Skaičiau nuo pabaigos, nuo pradžios ir per vidurį, ilga tema, nemažai komentarų... Atpažįstu save, savo perdėtas reakcijas į vyro elgesį, žodžius... Ilgas mano kelias nueitas ir dar yra kur eiti... Tas įgimtas jautrumas ir nuoskaudų kaupimas (ko mokausi irgi nedaryti) pakiša koją. Kaip ir Nikolei.
Toks moters elgesys, nemokėjimas be vyro būti, net ir trumpą laiką, įsikabinimas į jį ir savijautos priklausymas nuo jo elgesio tik stumia vyrą šalin... Tai griauna santykius. Sakau tai iš savo patirties. Kai atsigręžiu atgal tai už galvos norisi griebtis kiek absurdiškų situacijų išgyventa, kai nebuvo dėl ko bangų kelti, purkštauti, ašarų lieti ir tragedijos daryti, nuolatiniai santykių aiškinimaisi - myli nemyli ir pan. Vyras nuo to pavargsta. Kaip ir moteris pati nuo savęs...
Mano manymu (kalbu iš savo varpinės, kaip pati kažkada dariau ir dar tebedarau) reikia dirbti Nikolei su savimi, ugdyti pasitikėjimą savimi, kelti savivertę, mokytis naujų reakcijų, atsikratyti senų elgesio modelių. Tai sunku, be galo sunku, ir reikia nemažai laiko pakeisti save. Bet įmanoma.
Dar galėtum paskaityti knygą "Moterys,kurios myli per stipriai". Tikrai verta. Rasi patarimų ir save daugelyje ten aprašytų situacijų.
Dar manau, kad tokį elgesį sąlygoja ir blogi santykiai su tėvu... Apie tai irgi rasi minėtoje knygoje.
O salotos lovoje ir pan. Nereikia pataikauti ir "lįsti" vyrui ši... . Turi būti stipri pagarbos verta moteris. Jis gerbs tave kai neašarosi dėl menkniekių, neįsikabinsi į jį, kai mokėsi BŪTI ir be jo, kai nepataikausi jam...
o jums ar pavyko?