Dominyko Pūkelio kelionė

Dominyko Pūkelio kelionė
Toli toli, už aukštų kalnų ir nesibaigiančių klonių, už vingiuotų upelių ir skaidrių kaip ašara ežerų buvo pūkuotų pienių laukas. Kadaise pienės buvo geltonos, tačiau saulutei ilgiau pakaitinus ryškūs žiedlapiai pradėjo virsti minkštais, baltais pūkeliais. Vieną rytą pūkelis, vardu Dominykas, ilgai krapštėsi akytes, kol pagaliau nusprendė, kad ši diena yra pati geriausia keliauti. Kur keliauti jis nežinojo, tik jautė, kad jį vilioja nematyti toliai. Nusiprausęs rasos lašelyje, Dominykas Pūkelis išskleidė savo baltučius sparnelius ir pakilo. Jis nusprendė, kad nori aplankyti savo pusbrolius debesis. Apie juos jam buvo pasakojusi mama Pienė. Pūkelis skrido aukštai aukštai. Kai pavargdavo įsikabindavo į vėjo ūsą ir taip keliaudavo toliau. Kai pailsėdavo vėl ištiesdavo sparnelius ir skriedavo. Galiausiai Dominykas Pūkelis pasiekė Debesį Gabrielių. Dominykas papasakojo debesiui apie savo seseris ir brolius pūkelius, likusius žemėje. Gabrielius išvirė Dominykui šiltos arbatėlės. Kai Dominykas Pūkelis pavargo, Pusbrolis Gabrielius paguldė jį į savo minkštučius patalus. Užsnūdęs Dominykas Pūkelis nė nepajuto, kaip atėjo vakaras ir sutemo. Prabudęs jis padėkojo pusbroliui Debesiui Gabrieliui už priėmimą ir patraukė namo. Beskriedamas Dominykas sutiko žavią, didelėmis mėlynomis akimis Pūkelytę Gintarę. Vos pamačius apsalo jam siela, širdis pradėjo smarkiau tuksėti. Susikabino jie abu už rankų ir nė patys nepajuto kaip pradėjo skrieti ratu. Vis greičiau ir greičiau kol abiems apsisuko galva, ir jie patyliukais nusileido į žemę. Suradę  žalią ir minkštą pievelę jie pasistatė sau mažą namelį. Ten jie gyveno ilgai ir laimingai, o kitą pavasarį iš jų meilės išaugo grakšti Pienė.