Žiūrovų pageidavimu-vakaro skaitiniai
(nieko ,nekeičiau ,tik nukopijavau,todėll pasakysiu kad praėjo 28 metai nuo tų įvykių...visas gyvenimas:))))
Kaip aš užkariavau kalnus...
Atrodo ,kad tai buvo tik vakar...
Bet jau prabėgo beveik dvidešimt vieneri metai.
Įspūdžiai kiek priblėso ,ašaros išdžiuvo ,bet prisiminimai liko ir liko ilgesys ,
kurį žino tik pabuvoję kalnuose..Frazė:";
Kalnai traukia" - ne iš piršto laužta,
tai -gryna tiesa,nes iki šiol jaučiu tą jausmą..
Taigi buvo šilta 1986 metų vasara,kai mano geriausia draugė tiesiog įkalbėjo maneleistis į tikrą turistinį žygį su kuprinėmis ir ne kur kitur ,o tiesiai į Tianšanio kalnus..Man ,dvidešimtmetei panelei, tai buvo iššūkis,nes buvau lepi ,kaip mimoza...Nieko panašaus savo gyvenime nebuvau patyrusi ,todėl smalsumas nugalėjo,ir ašsutikau.Jau nebepamenu visų smulkmenų ,bet kelionei ruošėmės beveik mėnesį:lankėme kursus turistams ,kad bent žinotume pavadinimus daiktų ir įrangos,kuri bus naudojama kelionėje..Nusipirkau gerą ,patogią kuprinę ir batus specialiai vaikščioti kalnuose,kad padas tiesiog liptųprie akmens(taip sakė žygio vadas)kurie tuo metu buvo didžiausias deficitas..vienu žodžiu apsiginklavome iki ausų ,nors, kaip skelbė žygio aprašas ,tai bus pirmos kategorijos(pats lengviausias) turistinis žygis...o prieš pat kelionę susirinkome aptarti tai ,kas svarbiausia:pasidalinti kas kokį maistą pirks,va čia matyt ir prasidėjomano odisėja ,tiesa tai supratau tik daug vėliau..Kadangi dalinomės perkamus maisto produktus pagal kaina ,tai man teko nupirkti 10 kilogramų cukraus,10 kilogramų įvairių kruopų ir 5 kilogramus fermentinio sūrio,visa tai svėrė nei daug nei mažai-25 kilogramus...kelionės išvakarėse susikroviau kuprinę ,kaip buvau mokinta ,
pagal visas taisykles:be maisto ten tilpo drabužiai ,tie specialūs ,kaip vėliau paaiškėjo ,tragiški ,batai,sveriantys gal du kilogramus,vaistinėlė(nes gavau žygio "daktaro" etiketę dėl savo profesijos),indai ,kilimėlis,kad nereiktų miegot ant akmenų,miegmaišis,žinoma fotoaparatas su spalvotomis skaidrių juostelėmis(spalvotų nuotraukų niekas tuo metu net nematė,todėl skaidrės dar ir dabar dulka mano komodoje ,o jums nėra ką parodyti)ir dar daug įvairiu smulkmenų,kurių ,matyt ,net nebūčiau pasigedusi žygio metu,bet visgi sąžiningai tempiau viską ant kupros...Žodžiu ,eidama miegoti ,išvakarėse pajudinau savo sukrautą kuprinę ,ji nuvirto ir pabandžiau ją pakelti ,tai teko kviesti pagalbą,nes viena jos nepajėgiau pajudinti..Mama pasibaisėjusiomis akimis žiūrėjo į mane ir tarsi klausė ,kaip gi aš ją panešiu ,jei net nepajudinu ..Bet pilna jaunatviško maksimalizmo ,nekreipiau dėmesio į pastabas ,atsikėlusi ryte išsikviečiau taksi ir nuvažiavau į Geležinkelio stotį,kur jau laukė traukinys į Maskvą,o iš ten -lėktuvu tiesiai į Alma-Atą....Visi žygeiviai buvo geros nuotaikos,sunkios kuprinės nelabai rūpėjo ,nes ant kupros jų dar niekas neišbandė:visur visa manta buvo vežiojama vežimėliais,kažkieno perkaunama iš vienos kupe į kitą,žodžiu realiai jos svorį pamačiau tik Maskvos oro uoste ,kai reikėjo ją pasverti ...pasibaisėjau...akys užfiksavo svorį-45 kilogramai..beveik bulvių maišas...neblogai,pagalvojau,guodė mintis ,kad gal žygio vadas visgi paskirstys maistą pagal svorį ,o ne pagal kainą,ne kartą sakiau jam apie tai ir jis ramino mane ,kad tikrai taip padarysim ,kai tik pasieksim pirmąją savo nakvynės vietą....Nemaniau ,kad iki tos išsvajotos minutės dar nueisiu tiek daug....Taigi pasiekėme Alma-Atą,nuvažiavome autobusu iki vieno Alma-Atos turgaus,kur norėjome paskanauti šviežiais ,tirpstančiais burnoje persikais ,arbūzais ,kriaušėmis ,dyniomis ,kurių tikro skonio ,kai jie išnokę saulėje ,nepamiršiu visą gyvenimą..bet apsilankymas turguje pridarė mums dar daugiau problemų ,kadangi nusipirkome kibirą kriaušių už 2 rublius ir du didžiulius arbūzus už 3 rublius-ir juos reikėjo nešti...galiu tik pasidžiaugti ,kad aš nebegavau "krovinio" papildymo,nes buvau jau gerokai įkyrėjusi žygio vadui dėl nuolatinio prašymo paskirstyti maistą..Artėjo ta minutė ,kai realiai pajutau savo kuprinukės svorį:...išeidami iš turgaus ,pirmą kartą kuprines užsidėjome ten kur jos ir nešiojamos -ant kupros....nemoku apsakyti to jausmo ,bet tuo metu ,rodėsi, kad kas užvertė ant manęs kalną..Iki Medeo stadiono ,kur turėjo prasidėti mūsų maršrutas,buvo pora kilometrų...ir juos aš turėjau nueiti su 45 kilogramais ant kupros...po pirmųjų 100 metrų galvoje buvo tik viena mintis:"Velnias nešė mane į tą galerą!!!!"Keikiau save visais įmanomais žodžiais...Ėjau sulinkusi per pusę....kuprinė taip slėgė,kad rodės tuoj mano nutirpusios kojos sulįs į žemę po manimi,skaudėjo viską
ečius ,nugarą,kojas ,galvą.....Jaučiausi siaubingai ,tuos kelis šimtus metrų nuėjau gal per valandą ,kaip vėžlys...bet tai buvo tik pradžia.Nuėję iki dambos,kuri saugo Medeo stadioną nuo kalnų nuošliaužų,vado paraginti sportinius batelius pakeitėme į tuos specialius batus,prieš tai įsimovę porą vilnonių kojinių...ir išgirdome "linksmą naujieną:dabar lipsime statokais laiptais į 1500m aukštį!!!Pabandykite užsiversti bulvių maišą ant kupros,ir laiptais lipti į net neįsivaizduoju kokio dangoraižio paskutinį aukštą...vargu ar pavyks...o man pavyko,turiu pasakyti ,kad laiptais lipti buvo lengviau,skaudėjo tik kojas ir nugarą..Bet...nežmoniškai trynė batai.......po kokių dviejų valandų jau buvome viršuje,nuotaika gerėjo ,nes prieš akis atsivėręs nuostabus kalnų peizažas,glostė akis ir sielą,be to žinojau ,kad greitai pasieksime nakvynės vietą ir mano kuprinukė palengvės kokiais dešimčia kilogramų...Ganiau akis, žvalgydamasi aplinkui į snieguotas kalnų viršūnes,į debesis ,plaukiančius tarytum virš galvos,į pūkuotus edelveisus ir kitas nuostabias ,nematytas kalnų gėlytes,žodžiu ,buvau pakerėta pirmo įspūdžio,ir net nejaučiau ,kad nutrintas kojas vis dar skauda,
kad nugara surakinta ir galvoje ūžia nuo deguonies išretėjimo kalnų ore...
Pasiekėme pirmos nakvynės vietą ,išsikrovėme kuprines ir pasidalinome maistą taip ,kad butų maždaug vienodas maisto svoris ir mano didžiam džiaugsmui ,mano kuprinukė palengvėjo 15 kilogramų....dabar galėjau atsikvėpti,ir puoliau gelbėti savo kojas..kai nusiaviau batus , kojinės buvo kruvinos-abu mano užkulniai buvo su didžiulėmis pratrūkusiomis pūslėmis,žygio vadas pamatęs pasakė ,kad aš turbūt Marytė Melnikaitė ,kad nieko jam nesakiau ,o kentėjau iki galo..bet ką aš galėjau padaryt? Juk mano prašymai nebūtų nieko pakeitę ,tiesiog reikėjo nueiti tam tikrą kelią,nes saulė nusileidžia kalnuose labai greitai,tiesiog akimirksniu ,ir jei stovinėsi kas minutę dėl kažkokių priežasčių ,tai miegoti jau ruošiesi tamsoje....
Gavau patarimą užsiklijuoti kulnus plačiu pleistru,tai, manau, ir gelbėjo mane visas dvi savaites ,nes kas rytą nenuimdama senojo pleistro,vis užklijuodavau naują..
po dviejų savaičių mano kulnus puošė jau 14 pleistrų(neblogas turtas),bet einant visai neskaudėjo,be to gyveni mokaisi-vilnones kojines dar papuošdavome sintetinėmis ir koja slidinėdavo po gerokai didesnį batą ,buvo nelabai smagu,bet daugiau pūslių nebeužsitarnavau ir sėkmingai užbaigiau savo žygį...
Pirma naktis palapinėje buvo fantastiška,miegojome kaip užmušti,nesijautė nei akmenų po šonais ,nei uodų ,kurie siurbė mūsų kraują taip stropiai,kad ryte vaikščiojome ištinusiom nosimis ir kaktomis..Atsikėlėme anksti ,saulės spinduliai vos vos glostė pačias snieguotas kalnų viršūnes,bet jos pačios dar nesimatė...nuovargio nebuvo po iš vakaro privaloma tvarka išgerto 50 gramų gryno spirito(atskiras pasakojimas išeitų ,kaip aš mokiausi gerti spiritą,iš pradžių maniau ,kad tai nebūtina ,bet po pirmos "čerkutės" supratau,kad norint ištverti ir nepalūžti -tai būtina)pradėjome gaminti pusryčius :virėme miežinę košę su mėsos konservaisir gerai ,kad nepamiršome vakare prisipilti vandens iš kalnų upelio,ryte jo vaga buvo išdžiuvusi.....ir vėl pradėjo almėti tik po valandos ,saulei patekėjus....kasdien sužinodavome tiek naujo,kiek namie nesužinodavome ir per metus ,o kai kurių dalykų gal net neįmanoma sužinoti ,nepabuvojus kalnuose....
Pavalgę pusryčius,išėjome į pirmą žygio atkarpą...kuprinė buvo sunki ,bet jau ne taip slėgė,o gal vaizdai ,grynas kalnų oras ir emocijos veikė kaip nuskausminamieji...Ėjosi gerai ,nes ėjome lygia vieta,turėjome nueiti daug-gal 20-30km ,tiksliai nebeatmenu kiek ,laikas ištrynė iš mano galvos kai kuriuos skaičius ir atstumus,bet prisiminimai liko..Jau pirmąją dieną atradau dar vieną savo silpną vietą
ažni sustojimai parūkyti,vyrams gal ir buvo reikalingi ,bet man jie buvo kaip peilis po kaklu,eini eini ,atrodo ,tik pradedi įsivažiuoti ,nusistovi kvėpavimas ,žingsnių greitis ir ilgis ,o žiūrėk vėl sustojimas...pradėjau vėl blogai jaustis ,todėl vadas nusprendė ,kad man bus geriau jei sustosiu tik vieną kartą , per pietus......Radau dar kelias likimo drauges ir keturiese patraukėme nurodytu kalnų takeliu :vienodu žingsniu ,tarsi metronomas,matuodamos nueitą kelią...
Visa grupė tai mus pralenkdavo ,tai mes lenkdavome juos ,besiilsinčius...tai buvo geras patarimas ,nes tikrai eiti pasidarė žymiai lengviau...Kasdienė buitis buvo ta pati ,maistas tas pats ,tik vaizdai kasdien vis labiau žavėjo....manau ,kad jau vien faktas ,kad dabar rašau visa tai ,rodo ,kad tai ką pamačiau ,visą gyvenimą
liks atmintyje...Dvi ar tris dienas ėjome kalnų keliais, nelabai pakildami aukščiau ,link debesų,bet atėjo ir tas momentas ,kai priartėjome prie perėjos ,kurią turėjome įveikti..Labai gaila ,kad neatsimenu jos pavadinimo,visgi dvidešimt metų praėjo,bet pamenu lyg dabar ,kaip sustojome nakvynei ,beveik 3000m virš jūros lygio auštyje...Tokiame aukštyje jau nėra augmenijos ,tik akmenys ,vieni akmenys ir ne mažyčiai, o gerokai didesni,kaip kumštis ir dideli,siaubas ėmė ,kai pagalvojau ,kaip reiks miegoti ant jų...Miegoti nuėjome anksti,nes reikėjo atsikelti dar dvi valandos iki saulės tekėjimo,kitaip pasiekti perėją neįmanoma :sniegas tirpsta ir kojos lenda į sniegą,kaip smeigtukai į vatą...
Atsikėlėme tamsoje ,pavalgėme pusryčius tamsoje ,kuprines susikrovėme taip pat tamsoje,tik pasišviesdami žibintuvėliais,viskas buvo taip neįprasta...(paskui veltui ieškojome kojinių ,kitų smulkių asmeninių daiktų,dalies maisto,tamsoje nepamatėme ,kad juos paliekame,ir visa tai surado ,matyt,jau kita grupė ,ėjusi po mūsų...namo parsivežiau tik pusę vilnonių kojinių ir jos visos buvo iš skirtingų porų..Mama juokavo :"ir kaip tu taip sugebėjai...")Lipome į labai statų kalną ,naudojome net "kates",akmenys slydo iš po kojų ,visa laimė, kad batai tikrai lipo prie akmenų,tai mane ir išgelbėjo,kitaip bučiau nuslydusi žemyn ne kartą,nuovargis jau kamavo mane ir dar kelias mano likimo drauges.Tuomet mūsų bendražygiai vyrai nusprendė mums padėti ir, paėmę mūsų kuprines,pasileido aukštyn,link perėjos ,o mes ,palengvėję 30 kg,nuėjome jiems iš paskos .Noriu pasakyti ,kad tai ,jog buvo leista man užlipti be kuprinės ,buvo tarsi lūžis ,persirikiavimas visų jėgų ,savęs pajautimas,pagaliau supratau save,savo pojūčius ir įvertinau realiai visas savo jėgas...Pagaliau užlipome į perėją,nežinantiems pasakysiu ,kad perėja -tai žemiausias praėjimas tarp dviejų kalnų viršūnių,jei tiksliai atsimenu),kuri buvo 4059 m aukštyje virš jūros lygio...
Manau ,kad tokį aukštį savo gyvenime pasiekiau pirmą ir paskutinįjį kartą.. Spėjome pagal planą - iki saulės patekėjimo ir jau ten ji mums pradėjo glostyti veidus....Su kuo galima palyginti ,tai ką jaučiau ?Su niekuo..kas buvo mano kailyje ,tas tik ir supras....jausmas nerealus-tarsi tau po kojomis visas pasaulis:debesys glosto tau veidą ,šiek tiek sunku kvėpuoti ,stiprus ledinis vėjas velia plaukus,bet šalčio tarsi nejauti,pasijunti pasaulio valdovas..Verkiau kaip vaikas ,bet tai buvo džiaugsmo ašaros,nes nugalėjau save..Parašėme laišką ateinančioms grupėms ,užrakinome jį specialioje dėžutėje perėjos viduryje,ir ,pabuvę pasaulio valdovais beveik valandą,pradėjome leistis žemyn...O saulė jau buvo pradėjusi tirpinti upėms vandenį,lindome į sniegą iki pažastų,galiausiai nučiuožėme žemyn apledėjusiu sniego paviršiumi ,pasikišę po savimi kilimėlius ,ant kurių miegojome...Jei aukštyn lipome tris valandas ,tai nučiuožėme beveik per valandą...Nuostabus jausmas buvo vėl atsidurti kalnų slėnyje,kur sodri žolė glostė mūsų pavargusias kojas,kur ,tarsi įprastai, čiurleno upeliai,gyvybę pasiėmę iš ten ,kur dar ryte aikčiojome iš nuostabos...Tolesni žygio momentai tarsi susilieja į vieną bendrą visumą ir jauti tik viena nežmonišką padėką likimui,kad buvau TEN !!!!Tolesnė mano kelionė buvo nuostabi :nebejaučiau nei nutrintų kojų skausmo,kas rytą vis apdovanodama savo užkulnius nauju pleistro sluoksniu,nei kuprinės svorio.Akys ir protas tegalėjo suvokti ir priimti tik nepakartojamus kalnų peizažus,saugojo juos savo slaptose skrynelėse ir vėl ieškojo naujų......Dvi savaitės pralėkė akimirksniu...Perlipę dvi perėjas,ir nuėję kelis tūkstančius kilometrų,dar nuo kalnų pamatėme Isyk Kiulio miestelį...Leidomės žemyn taip greitai ,kad galima buvo tik stebėtis ir tikriausiai ne todėl ,kad po pietų jau buvo mums užsakytas autobusas vykti atgal į Alma-Atą,o todėl ,kad nežmoniškai norėjome išsimaudyti Isyk Kiulio ežere...,o kelionės maršrute tai nebuvo numatyta...Turėjome dvi valandas iki autobuso išvykimo ir du kilometrus iki ežero ir tiek pat atgal..ir jei kas būtų matęs tada mus,bėgančius maudytis...nusvilusiomis nosimis ,išsidraikiusiais plaukais su kuprinėmis ,ir basus...
Deja ,laiko beveik neturėjome ,kol nubėgome iki ežero-sugaišome beveik valandą ,vadinasi tiek pat laiko turėjome pasilikti ir grįžimui ,taigi išsimaudyti liko 10-20min...Bet kokia tai buvo palaima...po dviejų savaičių prausimosi lediniame kalnų upelių vandenyje...!!!(Žinote ,buvau net įpratusi dantis valytis lediniame vandenyje,nes tiesiog nelikdavo karšto vandens visiems po pusryčių...)...Prie ežero pagaliau nuplėšiau pleistrus nuo savo kulnų-kankinių,vaizdas buvo apgailėtinas-žaizdų dugne matėsi kaulas,grįžusi tris savaites gydžiausi ,kol žaizdos užsitraukė...Atgal į autobusą bėgome žymiai greičiau,ir tai nenuostabu ,juk dviejų savaičių prakaitą palikome ten..Vos sulipę i autobusą ,sumigome kaip vaikai po ilgo žaidimo ir atsibudome tik naktį ,jau Alma-Atos autobusų stotyje...
Nuvažiavome į oro uostą ,iki skrydžio buvo likę 15 valandų,tai išsitiesę kilimėlius ant žolės šalia oro uosto vėl visi gerai išsimiegojome...Atsikėlę ryte ,sumanėme dar nuvažiuoti į Alma-atos turgų ir parvešti nors dalelę savo pojūčių artimiesiems ..prisipirkome įvairių vaisių ,sudėjome juos į specialias dėžutes ,vėliau ,jau lėktuve ,alpome nuo jų kvapo...Kažkodėl buvo nežmoniškai liūdna,nes baigėsi tai ,kas buvo fantastiška,lėktuvas mus nuskraidino į Maskvą,o iš ten jau traukiniu grįžome į Kauną..Traukinyje kieti plackarto gultai buvo minkštesni už sofas,traukė tik miegoti...Buvo jau vakaras ,tai ilgai nelaukusi užlipau į antrą aukštą ir atsiguliau ,pažadėjusi draugėms išjungti radiją...ir labai supykau ,kai jos pradėjo mane žadinti,kad kelčiausi.....mat jau artėjome prie Kauno.....pasirodo miegojau kaip akmuo visą kelionės laiką...o man tai buvo kaip kelios minutės...Grįžau namo pavargusi ,bet su pilna galva įspūdžių ir emocijų,kurios ,kaip matote,dar ir dabar gyvos...Kalnai traukė nežmoniška jėga ,todėl po metų ,per kitas atostogas, vėl susiruošiau į žygį po Karakumų dykumas ,dar po metų -į Karpatų kalnus...ten irgi buvo neįsivaizduojamai gražu ,bet pirmoji mano kelionė į kalnus buvo aukščiau visų-tai buvo pergalė prieš save ,savęs supratimas ,savęs tikrasis pažinimas...
Atsiminsiu ją visą savo gyvenimą....
Dėkoju Jums mielieji ,kad turėjote kantrybės skaityti..ir linkiu jums tokių pat neišdildomų įspūdžių ..Sėkmės..
dar atsimenu, kad mes atlikom praktiką Klaipėdoje ir pasisekė kartu su darbuotojais nuvažiuoti. Ir užstrigo kad senimą nuveždavo ir paleisdavo prie prekybos centro, o mes jaunimas vaižinėjom po įžymias vietas. Paskui juos pasiimdavom apsikrovusius ryšuliais 
