QUOTE(Night13 @ 2015 03 03, 22:37)
Ačiū visoms, kas teiraujatės. Atsiprašau, kad tik apie save, nepajėgiu mąstyt net apie žmones, kurie apie mane pamąsto. Dėl santykių - kaip ir minėjau, jų nebuvo ir nebus. Nenoriu nieko konkrečiai viešinti, kodėl dabar taip klaikiai jaučiuosi. Mano reakcija perdėta ir nesuvaldau jos. Žinau, kad, jei kažkokiu stebuklingu būdu tversiu šitą gyvenimą, nors jau nebetikiu, čia bus ne vienerių metų ir net ne dviejų klaikaus jausmo priežastis. Kadaise, paauglystėj, ne dėl tokio reikalo, bet dėl santykių jaučiausi baisiai 8m (!). Beje, pati juos nutraukusi. Sako, ten irgi buvo depresija.
Darbas...
Jei nepakelsiu prieš save rankos, nemanau, kad jis ilgalaikis. Mintys ne ten, man labai labai sunku.
Jau pirmą darbo dieną pakėlė balsą, kad sugadinau tokią formulę - po to neradau nei aš klaidos, nei dirikas. Po to atsiprašė, nes pirmą dieną visos specifikos gi neperprasi, o ir padariau iš nežinojimo, man nepasakė, kaip ten daryt. Po to atsiprašė. Ir šiandien panašiai buvo. Patebėjo, kad drebu, bet padarė išvadą, kad man buvo stresas dėl netikėtai išdygusių gyvų, ne internetinių klientų. Iš tikro man tas visai ne galvoj. Baisus nerimas viduj dėl kitko... Nesusikoncentruoju.
Dar. Vakar prieš einant į šitą darbą, skambino iš to, kur buvau labai ilgam pokalbį aną treč. Bet atsisakiau, pasakiau, kad nesugebėsiu. Ten atlyginimas kur kas didesnis (nors rodomas minimumas), bet reikia dirbti savaitgaliais, namo sakė išeina kokią 21val. - viršvalandžiai normalu, žinoma, neoficialūs. Ten darbo vieta daug gražesnė ir vieta, kur visad norėjau dirbt. Įmonė su geru, garsiu vardu, prabangiais produktais. Ten ne viską būčiau mokėjus. Supasavau.
Būtų tobulėjimo galimybės. Jei būsiu gyva, tikrai pasigailėsiu.
o aš taip norėčiau, kad papasakotum, bet turbūt tai tik bereikalingas noras įsijausti, žinant, kas iš tikrųjų negerai. Juk nuotoliniu būdu tos moralinės pagalbos ne kažkiek, dargi ne profesionalė kokia..
dėl darbo liūdna, kad taip
kad nuo pirmos dienos tokie nesupratingi, parodo savo neišsilavinimą ir kultūros stygių.. Tokie darbdaviai ir neiškils, nes jie nemoka bendrauti, vystyti santykių, aš taip manau. Kitos rašo, kad gerai, kad atsisakei ano darbo, bet aš taip pagalvojau, kadangi pas tave ir dabartiniame darbe su alga ne kažką, rodo minimumą, o dar ir toks bendravimo stilius, na pagal save žiūriu, man jau geriau dirbti ir tuos viršvalandžius, kad tik atmosfera būtų gera, ką jau su tuo laisvu laiku veikiam, iššvaistom dažniausiai, o čia bent kažkokia savęs realizacija, tobulėjimas, savęs 'padėjimas', įprasminimas, ypač dar jei darbo pobūdis ir aplinka prie širdies.. Dėl vardo sutinku, dar ne viską tas pasako, bet labai svarbu atmosfera, psichologinis klimatas, tada kaip sakau ir to laiko galima daugiau paaukoti.. Gal dar tu jiems paskambintum?
Nuoširdžiai noriu, kad tau pasisektų ir linkiu tik gero. Juolab, kad dabartinis darbas sakai ne ilgam laikui. Na, iš bėdos dar gali padirbti, o paskui ieškotis kito pamažu. Bus dar tų gerų progų. Nors tiesą pasakius nelabai įsivaizduoju, ar tau bus įmanoma nors kiek atsigauti psichologiškai dabartiniam darbe, kad jau norėtųsi ir būtum pasiruošusi permainoms, jei ten šitaip..
QUOTE(bučkis @ 2015 03 04, 08:57)
mes visi savo būdus turim, todėl tokiose situacijose belieka patupėti šalia
įsivaizduoju, kaip sunku yra "sveikiems" žmonėms suprasti kai ir čia visos skirtingos ir jei near tekę kažko panašus patirti sunku net įsivaizduoti, kad taip būna.
ir galvoju apie mamą, aš jai kartais papasakoju, paraudu ir kaip jai sunku turi būti kai žino kad jos vaikas nelaimingas. kaip man būtų sunku tai žinant apie savo vaiką/ jaudinčiaus ir jaudinčiaus, prisiimčiau visa atsakomybę sau, kad paleidau nelaimingą vaiką gyventi, kad nesugebėjau "išaukėti"
vat tokiom "svajonėm' ir gyvenam.....
ir galvoju, kiek aplinkiniai net neįtaria, kokias mintis šalia jų gyvendami audžiam.
vienas blogas dalykas negeriant vaistų tai jautrumas ir skysčių akyse nelaikymas. apsibliaunu žiauriai greitai. pradedu kalbėt ir bliaunu. aišku prie tų žmonių prie kurių jaučiu galinti tai daryti. arba ir ne prie žmonių, susirašinėju su kuo nors ir bliauuunu.
o kodėl negeri vaistų? gal kažkur neperskaičiau.. Man užtenka porą-kelias dienas nepagerti ir iškart puolu į duobę, nevaldomos ašaros ir visa kita.
Ir dėl tokių priežasčių, kur sakei, aš savo mamai nieko nepasakoju apie savo 'duobes'. Žinau, kad ji pati jautri, turbūt ir man tie nervai perimti/paveldėti iš jos, todėl labai nenoriu, kad ji papildomai stresuotų dėl manęs.. Nes kaip ir sakai, prisiimtų sau atsakomybę, pergyventų ir t.t.
