Apatija gyvenimui

Oi, zinokit pradedanciuju jogoj nereikia lankstumo . Ten tiesiog ismoksti medituoti, sukoncentruoti mintis.
O del to, kad niekas i jus neziuri, tai irgi galima pakeisti. Jus galvojat, kad geri vyrai veda tik super grazias ar idomias? Veda ivairias, o ypac tas, su kuriomis butu gera. Gal net jumis kazkas domisi, tik yra pavyzdziui nedrasus? Gal jums paciai kazkoks vyras patinka - tai galit pirma pabandyti zengti zingsni ir tai jam parodyti.

Aš mąstau apie darbo vietos keitimą, pats veiklos pobūdis patinka, kol kas ieškau panašaus darbo, tik kitur, bet tu nesijausk nenormalia ar kokia prasta dėl tų žemsemės kvalifikacijos darbelių, kadangi aš nors ir magistrą turiu, ir darbinės patirties, jei neatsiras rimtas darbo pasiūlymas, galvoju net kokia konsultante Akropolyje dirbti, padavėja aukle, etc. Mano motyvacija šioje vietoje stipri ir norėčiau įkvėpti jos ir tau.

Mat vienas mano pažįstamas, būsimasis gydytojas, labai perspektyvus jaunuolis, prieš kelis metus buvo susidėjęs su nelabai kokia draugų kompanija (dar ir dabar su tais pačiais trinasi), dėl kurios pakliuvo į policijos akiratį. Realiai jis nieko blogo nepadarė, bet iš nežinojimo pažeidė kažkokį įstatymą ir pradėjo tampytis po teismus. Plius, bandė daryti kažkokius verslus, dėl ko ėmė paskolas, kurių negražino. Esmė dabar tokia, kad jam virš 30 metų, porą metų jis tampėsi po teismus dėl to nesusipratimo su savo draugeliais, plius prisikniso antstoliai. Esmė, kad jam irgi apatija, depresija dėl visko, ir jis su savo drauge ir pats būdamas 30+ metų gyvena savo pensininkui tėvui ant sprando. Bandžiau kalbėtis su to pažįstamo artimaisiais, kol tas mano pažįstamas dar turėjo jėgų, kad nors susimetė gyvenime gniuždančios aplinkybės, tegu eina vistiek dirbti, nes didesnė gėda už tuos visus teismus ir antstolius yra sėdėjimas pensininkui tėvui ant sprando. Kai pati jau nebeturėjau jėgų dirbti savo sumautoje skylėje ir darbo pasiūlymų, atitinkančių mano kvalifikaciją sumažėjo, apsisprendžiau, kad man vienodai šviečia, ką kiti apie mane pagalvos, bet aš tai jau nesėdėsiu tėvams ant sprando, o tame beprotnamy, kuriam vis dar esu, nedirbsiu ir eisiu bet kur, bet neliksiu ten, kur galima susirgti rimta liga iš streso, įtampos, visokių nesusipratimų. Gal iš šono kitiems atrodysiu nevykėlė, nes dirbsiu TIK kokia nors konsultante su aukštuoju išsilavinimu, gera darbo patirtimi, bet kam rūpės mano istorija, tam papasakosiu.

Taigi, noriu pasakyti, jog tas pavyzdys su mano pažįstamu, yra pavyzdys, kad nesvarbu kokį darbą dirbsi, nesvarbu, ką kiti sakys, svarbiausia, kad tu būsi atsakinga ir pareiginga, bei stipri mergina, kažką darysi, o ne apatiškai gulėsi lovoje, ir neduok die, leisies kokių tėvų ar senelių išlaikoma. Ir tiems, kam tu rūpėsi išklausys tavo istoriją ir supras tave. Laikykis!
Papildyta:


Joa, aš irgi paantrinsiu dėl tų vyrų. Velnias žino, į kokias jie žiūri. Turbūt teisingai sako Cambala, jie būna su tokiomis, su kuriomis jiems gera. Nelaikau savęs le coste ar durne su perspektyva, bet *****, kartais mano aplinkoje žmonės stebina. Ypač vaikinai. Iš šono kartais atrodo, kad jau nusirinks kokį vaikščiojančią "nesusipratimą", tai apsaugok karaliau, bet vadinasi ir tokiose yra kažkas gero. Tai šioje vietoje nesirūpink Atsiras tas žmogus, tik svarbiausia, specialiai nevenk vyriškos draugijos.

Gal siai minutei autore nors nuramintu tai, kad jos busena tikrai ne pas ja viena .
Visai pamirsau apie savo parasyti - lygiai tas pats, tik pas mane ne nuo darbo. Esu namuose, bet nieko nenoriu. Nenoriu niekur eiti (einu tik kad visai nesedet uzsidarius) guleciau ir guleciau dienu dienas, jei nereiktu rupintis seima. Viska darau save prisivertus, keliuosi, skalbiu, plaunu, valgyt darau, todel kad taip REIKIA. Ne, nesakysiu, kad jau visai blogai, aisku buna dziaugsmo akimirkos, kazkoks ziburelis tolumoje . Bet po vieno ivykio (nerasysiu kokio) viskas aptemo, kazka darau todel kad reikia, o anksciau darydavau kad noriu. Kartais atsigulu, uzsikloju galva su antklode ir noriu uzmigt ir miegot ilgai ilgai, kol kazkas manyje pasikeis. Siai dienai noreciau isvis isvaziuoti i kita kontinenta, gyventi visai kita gyvenima, bet realiai tai tik nenormalus norai, nes turiu seima ir labai tikiuosi, kad tokia mano busena kada nors pasibaigs.

Cambala, o jūs nedirbat? Gal jau tiesiog pavargot būti priklausoma nuo kitų namų šeimininke?

Taip, as nedirbu (tiksliau neeinu i darba), bet kazkokius finansus uzdirbu sededama namie. Kas liecia namu seimininke, anksciau iki vieno ivykio, as ir budama namu seimininke kazko norejau, planavau ir t.t. Dabar nieko nenoriu. Turejau hobi, dabar juo uzsiimu is pareigos, kad nezutu , o jei tas hobis man atnesa dziaugsma - tai labai trumpa. Bet viltis mirsta paskutine ir as labai tikiuosi, kad si busena kada nors praeis. Laukiu pavasario, pradesiu begiot, praeita vasara mane tas gelbejo.
O siaip, jei butu galima, noreciau sneketi visai kita kalba, gyventi visai kitur (net nezinau kur) ir visai kitaip. Bet yra kaip yra.
Kazkaip praeita savaite buvo mintis, kad pavargau gyvent. Ne, nenoreciau dar numirt, nes dar nebaigti kai kurie dalykai, bet pavargau gyvent.

O nepagalvojot apie kokį darbą, kad ir pusę etato? Ne kita kalba, ne kita šalis, bet vis jau šiokie tokie pokyčiai, kita aplinka. Panašu, kad jau dūstat namuose ir labai jaučiamas nepasitenkinimas tokiu gyvenimu, kokį gyvenat dabar. Savaime kažin ar tokia būsena praeis.

Aisku, kad galvoju ir ieskau kazko tinkamo, tik sunkoka situacija pas mane. Siaip tai as mama slaugau, isejimas is namu ilgesniam laikui tiesiog neimanomas, nes neimanoma, kad namuose butu svetimi zmones(tai vagiama, tai vel kas nors , na vnz kaprizai ir aukles isbegiotu). Ant vaistu davimo as jau atsikalus, svetimas nelakstys taip aplinkui.

Nesakysiu, kad tokia busena nuo to slaugymo, jau nebekreipiu demesio, bet kai kas nelabai senai ivyko ir dabar negyvenu, o egzistuoju. Bandau viska trint is atminties, bet sunkiai sekasi, o kai prisimenu, tada buna beprasmis viskas. Va tokia busena, atrodo ir draugiu turiu, bet paskutiniu metu su niekuo bendraut nenoriu. Gerai jauciuosi kai namiskiu nera namie, tada uzsidarau tokiam kaip savo kiaute ir stengiuosi miegot, kad mintys nekamuotu. Bet vel gi yra seima ir rupesciu, kurie neleidzia pasinert i beprasmi miega.
Vienas, kad asaru pas mane nera ir sugebu su namiskiais normaliai bendraut, kazka nuveikt, bet viduj pas mane tuscia ir nyku.

Ačiū visoms už dalijimąsi mintimis, tikrai smagu žinoti, kad tokią būseną išgyvenančių žmonių yra daugiau man su meile ne itin sekasi. Į jausmus atsako negaunu, ko pasekoje, dar labiau krenta ūpas kažką daryti. O vyrus atrodo domina tik pupyčių stiliaus gražuolės...
Be to labai dirgina buvimas tarp veiklių, užsidegusių kolegų. Suprantu, kad su jais viskas gerai, bet mane jau tiesiog užknisa žmonės. Pirmai laiptinėje plepi kaimynė, kad pristojo šnekėti, net įsiterpti neleidžia, pasakoja litaniją, kaip ji kilimą valė Nei man įdomu, nei ką. Grįžau ir vėl nublioviau. Norisi tik ramybės...

Gal pats laikas išmokti pasakyti kitiem - "ne", "stop"? Man atrodo, kad jūs labai daug įdedate savęs į darbą, bendravimą su kitais, norite būti mandagi. Aš irgi tokia seniau būdavau, pvz. kas nors šneka ofise vienas, kiti tyli, tai aš iš nepatogumo palaikydavau pokalbį, bet dabar kai situacija tokia, kad sveikata dėl darbo šlubuoja, susimąsčiau, kad negaliu gi savęs visiems išdalint. Man irgi nepatinka kolegių plepesiai, neduok die virtuvėlėje kavos susitinkam, tai raunu iš ten neatsisukdama, tingiu kalbėt. Neįdomu. O jos specialiai, taip nori to bendravimo. Nesu grubi, tiesiog pasakau, turiu grįšti prie darbo, ir tiek. Kai kas nors irgi įsijaučia su kokiu nors beprasmišku pasakojimu, pasakau, kad išklausysiu kitą kart, nes neturiu ūpo. Kažkaip dar nieko su tuo neįžeidžiau Neapsikraukit ir jūs
Papildyta:


Probleme vyre?

Kokia jūs maloni galvoju ieškotis darbo gėlių parduotuvėje. Ten ramu ir gera. Kvepia, labai gražu ir žmonių ne masės.

Nenoriu apie tai kalbeti .

Cambala