Depresija

Dniela,open office bandyk,jis nemokamas,ofiso analogas.
Ir plius išjunk visus atnaujinimus windowso,jaučiu dėl jų ir prigavo
Bet prie to nemokamo irgi priprasti reikia,jei didelių apimčių darbų daryti nereikia tai siūskis drasiai

Čia ir yra kaip dienoraštis Tik ne vien su savimi kalbamės. Dienoraštyje gali per daug užsifiksuoti tie išgyvenimai. O čia viena jaučia taip pat, kita kitaip jaučiasi.
Nu realiai, jei darbe sėdėtum, graužtumeisi, kad lauko nematai, ar be langų jei būtų, tai pavasario nematytum. Kai vaikų turėsi, tai jų nelabai matysi.
O čia - tik tiek , kad neįsipaišai prie tos užimtos darbu žmonių grupės. Kaip ir atskirta nuo kolektyvo. O tai jau veikia, aišku, baimės visokios, kad neišgyvensiu ir pan. (tai labai būdinga bandos jausmui, tik mes esame žmonių grupės dalis)
Nors tu turi savo grupę - bendramoksliu?

sveikos, saulė ūpą ženkliai kelia

priklauso nuo to nerimo. jei susijęs su kažkokia konkrečia aplinka - aplinką pakeiti ir valio. ir tas aplinkos pakeitimas toks "kodinis" jei tiesiog pereini iš vienos aplinkos į kitą tai aišku kad jokio poveikioo. bet tarkim tikriusiai turima omeny aplinka+veikla. na draugai tarkim, kinas, kelione - man tai pramuša, tada šneki, daliniesi atitolsti nuo savo nerimo šaltinio. man dėl to nepatinka namie laiką leisti, kai kokios sugadints dienos ir viską matai - tą buitį, netvarką, bla bla. namus myliu ir mėgstu bet tarkim visas savaitgalis namie....brrrr. ir kelionės man padeda į užsienį stogą nurauna, nes pasijaučiu kitam pasaulyje - be problem, tik įspūdžiai, paprstai puikus oras, veiklos.


man bloga skaityti savo senus dienoraščius, kokius nors pasvarstymus gyvenimiškus. ai nu ėjo ir praėjo, o taip lyg grįžti. kažkada radau senus vyrui savo rašytus laiškus, skaičiau ir vėmiau nuo tų nesąmonių ir galvojau jėzau jau tada jam taip smegenis ploviau kokia nors faktinė "medžiaga" faina, kokie va vaikų pasiekimai, bet visokie kapstymaisi...nu kam jie įdomųs, o jei neįdomūs - kam rašyti. o čia įdomūs visiems, manau


žiūrint per savo patirtį man irgi atrodo, akd turint mokslus gi puikiausiais "pasiteisinimas" net sau. nesvarbu patinka, nepatinka, bet gi MOKAUSI. na čia aš už to slėpdavausi, bet tuo metu kas nerimas ir nervai nežinojau. bet man tai ne jai ji išsikėlė tikslą DIRBTI, ir tas mokslas pašalinis toks tapo, toks priedas. ir tai parodo kokie mes skirting ir kaip toje pačioje situacijoje atsidūrę reaguojame. situacija gali būti identiška bet į ją įėjęs su savo lūkesčiais, nuotaikom ir visa kituo vertini kardinaliai kitaip.

Ačiū už tavo mintis manau, kad kai turėsiu darbą kaip tik daugiau to lauko pamatysiu, nes vertinsiu laisvalaikį, savaitgalius, o dabar galiu visą savaitgalį ir šiaip visas dienas prasėdėti namie, jei nebūtų reikalo kažkur išeiti (paskaitos, gydytoja ar šiaip kas). Man kartais visai patinka kuistis namie, kurti tvarką, jau net pamažu priprantu prie nieko neveikimo, kažkaip praeina tos dienos, savaitės, mėnesiai. Kol nemąstau, kad turėtų ir noriu, kad būtų kitaip, tol visai pakenčiama. Dar plius vaistai įkyrias mintis nuveja.

Būtent taip ir yra, kad jaučiuosi neįsipaišanti į darbo liaudį, į masę, pati tą suprantu, bet to noriu, t.y. eiti su banda. Kartu ir perspektyvų, nes kažkada norėsiu turbūt vaiko, reikės garantijų. Noriu to priverstinio užimtumo, jausmo, kad esi kažkam reikalingas, kažką kažko labui nuveiki naudingo, kažką įgyvendini, o ne vien tarpsti savo paties gerbūviui, kai net norėdama tos veiklos ne visada prisiverti ją daryti, nes ji atrodo beprasmiška, "pašalinė".

Grupę bendramokslių turiu, net ir vieną kitą draugę retiems susitikimams, man kaip intravertei tai netgi būtų pakankamai, nors buvimas tarp žmonių išties padeda mano savijautai.


aha, aš irgi tokių perliukų kartais randu savo senose rašliavose, kad pagalvoju 'vaikas' žinok, jei neturėčiau mokslų, tai išvis jausčiausi degraduojanti, nes gi NIEKO nedarau. Prieš metus turėjau tokį periodą, gerai, kad jis truko vos du mėnesius.

Kur čia ta poeziją matai? Kad mandalas su vaikais spalvinu (okupavo, dukra keturmetė taip gražiai spalvina dabar ir sūnus perėmė pa vyzdį) ir kad noriu dviračiu važiuoti, bet vargu ar prisiruošiu šį sezoną (praietą vasarą nė karto neužsėdau)...

šiaip aš poetiška siela, rašydavau eilėraščius anksčiau. Knygas labai mėgstu skaityti ir pan, bet gyvenime neišmisi iš poetiškumo, tačiau man visad reikia tų priebėgų....užtat dabar, kai sveikata nekokia ir dar tiek nervų ir jėgų pareikalauja vaikai, darbai, mokslai, aš vystu......beveik nelieka laiko sau, vienatvei, knygoms.

Ruošiu vieną darbą jau labai ilgai ir jaučiu didelę įtampą, stresą...Bijau, kad nemoku, labai lėtai darau....Užknisa

O tu nebijau tapti priklausoma?

***** paai6kinkit jūs man kodel man spaudimas sukyla iki 180 ir taip pat graziai per 5 minutes nusileidžia... šiandien AD beje geriau,bet ir priš Ad tokie bajeriai buvo..kas cia yra ?

Aha, tu poetiška ir gyvenime. Keistas dalykas, tokių priebėgų labiausiai norisi tada kai joms nėra laiko. O kai sėdi namie, norai prapuola. Čia aš pagal save sprendžiu. O šiaip, vis tiek pliusas, kad taip sudėtingai besijausdama vis randi ir randi darbų, užsiėmimų, ir sugebi juos daryt. Nes kai atvirkščiai, irgi ne pyragai, pagal čia kai kurių pasakojimus.
Papildyta:


Jei matuoji kas 5 min ir lauki kas su juo bus, tai ir kilnojasi. Pasimatuok vieną karta, normaliai, ramybės būsenoj.
Papildyta:


Aš labai tave suprantu. Irgi noriu to jausmo, kad kažkur dalyvauju, prisidedu, kažką nuveikiu. Ir šiaip, išeit, žmones matyt, kartais net pavargt taip sveikai. Bet ir namie pasikuist kartais patinka. Bjauriausia, kad man kaip probleminei, visi variantai savotiškai žlugdo. Tik dar nežinau kuris labiau. Ar kamuotis kur nors veikloj ir tarp žmonių nuolat nerimaujant ir graužiant save, kad ne taip padariau, nemoku, nepadarysiu, manęs nemėgsta, nesugebu, ar įsivaizduot komforto zoną užsidarius, kuri anksčiau ar vėliau priveda iki panikų ir tuštumos nuo neturėjimo kur save padėti ir ispūdžių trūkumo. Žodžiu, viskas blogai. Ir taip ir kitaip. Bet dažnai norisi to, ko tuo metu nėra.
Dar man sudėtinga atrodo, kaip šiais laikais žmonės, kurie mokosi, jaučiasi "sėdintys namie", jeigu prie to nedirba. Mano laikais mes kai mokėmės, tai tik mokėmės. Ir tikrai nesijaučiau nieko nedaranti. Gal kad paskaitų buvo daug, ir mokytis tikrai daug reikėjo. Bet man tas laikas buvo turbūt geriausias, visom prasmėm. Jaučiausi užsiėmus smarkiai, dar ir papildomai viskuo. Ir tuo pačiu dar nebuvo tos atsakomybės ir įtampos, kuri atsiranda suaugusių pasaulyje.

tai as jau esu priklausoma. kaip ir nebera ko bijot.

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.