Nerimas/nervu priepuoliai santykiuose su vyru

Taip, cia mano gimimo metai Žinau, esu dar labai jauna, bet jeigu taip ir toliau, tokie ,,nervų priepuoliai" ir bemiegės verkimo naktys bijau kad prarasiu MB. Man irgi iš tikro, viskas kas susiję su juo ir verčia tas ašaras riedėti. Galiu net teigti, kad kas susiję su kitokiais dalykais, esu šalta, gal net išvis neemocionali, ir išvis nusispjaut. Kaip aš tikiuosi, kad su amžiumi man viskas tik gėrės.. Bet nesinoretų laukti daugiau, norėčiau dabar susitvarkyti. O ką MB sako kai jums prasideda tokios ,,isterijos"? Kaip reaguoja?
Papildyta:


Prie ko čia naiviai? Šnekėjau su juo, ir tiesiog jis išklausė, juk jie jokių patarimų neduoda. O išklausyti gali ir draugės, ir mama, ir čia, ka ir darote dabar visos O dar ir patarimų duodate. Aš tiesiog šnekėdama su juo, pajutau, kad jis niekuo man nepadės ir turiu padėti pati sau. Tokie psichologo išsireiškimai kaip : ,,kaip jaučiates?" ,,viskas turi išeitį" "pamatysite, kadanors bus geriau ir pan. tai čia nereikia jokiu psichologu būti, kad taip pasakyti...

Na pasakysiu taip. Dabar mes su MB dar labai šviežia pora, tad tų savo priepuolių jam nedemonstruoju. na gal porą kartų buvo, bet irgi tik žiedeliai. o ašaroju kai esu viena (gyvenam atskirai). Bet vat su mano ex išgyvenau visą tą isterijų laikotarpį. jis irgi galiausiai nustojo į mane kreipti dėmesį, nueidavo miegoti ir palikdavo mane vieną kraustytis iš proto. Galiausiai aš tapau apatiška viskam, man darėsi vis labiau dzin, į viską kažkaip numojau ranka. baigėsi praktiškai ir tie priepuoliai, nes man tiesiog tapo vienodai, kur jis su kuo buvo ir ką veikė. galiausiai pradėjau domėtis kitais vyrais ir po 7 metų draugystės išsiskyrėme. Dabar, kaip sakiau, stengiuosi MB nedemonstruoti isterijų, nes jis to nepakęstų. Jei taip elgčiausi, jis pasakytų, kad šitie santykiai man suteikia daugiau skausmo nei laimės ir nėra prasmės juose būti. Taigi rekomenduočiau ir tau susiimti. nori, paverk, kai jis darbe, bet jei ir toliau taip elgsiesi jis pavargs.

Šakes, kaip man tai artima.. Kai pasakėt ,,palikdavo mane vieną kraustytis iš proto", - man tikrai tas pats jausmas... Atrodo kraustaus, o jei ateitų, apkabintų, nuramintų tikrai būtų lengviau. Kaip norėčiau nors šiek tiek apatiška tapti, bet neina ir viskas.. Aš tai negaliu ašaroti viena, nes gyvename kartu, vieno kambario bute, ir kai susipykstam, aš juk nenueisiu i balkoną kai dabar žiema ir nesiardysiu.. todėl viską tenka matyti jam, ir būna dar blogiau. jis tada susinervina, pradedam šnekėti apie skyrybas, ir žodžiu.... liūdna labai labai, o susiimti dar sunkiau....

Skydliauke pasitikrinkit toks emocingumas, jautrumas gali buti jos funkcijai sutrikus.

Tikrinausi jau, viskas tvarkoje...

Mano šeimos gydytoja mane irgi buvo nusiuntus tikrintis skydliaukės, kai skundžiausi perdėtu nervingumu. Bet nieko nerado. Psichiatras raminamųjų išrašė. Bet, žinoma, jie nepadėjo.
Atrodo supranti, kad tai tavo bėda ir vyras dėl to nekaltas. Gerai pagalvok, ar nori jį prarasti dėl to, kad nesusivaldai? Beje, nepasakojai, dėl ko būtent taip nerviniesi? Kas tave taip neramina, pavydas? Kažko bijai?

Jau aiškėja viskas Tiesiog nori turbūt iš jo begalinės meilės, atsidavimo, dėmesio, dovanų, kaip iš filmų siužetų? Ar ne taip? Na prisipažink

O man skaitant jau nuo temos autorės bėgt norisi. Neįsivaizduoju, kaip kažkas sugeba gyvent su nuolat varvančiom puodynėm šalia

Arba gydytis (psichiatrų čia sritis berods), arba nustot save į pasaulio centrą statyt ir įsivaizduot, kad visi aplink jį pagarbiai suktis turėtų Briedas, kai suaugęs žmogus žliumbčioja pakampėm vos kas biškis...

Nesakyk jam bent jau, kad jis kaltas. Sakyk kad šiaip moteriškos emocijos, bėdos, hormonai ir pan.
Nebent jis ir yra kaltas, esi nelaiminga su juo, dar ką nors blogo daro kas tave slegia. Bet šiaip tai pasverk visus už ir prieš, nes pati žinok turbūt irgi nesi dovanėlė, su tavimi irgi akivaizdu bus sunku bet kokiam vyrui, nes gyvenime bus visko. Net jei būtum su milijonierium, jis nesugebėtų apsaugoti nuo visų negandų. Vertink žmogų, kurį turi, jei bent kiek to vertas; vertink gyvenimą, pagalvok kiek žmonių miršta kas minutę pasaulyje, o tu gyveni ir sriūbauji ir ko?
Papildyta:

Pilnai pritariu. Prie to paties ir kiti homonai turbūt netvarkoje. Gal dar ir saldumynų manijos?
Papildyta:

B vitaminų tada gal, geležies reikalai. Pas visiškai sveikus žmones to nebūna, nebūna tokių reakcijų net ir tavo metuose, nes tai jau per ekstremalu

Kalbat kaip mano devynmetis. Kai nesugeba su ožiais susitvarkyt, sako, kad jam reikia, kad aš nuraminčiau. Nu aš tikiuosi, kad iš to išaugama visgi



Ne, o tai ką jis turėtų daryt? Iki ryto nosį šluostyt ir galvytę glostyt?

O dabar galit eiti paverkt

Ne psichologo jums reikia, o psichiatro, kad israsytu antidepresantu. Jums jau lengva depresijos forma, kurios nenorite pripazinti. Jus pati jau negalite suvaldyti savo kuno(zodis-ir asaros upeliu, ne toks partnerio elgesys-ir jums nemiga, vidinis drebulys, baime isproteti). Neisivarykit sunkesnes formos
Visa, ka jus pasakojat apie santykius su vyru, kitoms kelia juoka ar bent sypsena. Nu nera problemos. Is tiesu santykiu problema darote jus pati. Ir vyra tikrai prarasite, jei nesigydysit. Vyras jus labai myli, jei sitiek laiko kencia, as, jo vietoje, jau seniai buciau su jumis issiskyrusi Pilna ir normaliu moteru. Be medikamentu jus pati kuno nesuvaldysite Antidepresantu nebijokite, jis privercia gamintis seratonina-laimes hormona. Va raminamuju nerekomenduociau Raminamieji negydo, atsiranda pripratimas, zmogu pavercia darzove.
Valerijonas-tik sveikam gerti

Geriau pasidare turbū tau? šlykštynė, niekada negali žinot, gal ir tau taip kada nutiks nebekomentuok iš vis čia.
Papildyta:


Ačiū už nuomonę. Be to, kodėl sakot , kad nenoriu pripažinti? aš kaip tik ir aiškinuosi, kas su manimi čia ne taip, priimu kiekvieno nuomonę, tiesiog esu pasimetus dabar labai. Teisingai sakot, kad ,,ne toks partnerio elgesys, ir man iskart nemiga, priepoliai, neužmiegu. galbūt ir man iš šono atrodytų, kad kvaila merga, ir tik dėmesio reikalauja, bet viskas kur kas sudėtingiau. ir tikrai pati suprantu tai.

Papildyta:



Zinoma, nenoriu prarasti jo. Na tarkim papasakosiu del ko nervinuosi kartais. Sakau vyrui : kada eisi sportuoti? Sako kai tu grisi. Sakau kodel? Sako kad maziau laiko kartu praleistume.. ir ir as iskart i asaras, jetau galvoju kaip jis taip gali sneketi? jis pamato mane, pradeda juoktis.. Sako jetau Nikolyte kiek tu i ta savo sirdute imi visko, sako juk juokauju as , nusiramink. Ir taip iki kito jo tokio ,,poksto" nu nebegaliu as.. taip skaudziai pajuokauja jis, ir man skaudu, atrodo kartais jau nebezinau kur juokauja o kur ne.. Arba ruosiau jam gimtadienio svente, padariau balionu pilna kambari, iskepiau torta, nupirkau dovana, kurios jis norejo seniai, zodziu pasistengiau, kad grizes is darbo jis butu laimingas Jo zodziai : hmmm, tik tiek? As vel susirupinau, ir jau norejau iseit is kambario, bet jis smarkiai apkabino, ir padekojo, pasake kad labai vertina, ir pan. bet zodziu, as nebegaliu tokiu jo juoku ,,pakesti" ir sakiau jam tai milijona kartu turbut, bet jis vis nesupranta... Zinoma, pykciai kyla ne tik del to. Buna ir kitokiu situaciju, cia kaip pvz
Papildyta:


Noriu aisku bet dovanu man nereikia.. uztektu tik begalines meiles..