QUOTE(given444 @ 2016 11 15, 10:26)
Nu Monteverte, bet tu ir papildų mėgėja...tai tuomet ir šaipos visi, kad veganiška mityba pilna trūkumų, reikia vos ne papildais gyvent...
arba aš kažko nesuprantu.
papildus naudoji, jei IŠSITIRI, kad tau trūksta, arba pagal pojūčius...
kaip tu žinai, ką gerti...geri tiesiog, padarai pertrauką, vėl geri?
tie papildai vis tik juokingi - o jei karas, maras?
tai ką ir pradeda veganai isterikuot, oi kur mano buteliukai, žirniukai, bumbuliukai...?
ką reiškia savęs nemyliu? dviratis man kaifas, šalčio nejutau, tai ką man nesportuot- aš visur pėsčiom, bet dvirka taupo laiką...
o to vaisto negėriau, nes save gi mylėjau - galvą plėšė kaip su strypu įstatytu...todėl (gal iki galo neišsigydžiau)
tai ką man daryt....
vnž - panacėjos niekur nėra...
Pala pala. O tai tu nestresuoji, nedirbi nė kiek kenksmingomis sąlygomis, pvz. kompai? Kvėpuoji tik spygliuočių ar kalnų oru? Nesportuoji smarkiai, štangų nekilnoji? Jei taip, tai negerk nieko, šimtą metų gyvensi. Aš tai gyvenu kaip įprastas žmogus, todėl man ir reikia papildų. Na arba turėčiau tada saujomis natūralius žalius lapus graužti. Bet aš ne kiškis ir ne karvė. Aš žmogus. O pupų, lęšių taip sureikšminti nereiktų, kad jos taip jau gydo. Gal neblogintų padėties, jei nebūtų mano išvardintų faktorių kaip tarša, stresas, laisvieji radikalai.
Be to, ar tu gimei veganė? Ar nuo vaikystės tave taip sveikai maitino? Mane tai ne. Aš natūraliai buvau arčiau vegetarų, nes man smirdėjo virti kiaušiniai, žuvis, silkė, tikra kaimiška grietinė, sviestas, dešros visokios, bet taipogi aš nemėgau pvz. pupelių sriubos, nes sriuboje išmirkę pupelės man tokios kažkokios per sočios, per troškios kažkokios atrodė. O atskirai mama kažkaip pupelių negamino ar labai retai. Tai mano meniu gana skurdus buvo kaip augančio vaiko. Labai sriubas mėgdavau: burokėlių, kopūstų. Bulvių košę, grikiukus, makaronus. Vasarą uogas, bet su kuo, su pienu ir bulka

Ir dėl to, kad natūraliai nemėgau visų tų šlykščių gyvulinių dalykų, išskyrus gal varškę, tai man trūkdavo medžiagų ir labai norėdavau saldumynų. Dėl saldumyno keturlinka susilenkti galėjau. Todėl, kai tik mano gyvenime atsirado papildai: kažkur prieš aštuonioliktą gimtadienį, aš mielai juos vartoju ir vargo nematau. Nesergu. Nebent artimas kontaktas su sergančiu būna, pvz. uošviai yra apkrėtę.
Taip, paprastas maistas man nėra panacėja. Ne veltui gamta tokia plati ir beribė, ne veltui auga tiek medžių, krūmų, žolių. Tikrai ne veltui ir ne tam, kad aš tik pupeles valgyčiau
O karas, maras... tada visiems striuka bus, ir žemę valgysim, jei išgyventi norėsim. Koks jau ten skirtumas...