Labas vakaras.
Pagaliau.
Užsuku, paskaitau ir toliau varau. Laiko stoka- žiauri. Žiauriai daug darbo, intensyviai.
Dar ir namuos (dabar viena)
tuda siuda su pilnu pajėgumu.
Jeigu laiką anksčiau matuodavau dienom, tai dabar savaitėm. Man dabar dvi savaitės kaip viena akimirka
Neturiu jėgų nei bendraut nei ką, dar taip ir sutapo į vieną krūvą, kad visiems vienu metu esu reikalinga. Nors persiplėšk.
Kažkoks chroniškas pervargimas. Dar ir į namus darbo parsinešu, analizuoju vis
Svajoju į negyvenamą salą, ar kad kokie žali žmogeliukai pavogtų bent savaitei, na arba savaitgaliais išsijungti mobilų,
kad nieks nepasiektų ir taip save izoliuoti, nors kuriam laikui, nors savaitgaliui.
Bet filmus kaskart prieš miegą pažiūriu pažiūriu...neapleidžiu.
Žiūriu dabar su aktoriumi
Артём Ткаченко. Ne vieną filmą esu mačiusi su jo vaidyba.
Žiūrėjau tik išėjus į eterį, bet iki dabar faini atsiminimai. Toks gerietiškas.
Vienišas tėvelis su dukruže
"Небесные родственники /2011/" Анонс