***Mūsų katukai ir katytės*** - Puslapis 49 - Katės

QUOTE(Erendira @ 2015 01 14, 10:20)

Tiesa, gal patarsi - kaip man Matildai sušerti vaistus nuo kirminų? su maistu neima... o tai vis pavėmalioja, Rut sako, kad pasyvesnė tokia... nuėmiau maistą šiandien visai, palaikysiu kokią parą neėdusią, gal tada prarytų ji konservus su vaistukais? (nėra jie kartūs, palaižiau

)

<{POST_SNAPBACK}>

vienas iš varijantų, aš dar farširuoju mėsos gabaliukus, tabletė padalinu į mažus gabaliukus, mėsą ir nedideliais gabaliukais, jei buna praalkę, tai ryja nekramtę. O ji visai į rankas neina. Nes tuos kuriuos imanoma pagauti, užsidedu atitinkamas pirštines, už čiūprinos, prasižioja patys, Tomas sukiša staigiai su pincetu, bet jei iš pirmo karto nepavyko...antro bandymo nebus

Dar varijantas, aišku brangus, lašinti ant kupros oj pamenu Kobriukas gerai mane atkompostiravo

Dabar jau sugirdau be problemu

Sveikos

Atnešu pažadėtą kelionę į pažadėtą žemą, jeigu turėsit kantrybės skaityti

Čia Aist užkrėtė rašymo virusu o aš irgi trumpai nemoku rašyti

Taigi:

2008 m. rudenį aš, mano tėvai ir mano pusseserė skridom į Egiptą. Tai buvo jau antra mūsų kelionė į šią šalį. Pirmą kartą tėvukai išbandė savo jėgas ekskursijose į Karnako šventyklą, Kairą (pamatyti piramides buvo mano mamos svajonė) taigi jautėsi turintys pakankamai jėgų nuotykiams. Šykart nusprendėme praplėsti savo akiratį ir pasirinkome dviejų dienų kelionę į Jeruzalę, prie Negyvosios jūros ir Petrą. Vėlai vakare nuo viešbučio mus paima autobusas, kadangi mūsų viešbutis paskutinis autobuse liko vietos gale priešpaskutinėje eilėje. Kartu su mumis į autobusą įlipa vieniša mergina ukrainietė, kuri įsitaiso gale. Vos autobusas pajuda girdžiu kad už mūsų nugarų gale vyksta bruzdesys. Pasirodo gale sėdi pagyvenusi austrų pora, kurie nekalba jokia kita kalba tik savo, italė, kaip vėliau papasakojo 10 m. su vyru austru gyvenanti Austrijoje (neaišku kodėl atostogauti išvažiavo viena), kuri kalba itališkai ir vokiškai ir ukrainietė, kuri kalba tik ukrainietiškai-rusiškai. Ukrainietė mergina bando su jais susikalbėti bet jiems nieko neišeina. Autobusu važiuojantis gidas kalba tik rusiškai, nes surinkta rusakalbė grupė (mano tėvai ir pusseserė nekalba angliškai tai kitos išeities ir neturėjome). Na ką gi, prisipažįstu, kad suprantu itališkai ir akimirksniu tampu galinės eilės vertėja. Klausiu italės kodėl ji važiuoja kartu su rusakalbe grupe jeigu nemoka šios kalbos. Ji numoja ranka ir sako, kad jai užteks vaizdų, suprasti nebūtina. Pagyvenę austrai kažką sako apie tai, jog jiems pažadėta, kad Jeruzalėje jų lauks vokiškai kalbantis gidas – man jau ramiau. Po valandėlės važiavimo, su mano pagalba susipažinusios ir pabendravusios italė ir ukrainietė jau tampa beveik draugėmis ir ukrainietė iš savo kuprinės ištraukia didžiulį viskio butelį. Aš jau pradedu numatyti tolimesnį veiksmą ir tikiuosi, jog greita būsiu atleista iš vertėjos pareigų. Akurat, po nepilnos valandos savitarpio supratimo stimuliatorius suveikia ir abi naujos draugės jau pradeda viena kitą suprasti o aš ir norėdama jau nespėju joms vertėjauti. Iki Izraelio sienos galiu ramiai pamiegoti – mano paslaugų joms jau nebereikia. Po kelių valandų atvykstame į Tabą – nedidelį miestelį prie Izraelio sienos. Lipam iš autobuso, sieną reikia pereiti pėsčiomis, kitoje pusėje mūsų lauks kitas autobusas su kitu gidu – autobusų iš Egipto ir pačių egiptiečių į Izraelį neleidžia. Ką gi susirenkame savo daiktus ir apsimiegoję einame nurodyta kryptimi – reikia nueiti nemažą atstumą nuo egiptiečių posto iki Izraelio posto. Einame tamsoje, kažkur priekyje matydami vartus, saugomus ginkluotų kareivių. Prie mūsų prisigretina ir kartu eina iš tamsos išnirusi katė su paaugliu kačiuku. Beveik gaunasi, kad ji geriau už mus žino kur reikia eiti. Priėjus prie patikros posto kareiviai užtveria mums kelią, atidžiai tikrina mūsų pasus, žiūri kiekvienam į veidą. Katė su kačiuku praeina nekliudomai – turbūt jie turi VIP klientų statusą. Galiausiai mus įleidžia į Izraelį, vietinis gidas mus sugaudo, susodina autobusan ir visi suminga iki Jeruzalės. Į Jeruzalę įvažiuojame dar neprašvitus, mus išlaipina ant Alyvų kalno, kur Jėzus meldėsi prieš jį suimant. Nuo kalno atsiveria Jeruzalės panorama, saulė jau pradeda kilti ir bestovint matom kaip tamsa blėsta, ryškėja pastatų kontūrai. Aš nepamenu kada paskutinį kartą Lietuvoje stebėjau saulėtekį o stebėti jį čia atrodo nepaprasta. Mane už rankos timpčioja italė ir sako, kad vietinis gidas jos nesupranta. Pasirodo ir šis gidas kalba tik hebrajų ir rusų kalbomis. Ojoj galvoju, tačiau po kelių skambučių ir pusvalandžio kalbėjimo pakeltu balsu ir mosikavimų rankomis gidas su kažkuo susitaria, kad tuoj atvažiuos vokiškai kalbantis gidas ir susirinks mano rusiškai nesuprantančius bendrakeleivius. Galiausiai visi nesklandumai sutvarkyti ir mus dar nepabudusiomis miesto gatvėmis veža prie Raudų sienos. Dar ankstyvas rytas, apie 7 val. o gal ir dar mažiau tačiau prie Raudų sienos jau daug žmonių. Iš turistų tai tik mūsų grupė o visi kiti Jeruzalės gyventojai – jauni ir seni, vyrai ir moterys. Visi juodai apsirengę, dauguma vyrų - ilgais švarkais ir ant viršaus užmestomis baltomis skraistėmis (nežinau kaip teisingai vadinasi ta aprangos dalis). Matosi daug vaikų, apsirengusių uniformomis, kurie anksčiau atsikėlė, kad prieš mokyklą ateitų čia. Žmonių tikrai daug ir mes bandom įsivaizduoti kas čia darosi vidurdienį kai dar ir turistai susirenka. Pusvalandis pabuvimui, pasidairymui. Prie pačios sienos prieiti moterų pusėje beveik neįmanoma, jau tokiu ankstyvu metu yra spūstis. Galiausiai metame paskutinį žvilgsnį ir gidas vedasi mus siauromis Jeruzalės gatvelėmis link Kristaus kapo bažnyčios. Žmonių balsų gaudesys, mums tolstant nuo Raudų sienos rimsta ir dingsta tarp pastatų sienos. Žmonių gatvėse dar mažai ir tai gerai, nes gatvytės siauros, iš abiejų pusių pastatų pirmuose aukštuose, už skardinių durų, parduotuvėlės ar tiesiog atlenkiami prekystaliai, o stogeliai virš prekystalių beveik susiekia gatvės viduryje.

Miestas dar neprabudęs, gatvės dar visai tuščios

apima jausmas, kad visa ši gatvelių raizgalynė šiuo metu priklauso tik mums

Pasiekiame Kristaus kapo bažnyčią. Iš išorės ji nėra išvaizdi, bent jau vieta ties įėjimu. Aplink bažnyčią susispietę pastatai, kurie net liečiasi su bažnyčia, nesuteikia erdvės apžvalgai. Daug nelaukę einame vidun. Prie įėjimo ant grindų padėta granitinė plokštė, ant kurios, nuimtas nuo kryžiaus, buvo paguldytas Kristaus kūnas ir apiplautas prieš laidojant.

Gidas tuoj rodo už poros metrų sienoje esančią uolienos atodangą, uždengtą stiklu. Už stiklo matosi plyšys uolienoje ir kaukolė. Pasirodo tai Glogofos kalno papėdė, įtrūkimas uolienoje atsirado kai buvo nukryžiuotas kristus ir atsivėrusioje ertmėje buvo aptikta Adomo kaukolė – pirmasis žmogus buvo čia palaidotas. Šalia esančiais laiptais gidas mus vedasi viršun ir rodo vietą, kur stovėjo kryžius ant kurio kristus buvo nukryžiuotas. Šalia, vadovaujamos šventiko meldžiasi vienuolės. Mūsų rusakalbės bendrakeleivės garsiai aptarinėja įspūdžius ir šventikas atsisukęs šnypščia ant jų, tačiau tai nelabai gelbėja, nes be mūsų nedidelėje aikštelėje susispietę bent 5 tautybių turistai, kurie spragsi fotoaparatais, aikčioja ir garsiai šūkčioja kviesdami vieni kitus. Gidas mus vedasi žemyn prie bažnyčios centre esančios olos, kurioje Kristus buvo palaidotas. Iš tiesų tą „ola“ dabar uždengta ir atrodo kaip nedidelis pastatėlis bažnyčios viduryje, yra įėjimas. Aplink žmonių grūstis, visi nori įeiti vidun ir prisiliesti prie uolienoje iškaltos pakopos, kur buvo padėtas Kristaus kūnas.

Prie įėjimo stovi šventikas ir reguliuoja eilę – vieną ranką laiko ištiesęs ir jam kiekvienas įeinantysis įdeda po 1 dolerio kupiūrą, kita ranka po vieną žmogų stumia vidun. Mano tėtis per apsirikimą įduoda jam ne dolerio kupiūrą o Egipto svarą. Šventikas atrodo nežiūri kokius pinigus jam duoda, tačiau tuoj pat pajunta, kad tai ne doleris – bruką pinigėlį atgal mano tėčiui, garsiai barasi ir stumia tėtį į šoną. Aš skubiai paduodu keturias dolerių kupiūras už visus, viena ranka laikau mamą už rankos, kad nepasimestų, iš kitos pusės į mamą įsikibusi mano pusseserė, stveriu tėtį už rankos. Šventikas nutvėręs mane už peties mane prilenkia, kad netrinktelėčiau galva į staktą ir stumteli mus vidun. Nepaleisdami vieni kitų iš rankų, sugarmame. Viduje vietos nedaug. Pati ta pakopa uždengta marmuro plokšte, idant maldininkai negalėtų atsiskelti gabaliuko nuo pakopos. Mes nespėjame net susivokti, pajusti akimirkos kai pro kitoj pusėje esantį įėjimą iki pusės vidun sulenda kitas šventikas, nutveria mano tėtį už rankos ir visus mus vis dar susikibusius ištraukia laukan. Uffff. Nuo žymių vietų gausybės, tokios jų koncentracijos vienoje vietoje, nuo žmonių spūsties ir gaudesio atrodo, kad ne mes einame nuo vienos prie kitos, o stovime vietoje ir viskas plaukia pro mus. Gidas jau apibėgęs aplinkui ir padeda šventikui vieną po kito savo grupės narius traukti lauk. Vedasi mus į gretimą patalpą ir rodo patalpos viduryje stovinčią akmeninę vazą (nežinau kaip kitaip pavadinti). Pasirodo tai yra pasaulio centras – pasaulio bamba, kaip mums pasakė. Hmm, pasaulio centras prirakintas prie medinio stovo, o gal tai pasaulis prirakintas prie centro.

Kantriai laukiame kol visi mūsų grupės nariai nusifotografuos pasaulio centre, nufotografuoju savo tėvus ir puseserę. Iš patalpos išeiname paskutiniai – išėjimas užtvertas juosta, šalia stovi valytoja su šluota ir kibiru – reik palaikyti švarą pasaulio centre. Mes stoviniuojame kol gidas kažką pasakoja ir atsisukusi matau kaip valytoja šiūruoja aplink pasaulio centrą. Staiga įsirėmusi klubu ji pastumia pasaulio centrą truputį į šoną, pabrūžina po juo ir patraukia atgal. O jetus, ar ne todėl pasaulyje tiek kataklizmų įvyksta, žemė dreba, ugnikalniai veržiasi, kad pasaulio centrą kelis kartus per dieną į šonus stumdo, jau nekalbu apie ekonomikos stabilumą.
Pabaigoje nusileidžiame į žemiausią bažnyčios lygį, ten galima pamatyti fragmentus pirminės bažnyčios sienų ir keletą kolonų. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje, imperatoriaus Konstantino I motinos šv. Elenos iniciatyva, buvo pastatyta 335 m. Požemyje nedaug žmonių, vėsu ir ramu – galima atsikvėpti ir susivokti. Mano mama man sako, jog prieš kelionę vaizdavosi, kad galės ramiai viską apžiūrėti, ramiai pabūti, prisiliesti prie šių vietų, suvokti savo pojūčius. Mamą ypač pritrenkė šių vietų komercializavimas – beveik visur reik įdėti pinigėlį į ištiestą šventiko ranką. Didelis kontrastas tarp dar neprabudusio tuščio miesto ir spūsties ir šurmulio bažnyčioje. Išeiname laukan, stoviniuojame, markstomės nuo saulės ir bandome suvokti ką matėme. Gidas jau mus sodina į autobusą ir vykstame į Beatliejų aplankyti Kristaus gimimo bažnyčios.

(Paskutines tris nuotraukas paėmiau iš interneto, nes mano darytos nuotraukos nebuvo kokybiškos o ir dėl žmonių gausos sunku buvo ką ir nufotografuoti)
Jei dar nepabodo skaityti, popiet papasakosiu ir apie tolimesnius nuotykius Beatliejuje ir prie Negyvosios jūros

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis