Gal tikrai yra daugiau tų pliusų, gal pvz. patogu nuvykt į darbą, gal nemokama kava darbe

gal yra kolegų, su kuriais bus malonu pabendrauti. Pagaliau kasdien vykdama į darbą galėsi pastebėt metų laikus, man tai būdavo didelis džiaugsmas.
Kaip aš pasiilgau to kėlimosi rytais, susiruošimo, išėjimo anksti ryte iš namų, pastebėjimo, koks šiandien oras, koks jis besibaigiant dienai, pietų pertraukos, kavos pertraukos, jausmo, kad jau tuo 17 valanda, kad kažką nuveikiau, kad bus vakaras per kurį veiksiu ką nors įdomaus... Kad sulaukiu savaitgalio. Kad jaučiuosi kažkam reikalinga, komandos dalis, kad sulaukiu kažkokio rezultato. O dabar visos dienos vienodos. Nykios, net ir tai, kas anksčiau džiugino, visa ko fone atrodo nieko verta, nemiela, prisiverstina, neįdomu, liūdna.
Vis dėlto vynas man ne draugas. Vakar ir šįryt taip negera buvo, kad siaubas. Priverkiau kibirą. Akių vokai užkritę. Seniai tokios duobės nebuvo. Gėda prieš draugą. Jis neapsiima guodėjo vaidmens, gal ir gerai, nes nepadėtų vis vien. Jis pyksta, o aš tada dar labiau užsivedu.
Šiandien išgėriau vaistų, na, gal bus lengviau. Bet vėl nieko nesinori, tik sėdėti susigūžus ir žliumbti.
Atsiprašau už negatyvą. Lauke pavasarėja.