Depresija

Bet tai tavo mažas dar?
O mano paauglė . Ir dar tik pradžia, kas toliau bus. Džiaugiuos, kad kol kas pati sugeba su jumoru priimt savo elgesį, kai prašviesėja, tik tų prašviesėjimų patamsėjimų per dieną kiek būna .
Beje, jachta Kuršių mariose plukdo už 28 e, bet tik vasarą, gal reiks bandyt.
Papildyta:


Ačiū.
Dabar gal vos vos mažiau...

O gal visgi praeis? Su ta ligonine irgi.... Beje, šiandien su viena pažįstama kalbėjau, pragulėjo kelias savaites, dabar lanko dienos stacionarą, bet kažkaip ji nesužavėta... Ji namuose dirbo, tai sakė, kad didžiausia problema būdavo, kad sėdi viena užsidarius, sėdi, sėdi... o paskui išvis jėgų nelieka nosies iškišt... Tai gal čia tau visai gerai tas darbas... Tik creamaster nuostatas kaip nors išlaikyt.

Aš nugrūdau į naktį dar porą darbų, reik pabaigt.

Jeigu ir tikiuosi ko iš šito gyvenimo, tai tik pasąmoningai. Man taip seniai atrodo.

Cremaster savo poste šį tą pratrynė, o aš pacitavau.
Bandai nukreipt man mintis apie katę. Gal skaitei, nešiau pas veterinarą neseniai, nes apšėriau maistu su žuvim, kuriam ji alergiška. Labai nusidraskė, dabar pliku kaklu ir paausiu. Žiauriai sunku man net nunešt buvo... Nu supranti, apie ką. Bet nieko, ji tai gyvens. Nors dėl to vojažo į kliniką dabar jai tapau priešu nr. 1. Bet nieko, praeis.

Tikiuos čia ne tai. Bet paauglių ir vaikų depresija išreikšta pykčiu, rėkimu ir pan. Psichuškėj sužinojau. Nes buvau rėksnė iki 18. Bet aš reikalaudavau tik dviejų dalykų, berods. Kad neperžengtų mano kambario slenksčio ir iš viso mažiau mane čiulbintų. Bet taip elgiaus tik su suaugusiais ir cypliais, kaip juos vadinau.
Paauglystė ir paaugliams sunkus metas. Tėvams išvis man patylėt.

Cremaster, aš žinau ir net dažnai pagalvoju, kad VISI žmonės turi problemų, rūpesčių. Ir nekenčiu savęs, kad kiti perneša, o aš nebe.

Aha bandau.
Kažkur atsitiktinai visai pamačiau tavo nicka "svetimoj" temoj ir įkišau nosį.... ten apie katę buvo, kad veterinarai nepriima... Svarbu gyvens.

Man rodos merginai kol kas toks "sveikas bjaurumas", tikiuos bent. Susikalbam dar....

as nieko nepratryniau. nebent pridejau.

ryt smagiai pusiu rugsti i miegancius veidus. miau

Night, nusispjauk, kad IR tu nepernesi. koks skirtumas kas turi kokias problemas. be abejo tavo tau jos labiausios. ir jeigu butu kitaip, butum didesne ligone.

mėginsiu ir aš šitą taikyti, nes kai nerimas pjauna, atrodo, kad nieko negaliu daryti, tik galvoti, kas bus jeigu bus , aišku, blogiausio.
Papildyta:

Baisiausia turbūt ne nesėkmės, puolimas, kritika, o savęs pačios graužimas ir nieko nebematymas, tik tą juodulį, užplaukusį ant tavęs. Tokiu atveju išplaukti galiu tik pakeitusi aplinką Nes tunelinis matymas yra toks, kad kažkam keli problemas, ir tavęs kaip ir nebelieka, nes savęs jau nebematai. Matai tik kitų problemas, ir jos tampa tavo
Papildyta:
Reikia stipraus vidinio "aš", kuris paguostų, neleistų kristi į neviltį, ir matytų dar kažką kažkada šviesaus, ko verta būtų siekti, kad ir kaip sunku tai būtų.
Būtų gerai gauti tokį skiepą.

Sveikos,

Night, rimtokai čia Tave prigriebė... Man vis įsimena ir sugrįžta, kai rašai, kad septintus metus gedi tėvo. Pati žinai ar numanai priežastį, kodėl būtent ši netektis, o ne kita kokia nors trauma, taip stipriai paveikė ir tebeveikia?

Mano padangėje ir nauja, ir nenauja.

Ši žiema pirma per trejus su viršum metų, kai negaišau tom labai blogom prasmėm visą laiką. Buvo duobių, bet ne pačių blogiausių. O dabar jau kuris laikas labai neblogai jaučiuos. Buvo labai sunkus metas, kelios savaitės, kai darbe virė virė košę, bet nors ir jaučiausi blogai (nors kartą dėl KONKREČIŲ priežasčių ), bet nepalūžau. Ir atsistačiau gana greitai; tikriausiai tos apskritai neblogos savijautos pasekmė. Pajutau kiek tas sportas man davė ir tebeduoda. Ir visokios veiklos, masė jų, kuriomis apsikroviau. Mažai laiko lieka galvoti apie tai, kas galvoje zvimbia ir... mažiau zvimbia dėl to.

Miegoti neužmiegu, bet ėmiau mažiau teikti tam reikšmės. Jei neužmiegu - laku vaistus. Retai geriu. Visai nebenoriu alkoholio, o jei užvartoju, tai kitą dieną keičiu spalvas. Dabar naują zabavą susiradau - ėmiau laiku eiti miegoti būtinai prieš miegą paskaitau ir dar ausines užsidedu su kažkokiom ten smegenų bangom. Iliuzija tikriausiai, kad anos realiai migdo, bet vis tiek iškinko mane kartu su tablete taip, kad jokie vaizdai prieš akis užsimerkus nebelekia ir užmiegu dukart greičiau, negu be "bangelių" tik su tablete Didelis pasiekimas tas nerimo nebuvimas. Šiaip mažiau kankina minčių spiečiai.

Taigi, ramus ir visai geras periodas. Netgi kažkiek optimizmo atsiranda. Kai pajuntu, kad įšoku į įkyrių minčių kratą, einu pašveisti ko nors namie. Vakar su dantų šepetėliu, pvz., nušveičiau ne vieną kv. m. plytelių tarpų Va tuoj daržą reikės kapstyti. Neseniai visą drabužinę sutvarkiau. Man taip jau būna - kai pradedu normaliai sublimuot, tai geriau jaučiuos. Dar vieną visiškai naują ir man nebūdingą veiklą pradėjau, bet apie ją nedetalizuosiu.

Šiaip, kaip akivaizdu, man gana šviesi juosta, išskyrus miegą, tik niekaip negebu toleruoti durnių. Kam juos apskritai toleruoti? Na, kad pati nesikankinčiau. Bet nepavyksta.

Ačiū, kad tiek prirašėt, taip ramina šitos temos skaitymas.. Night, manau, kad esi labai stipri. Tave duobės ištinka viena po kitos ir neturi ramios terpės viskam išgyvent, pasislėpt, nesistengt, išbūt. Vis tik norisi tikėti, kad tau viskas bus gerai. Kad eisi į darbą, kad pamažu įsivažiuosi į rutiną ir pajusi, kad taip kaip yra ir turi būti ir gal net atrasi kažkokių prašviesėjimų.. Atleisk, jei nusikalbu.


deraramos mestų per petį visus mokslus, jei darbas atsirastų... Na, gal dar užbaigtų šį semestrą. Jau rašiau, kad mokslai mano nesusiję su profesine veikla nei per nago galiuką. Bet vis tik pasidžiaugiu ( ? ) galvos prašviesėjimo momentais, kad pasaulis surėdytas kažkaip teisingai ir taip kaip turi būti tarsi. Pvz. Jei ne mokslai, visiškai neturėčiau pajamų, turbūt jau siųstų atlikinėti viešuosius darbus už gaunamą pašalpą, plius gaunu stipendiją tai dėl pajamų galiu nesukti galvos. Aš materialistė ir man tai svarbu. Be to, turiu terpę, apie kurią minėjau Night, realiai ją turiu ir galiu visiškai ja naudotis, nesvarbu, kad ji neteikia laimės ir džiaugsmo, bet tai ramybė, poilsis kiek noriu, niekas nezuja, niekas nebukina, nekvaršina galvos, galiu tarpti kiek tinkama... Per gerai turbūt pasakysit, bet taip yra ir aš net nevertinu to, jau sakiau, kad iškeisčiau viską į kasdienę darbinę rutiną, savęs realizavimą, veiklą...

Ir sveikinu gavus darbą (antrą?) ir su pagerėjimu


Labas, BS, kiek prisimenu, buvai aktyvi narė, kai dar tik atsibeldžiau į šią temą, tai turbūt nemeni manęs. Jei viskas neblogai, tai jau gerai. Ir visi nesklandumai darbe praeina kaip matai. Po sunkaus meto ateina palengvėjimas. Baltai pavydžiu motyvacijos sportui, nes pati numečiau jį ir jau antrą mėnesį neprisiverčiu grįžti. Noriu pagirti dėl namų šveitimo, nes pati vertinu tokius dalykus, t.y. jei tvarkausi, tai reiškia, kad man dar ne vis vien viskas.


Išmiegojau 11 valandų+dar 2 pragulėjau skaitydama. Ir užsirašiau pas psichologę, bandysiu daryt pažangą dirbdama su savim. Psichiatrė vaistams, o bendravimo man trūksta, nesijaučiu žmogumi.

Na va, kaliau raminamą. Liūdna, kad taip. Stiprus nerimas įsibėgėjo dėl šūdo nieko ir tai liūdina...O prieš tai jaučiausi visai neblogai, po vieno darbo kulniavau, saule džiaugiausi...

Supratau - daugiau jokių susirašinėjimu su drauge smsais, nes tai man išprovokuoja didelį nerimą....

Ir šiaip - negalima man bastytis, kuo mažiau reikia maltis mieste, tik su svarbiais reikalais ir pan, nes paskui nusivarau save iki negaliu.

Nesąmonių nesąmonė.
Papildyta:



Smagu tai skaityti ir girdėti. Šaunuolė, kad randi viskam pastangų, noro, valios.

Aš nebepakeliu daug veiklų Jau seniai, stogas nuvažiuoja, greit pavargstu, tada kapec. O iš prigimties esu labai veikli, judri, o savęs jaudrinti per daug negaliu, nes nerimas iškart.

Dabar mandalų prisispausdinau, spalvinsiu pieštukais

Noriu važinėt dviračiu, bet....

Aš taip supratau prie chemijos gryžtu..šiandien iš ryto jau relanium kaliau blem,nuo rytojaus jau AD,nes jaučiu,kad įkyrios mintis lenda įkyrųs veiksmai..ačiu die ad šitas su jais irgi kovoja.
Norisi riebų finger parodyti tai dperesijai ir kitiems jos draugams.

Žinot. Skebiuos apie save, kaip apie tikinčią. NORĖČIAU, kad mano gyvenimo prasmė būtų daryti laimingais kitus žmones. Tebūnie tai dalinai atsakymas, į vakarykštį Cremaster klausimą apie tai, kokią įsivaizduoju `tobulą` save. Čia ne itin konkretu. Konkrečiau dar nesugalvojau.
Tikriausiai nesitikėjot, kad nepateiksiu šimtų BET: bet aš pati nerami dūšia, bet man pačiai skauda, bet niekam čia tos mano laimės dalinimo nereikia, bet aš lūzerė, bet vis tiek visi mirs. Galėčiau dar n išvardint BET, ir nieko nepameluočiau nei prieš save, nei prieš kitus.
Man atrodo, aš sergu. Klaikiai kraupios dienos. Sunkoka įsivazduoti blogesnį jausmą, nors suprantu, kad gali būti.


Kada tu ilsies? Kaip įmanoma tiek laiko nepervargt.

Neisiu aš į jokią ligoninę, žinoma. O dar ir visai nedaug laiko praėjo. Aš jau nežinau kas man gali padėti. Dievas arba mirtis, ko gero. Ryt pas gyd. nueisiu, bet mąstau pamiršti takelį ten. Aš labai pavargau.

Man vienas žmogus neseniai tą paryškintą sak. kartojo. Niekad jo nesupratau. Prie ko ta aplinka? Ar eiti tūsintis, kad ir skauda, ar į kokią kelionę, ar pan. - gal ne visiems taip, bet mane kaltė užgraužia tada būna dar blogiau. Nebūdavau namisėda, kai buvau "sveikesnė", bet jau seniai taip. Matyt, taip ir saugiau, ne tik nenoras. O gal ir komforto zona, nežinau. Bet nenoriu keisti jokios aplinkos. Net šitas butas - skylė dzin.


Kaip gerai, kai tu parašai. Dar geriau, kad stabilesnė.
Būtų ir kokia kita paveikusi. Su tėčiu nebuvau nei itin artima, nei itin neartima. Čia many bėda, ne BŪTENT toj mirty. Prieš tai buvo buvęs ilgas grūzo laikotarpis, apie kurį rašiau ir čia kažkiek. Aš myliu žmones, esu prieraiši, nors to neparodau ir nepakenčiu būt nuo ko nors priklausoma. Pvz., man vienas tūpiausių sakinių: "ar būsi MANO žmona". Žmogus NEGALI būti kažkieno. Net nupurto nuo tos minties. Bet many nėr kažkokio balanso, nes tas prieraišumas ar kas čia nesveikas. Ar gal sunku suvokt, kad pati nevaldau, pvz., kitų žmonių netekties. Nėr, kad kasdien dėl to tėčio liūdžiu, bet man toks jausmas, kad pirmus metus buvo lengviau, nei dabar. Tada buvau pavargus nuo jo kančios ir ligos, nuo bejėgiškumo palengvinti tą kančią. Kažkas pan. į ilgesį dabar.


Nenusikalbi. Manau, tu gerai mane jauti. Tik dėl stiprumo netiesa. Aš kokius 2,5m tokia tižena, tokia bejėgė jaučiuos, kad nemoku apsakyt. O tos duobės - neadekvati mano reakcija dažniausia.
Kad skaitei - nesiskaito, kad miegojau, pagal mane tai čia labai daug. Gaila, kad ne vienam mieste mes. Manau, pajėgčiau, nes NORĖČIAU su tavim kur nušliaužt, pasėdėt ar pan.

Septinstyge, rašai kaip poetė, realybėj daug racionalesnė mergiotė. Jeigu sužinosi ką su tais nerimais daryt, ir man pasakyk. Tau taipp atrodo, kad ne, bet tu tikrai daug visko darai, todėl normalu, kad pavargsti.

Žiauriai noriu miego, tai nieko protingo nepasakysiu, tik pasisveikinu ir Night balioną . Dėl to darymo laimingais kitus, kažkaip savaime susikonkretizuos man rodos... beje tam visai nebūtina pačiam būt "formoj" - kartais kad ir čia, tamsoj plaukiojant, pasakyta ar "išvemta" kokia nors mintis kam nors būna atsakymas.

Microsoftas perkando mano piratinį ofisą, bet taip perkando... Jau kelinta diena tąsausi, ir neina atkurt... net kyla mintis pasielgt labai krikščioniškai ir nusipirkt licenciją....

o gal tiesiog išinstaliuok ir suinstaliuok iš naujo?

šįryt prabudau nuo nerimo atakos, gal priepuoliu neverta vadinti, bet taip neramu buvo, taip negera ir net nežinau nuo ko, ar sapnavau kažką, ar mintis kokia užėjo, kurios pabudusi nebeprisiminiau..

Praėjo savaitė be pokalbių ir jau baimė dėl štilio, kad nepaklausi, nereikalinga ir t.t. Gerai, kad gražus oras už lango šiek tiek gelbsti. Na ir vakarai ir naktys, kada nebūnu viena.

Man atrodo, kad per daug aš čia pasakojuosi savo rutiną, gal reikia persikelt į asmeninį dienoraštį bet taip atrodo gerai pasipasakot tokioj terpėj, kur irgi panašūs jausmai aplanko ir tikėtis supratimo.