiek teorines, tiek ir praktines galimybes) susigrąžinti vaiką. Man visada kyla klausimas, o kodėl jiems visada turi degti ta „žalia“ lemputė. Biologiniai tėvai tą puikiai žino ir niekur neskuba - juk bet kada gali pareikšti teises į vaiką, manipuliuoti jo jausmais, kelti ultimatumus globėjams ir įtėviams. o kur dar reti lankymai mažylių kūdikių ir vaikų namuose. Kartą per pusmetį (yra aišku ir išimtinų atvejų, kai tikrai dažniau lankosi) vaiko aplankymas nuramina pačių biologinių tėvų sąžinę, ir suteikia mažyliui VILTĮ, kad jis grįš pas savo biologinius tėvelius. O realybėje - vaikas taip ir užauga, nes jo įvaikinti negalima. Čia gali aišku globėjai įsijungti. Bet ta mintis, kad globodami mažuosius, juos turim ruošti atidavimui biologiniams tėveliams, man neatrodo labai „draugiška“ ir „į vaiką orientuota“, juk nesvarbu nuo statuso (globojamas ar įvaikintas), vaikas savo šeimą suvokia kaip tą, kurioje gyvena. o tas vaikų pirmyn/atgal kilojimas, mano nuomone, yra pirmiausia žalingas pačiam VAIKUI.
Todėl, greičiausiai mano pirmas pasiūlymas būtų:
Nustatyti konkretų laiką (pvz. 3 mėnesiu), per kurį biologiniai tėvai (seneliai, dėdės, tetos ir t.t.) turėtų teisę susigrąžinti vaiką. to nepadarius, vaikui tvarkomi dokumentai globai/įvaikinimui. Jokių grąžinimų atgal į šeimą/po to vėl ir t.t. vaikas-ne žaislas, ir ne auklėjimo priemonė biologiniams tėvams. Jis turi teisę Augti jį mylinčioje šeimoje. Aišku, užtikrinti bendravimą tarp biologinių tėvų ir vaikų, mano nuomonę reikia.


tai va tiek rytiniam pamąstymui:)
p.s. bėgu dirbti, kitus pasiūlymus vėliau parašysiu:)))