QUOTE(off-line @ 2015 02 05, 12:25)
Arba šiaip labili nervų sistema, ultra jautrus reagavimas į aplinką ir to pasekoje - nuolatinės dramos iš smulkmenų

Vakar vakare žiūrėjom senai matytą "Viki Kristina Barselona". Tu man primeni vieną heroję iš ten. Jos tekstas: "Taip, aš norėjau tave nužudyti. Tu mane išdavei! Išdavei žvilgsniu!"
Tas filmas vienas mano mėgstamiausių, mačiau gal tris kartus, nors šiaip filmų antrą kart nemėgstu žiūrėti
Papildyta:
Nežinau kodėl, bet kažkaip bent šią akimirką praskaidrėjo nuotaika, gal ir gerai, tegul sau važiuoja. Aš pasiimsiu kokią knygą iš bibliotekos, paskaitysiu kitą savaitę, planuoju kėdę bandyti atnaujinti dekupažo būdu, nors niekad nesu to bandžiuisi, tai gal susirasiu kokios veiklos ir kažkaip ištversiu. O kai grįš, busmatyt kaip viskas bus. Tik blyn, brnagią dovaną nupirkau jam valentinkei, būtų gaila, jei liktų nepanaudota
Papildyta:
Ir dar. visad žinojau, kai ateis tas momentas, kai jis ten važiuosi. Tik tikėjausi, kad viską subtiliau padarys, pasitar su manim, nuteiks mane tam, o ne praneš kaip apie vizitą pas dantistą. Turbūt dėl to labiausiai ir pykstu. Galėjo juk pirma paklausti, ką aš apie tai manau, ar neprieštarauju (aš , žinoma, būčiau negalėjusi prieštarauti), ir tuomet aš bent jausčiausi, kad jam svarbi mano nuomonė (net jei važiuotų ir man prieštaraujant.). Bet aš gi suprantu, kad negalėčiau prieštarauti.