Antrojo gimdymo istorija: http://www.supermama...?...=821392&hl=
Trečiojo gimdymo istorija: http://www.supermama...howtopic=987764
Tokie jau mes esam... Ne stereotipų ir kitų nuomonių, ne baimių dėl ateities vedini, o Širdies balso, to šauksmo, kuris kaskart mus pašaukia Tėvystei ir Motinystei. Kaskart vis kitokiu balseliu. Ir kaip galima pasakyti ne tam balseliui, norinčiam ateiti? Išgirstam Širdimi, ir mums su vyru belieka tik Atsiliepti...
Vienas po kito atkeliavo pas mus trys mažyliai. Po trečiojo, pirmą naktį gimdymo namuose sapnavau, kaip tarpdury stovi berniukas, liūdnu veidu, nusiminęs. Aš jo ir paklausiau, kodėl liūdi. Jis atsakė: Nes labai norėjau pas tave, mamyte, o sesė užlindo pirma.... Aš ištiesiau jam rankas ir atvėriau Širdį sakydama: Ateik, kada tik būsi pasiruošęs, mes tavęs jau laukiam. Sūnelis atbėgo į glėbį ir abu iš laimės apsiverkėm... Nuo to sapno praėjus 1,5 metų, jis iš tiesų pasibeldė.
Tai buvo pirmas ciklas po gimdymo, ir, nors maitinau dukrytę kas 2-3 valandas, ateiti naujai gyvybei tai nesutrukdė. Kaip tik tomis dienomis išpildėm mūsų seną svajonę- įsigijom antrą šuniuką, (diiiiidelį šuniuką ) ir mums bei vaikams viskas apsivertė aukštyn kojom, mintys lakstė kažkur kartu su šuniuku
Per daug nesitikėjau iš pirmo karto prisikviesti mažylį, o ir ciklas dar šokinėti turėjo su nepastovia ovuliacijos diena. Tad nėštumo testą pasidariau kaip niekada vėlai pirmą kartą gyvenime. Atvirai pasakius, tokiam šurmuly net ir požymius ne tokius ryškius jaučiau, net maniau, kad artėja tikroji ovuliacija, ir su vyru skaičiavom, kada turėtų gimti mažylis, jei pavyktų jam užsikabinti dabar Ieškojau užsilikusių ovuliacijos testų, o radau tik... nėštumo, ir tai- daugiau kaip metus pasibaigusio galiojimo. Tačiau iš didelės patirties žinojau, kad testai nemeluoja, net pasenę. Žiūriu ir nesuprantu: II juostelės. Abi neryškios, bet ryškumas vienodas. Iš to jaudulio po 15 minučių šlapimo pūslė vėl prisipildo ir aš vėl kartoju kitą pasenusį testą. Riebios riebiausios II. Dar giliai kažkur dvejonė yra, bet dar giliau tikėjimas, kad tikrai tai TIESA 
Vyrui ant šaldytuvo užklijuoju lapuką su testukais ir rašinėliu, kad galiojimas pasibaigęs, bet jei tai būtų teisybė, aš be proto džiaugčiausi. Pati už kampo stebiu jo reakciją. O jis juokiasi iš laimės ir puola manęs apkabinti...
Vasara. Karšta. Pykina, bet viskas palyginti gerai, gyvenimas nestoja, važinėjam į sodybą, šienauju didelius plotus, tvarkau šiaudus ant daržo, raviu ir supuosi supynėse, o likusią laiko dalį guliu lovoje, nes norisi miego. Vyras grįžo į darbą ir mano likusi vasara tapo pasyvesnė. Atėjo metas, kai vieno vizito metu sužiojom lytį. Tiksliau, kai pasitvirtino vizija: tikrai laukiam berniuko! Placentą rado priekyje, ir man perbėgo per mintis visas džiaugsmas su pirmu nėštumu, kuris susiklostė būtent dėl placentos priekyje. Maniau, šįkart bus viskas kitaip. Daug skaičiau, domėjausi, lyginau, laukiau, laukiau, laukiau... o dukrytę maitinau iki nėštumo vidurio, kaip visada.
Apie 34 sav užėjo stipresnių ir dažnesnių paruošiamųjų sąrėmių banga. Dėl streso, mat vidurinėliui operavo adenoidus, o aš su juo buvau ligoninėje, man teko visas emocinis krūvis, nes sūnus tik mamytės šaukėsi. Ligoninėj, kai po operacijos sūnų atvežė, aš tikinau, kad jaučiuosi gerai, bet ir vemti teko, ir alpau, ir gaivino mane seselė...
Na, o naktį užėjo reguliarūs paruošiamieji kas 5 min. Kitą dieną patikrina mane gydytoja- atsidarymas apie 2 cm, niekur neguldom, sako, bet nuo šeimos stenkis atsiriboti. Na taip, o kaip gi?... Porą dienų paguliu, viskas aprimsta ir aš vėl tekina. Dar vienas reidas padažnėjimo užeina apie 36 savaičių, kai sūnus taip ir nepasveiksta po operacijos, kiti vaikai irgi pradeda sloguoti, kosčioti. Nesmagu, kai gimdymas artėja, o taip visi iškrenta... Nuo Kalėdų serga arba visi, arba nors vienas iš šeimos, atsilaikiau per visą periodą tik aš vienintelė... 37 savaičių sulaukus, gavau staigmeną- gimtadienio proga nuo vyro. Koncertas Vilniuje, į kurį net nesitikėjau, kad galėčiau važiuoti, juk nėštumo pabaiga... Bet vyras iš anksto bilietais pasirūpino, o ir pati be galo norėjau, tad išvažiavom, atbuvom, grįžom, o aš vis dar 2 in 1 ir laiminga be proto
O netrukus ėmė ir pakilo temperatūra vyrui. Na taip, jam vis gerklę kartas nuo karto paskaudėdavo jau keletą mėnesių, bet temperatūra?... Pirmadienį nusprendė, kad reikia važiuoti pasidaryti CRB kraujo tyrimą. Ir ką- 104 !!!! Mane išmušė iš vėžių, gimdyti bet kurią minutę, atsidarymas 2-3 cm, paruošiamieji stiprūs užeina, o čia naujiena, kad vyras gimdyme dalyvaut negalės, nes pūlinga angina... Bent jau kol laikysis temperatūra (gydytojos žodžiais), negali kontaktuot su mumis. Iš giminių nėra net kas nuvežti galėtų mane, o kaip be vyro gimdyt? Kas mane už pažastų laikys, kas spaus strėnas iš visų jėgų?? Baimė užvaldo....
Vyras gauna antibiotikų kursą ir izoliaciją mansardoje, o aš sukuosi viena su vaikais. Jie irgi tokie + - ant ribos, į darželį jau porą mėnesių neina. Be proto sunku, labiausiai emociškai. Papasakoju mamai instruktažą, ką darytume ekstra atveju, ką jai reikėtų daryti, ir matau, kad su ja gimdykloje- nieko nepešiu
Žinau, kad mažylis yra nugaryte į dešinę (optimali padėtis- nugara į kairę) ir pasikartoju visus pratimus, kurie gali padėti jam apsisukti gimdymo metu. Svarbiausia, kad vandenys būtų kuo ilgiau, gal net iki paskutiniųjų stangų, kaip antrą ir trečią gimdymą... Vis tikiuosi, kad neprasidės veikla, kol vyras serga...Antradienio vakaras. Paruošiamieji su skausmu, kas 3 min. Pažadinu vyrą, su ašaromis akyse dedu paskutinius daiktus ir negaliu patikėti, kad reikės važiuoti, o kas nuveš? Brangusis mano pagalbininkas stovi tarpdury su kauke ir net apkabint manęs negali, vis tas karantinas
Sąrėmiai retėja iki 4, 5, 7 min ir paryčiais jau tik kas 10 min. Nusiraminu, tikriausiai neįsivažiuos. Mažiuk, palauk dar....Ketvirtadienis. Po pietų vyro temperatūra nukrenta, jau su mumis bendraut leidžiu. Tik savaitė po išnirusio piršto, skauda, bet pasiryžęs dirbt, jei tik reikės, ir per skausmus. Sužinau, kad susirgo mama, ji gimdyt važiuot su manim negalės... Susitvarkau namus, užmigdau vaikus svetainėje ( vyras mansardoj miegojo visas dienas sirgimo). Nesimiega, paruošiamieji. Neskauda, bet vis mintys, kada?.
Užmiegu 2 val nakties. Prabundu 3:30 sūnus verkia, prisišlapino į lovą. Perrengiu, nuprausiu, kelti sunku, sėdėti prie jo migdant- irgi... grįžtu į lovą 4 val. Atsigulu pusiau sėdom ant šono ir geriu vandenį, gal atkimš nosį (porą dienų kaip užgulta, neprakvėpuoju). Geriu ir galvoju, jei kurią naktį prasidėtų, gal mamos nežadint ir nustebint su staigmenėle tik po visko? Na, jei dabar pvz prasidėtų, tai kiek gi čia, iki ryto ir susisukčiau
Bandau išsipūst nosį, ir tada....PAKŠT. Kaaaaaip? Gal ne vandenys, meldžiuosi. Po 10 sekundžių jaučiu- šlampa.... dar šlampa...Šoku iš lovos, atsiklaupiu keturiom ant grindų ir žaibiškai prasisuka mintys: Vandenys!!! Labiau skaudės per sąrėmius... 4 -tas gimdymas, žinau, kad gali būti dabar žaibiškai, nubėgus vandenims, tad reik kažkaip juos išsaugot!! Vaikas netaisyklingoj pozicijoj, kaip jam pasisukt reikės be vandenų?? Naktis, gydytoja miega, reik skambint dabar, iškart, o Dieve. Kodėl dabar?? Viskas gerai, man pavyks, susikaupiam ir stojamės. Vis dėlto keturiom priropojau iki vonios, paskambinau pažadinti vyrą kitame aukšte. Vandenys bėga po truputį, periodiškai. Apsiaunu sauskelnes ir pagalvoju, kad pirmą kartą patyriau, ką reiškia, kai jie savaime nubėga. Vis dar klūpiu ir nesiryžtu stotis... Prasideda drebulys, toks stiprus, kad kratausi ir save juokinu
Vyrui diktuoju, ką kur paimt, kur įdėt, jis paskambina gydytojai, kad važiuotų. Vaikus, miegančius, perima anyta ir mes iškeliaujam. Sąrėmiai gal kas 5 min tik, vos beprasidedantys. Prie gimdymo namų atvykstam 5 ryto. Lauke vėsu, bet gera. Neskauda labai, gal prabūnam lauke ilgai ilgai...? Nusifotografuoju su pilveliu, o nuotrauką užlieja žalsvai auksinė šviesa. Jaučiuosi jau visai rami, palaiminta tarsi. Kiekvienas gimdymas juk man- šventė. O štai ir gydytoja, beveik kartu su mumis atvyko. Priimamajame trumpam pamatuojam toniukus, persirengiu, iškart klausiu, ar daug gimdančių. Sako, kad ne, kažkoks sumažėjimas net, leidžia rinktis gimdyklą. Pasirenku tą pačią, kur susitikau su pirmaisiais trim. Rezervuojam tą pačią palatą, kur paskutinį kartą atostogavom ir tampa man viskas aplink ramu ramu, saugu saugu... Dar pajuokauju, kad gerą reklamą padariau dėl tų privačių palatų, nes daug kas iš pažįstamų ten nori patekt. Gydytoja pasako, kad žiūrėsim, kaip tavo reklama suveiks ir smagiai kikendami einam į gimdyklą. ( beje, tą dieną pagimde 5-ios, kitą- 8-nios, tai personalas stebėjosi aktyvumu
) Vyras kaip visada susako, kad reikės kamuolio, čiužinio, gimdymo kėdutės ir t.t. Įdomu gi, koks atsidarymas. Ir aš viską gydytojai susakau, kad tikriausiai nepasistūmėjo daugiau nei 3-4 cm, nes sąrėmiai palyginus trumpoki ir ne tokie dažni, neefektyvūs, jaučiu. Ir vaikelis netaisyklingoj pozicijoje. Tikrai, 4 cm- gydytoja patvirtina. Buvo 5:30. Parašiau į forumą, kad tikriausiai užtruksiu...Plepam su gydytoja, vyras spaudžia strėnas, aš judu, darau specialius pratimus, kad vaikutis leistųsi žemyn, kad veikla įsisiūbuotų. Prisimenu, kad koridoriaus gale yra dušas, galvoju, o kodėl iš principo nepabandžius? Karštas vanduo skausmo nelabai sumažina, ir darosi nepatogu vienai klūpėt, vyras nepasiekia daryt masažo, galiausiai lipu lauk. Siūbuoju, linguoju sąrėmius, lyg būčiau jūra ir susilieju su jais. Vizualizuoju, kaip su kiekvienu jų veriasi kaklelis, kaip leidžiasi mūsų mažylis. Grįžusi į gimdyklą pajutau pykinimą, pranešu gydytojai, kad turiu apie 7 cm. Buvo 6:30. Taip, 7 cm, patvirtina gydytoja. Mažumėlę vemiu.. Sąrėmiai jau kas 2 min, skauda labiau nei su vandenimis. Iš tiesų tai nustebina mane, nes atrodo, kad tikrai labiau skauda nei antrą ir trečią kartą. Pajuntu, kad vaikiukas kažkaip ne taip, ir dėl to sąrėmiai kitokie.
Apie 7:30 jau kabu ant pažastų, ir per kaklą vyrui pasikabinus, nes jau pilnas atsidarymas. Paprašau, kad patvirtintų tą gydytoja. O ji sako : O, dabar labai patogiai kabi, gal per sąrėmį/stangą galėčiau apžiūrėt?. Aš pasukioju pirštą prie smilkinio, o skausmo bangai nurimus, atsiprašinėju
Gydytoja net nesuprato, ar čia jai rodžiau Na kad keisto klausimo užklausė, gi žino, kad per sąrėmius aš neleidžiu prie manęs niekam, išskyrus vyrą, liestis. Taip, pilnas atsidarymas, bet vaikutis gerokai per aukštai dar.... Ko tik nedarau. Rankos nutirpo, brangiojo išnarintas pirštas irgi vos gyvas, bet negi pasiduosi prie finišo? Minutės ir stangos bėga viena po kitos, o efektyvumo nulis. Labai iš lėto leidžiasi mažylis. Žinau, kad tokiais atvejais neretai ir cezaris daromas, ko labiausiai nenorėjau. Stūmimui rinkausi visas įmanomas pozas, o mano išsvajotoji- keturiomis- naudos nedavė. Sušukau: Nagi, leiskis žemyn tau sakau!!. Šyptelėjo gydytoja: Oho, kokia reikli mamytė, bet užtat šitas reiklumas ir padėjo reikalus paspartinti 
Galiausiai akušerė paklausė, ar nenorėčiau vis dėlto nors pabandyti ant tos gimdymo lovos. Sutikau, nes viską buvau išbandžiusi. Ir- o stebukle- tvirtai įrėmus nugaros apatinę dalį- kažkoks progresas! Jaučiu, kaip lėtai lėtai slenka vaikiukas, taip lėtai ir neužtikrintai, kad akimirką ir baimė aplanko... jaučiu, kad ne taip jis eina, ir viskas. Žinau, nes pirmas gimdymas buvo panašus, o kiti du- visai kitokie. Gydytoja pasako, kad vaikiukas atsilošęs ir reikės labai pasistengti. Galiausiai ateina metas prakvėpuoti stangą. Ilgai laukiau šios akimirkos, kai jau beveik beveik, ir dabar lemiamas momentas neplyšti. Ruošiausi tam, norėjau padaryt viską, kas nuo manęs priklauso, tuo labiau, kad vaikiukas ne žaibo greitumu užgimsta šįkart. Bet- maniškis sugalvojo staigmeną. Po švelnaus veeeeu sekė personalo šurmuliukas: berniukas, kad iššūkių būtų daugiau, nusprendė gimti veiduku į viršų, su dukart apsivijusia virkštele aplink kaklą ir dar koją (kas yra pavojingiau), bei...kumštuku prie galvos !! Prie širdelės priglaudžiau iškart, ir supratau : gimiau ir vėl, ketvirtą sykį. Išgirdus balselį, jį tarytum atpažinau ir nurimau. Fiksuojamas laikas: 8:22. Vasario 27.
Kūnas vis dar buvo ilgai įsitempęs, skaudėjo beveik taip pat, kaip per sąrėmius. Plyšimą gavau I-II laipsnio, ir viskas dėl to kumštuko prie galvytės, kuri ir pati nemaža buvo- 37 cm. Placenta gimė be papildomo oksitocino, virkštelę kaip visada nukirpo vyras, kai ji baigė pulsuoti.
Mažyliui viskas gerai, nepaisant sudėtingos padėties (jis tikriausiai taip ir pasmuko rankytę ištiesęs, kai nubėgo vandenys ir nebegalėjo pasisukti). Niekas neišniro, nelūžo, tik streso gavo. Kol bandė siurbti priešpienį, gavau pusryčius tiesiai į lovą gimdykloje. Po keletos valandų pamačiau pažįstamą veidą neonatologės, kuri pasitiko visus mūsų mažylius. Mažylius? Šitas nebus mažylis, nagi, pasverkim. 4100 gr ir 54 cm. Nesupratau, pakartokit?.... Ar AŠ tokį pagimdžiau? Smulkutė mažutė, man jau 3500 ir 3600 vaikai buvo sunkūs, dideli, pagal mano sudėjimą, o čia- 4+ kg ir kumštis prie galvos, netaisyklingoj pozicijoj? Supratau, kad ką tik išvengiau cezario... Atsikvėpiau. Nuėjom į kitam aukšte esančią mūsų erdvią palatą ir juokiausi iš akušerės turėtumėte šiandien pasišlapinti, nebijokit, jei ir grauš. Aš tiesiu taikymu bėgau į wc, nes nebegalėjau iškentėti
Nei graužė, nei ką, sėdėjau irgi iškart, taigi nieko sudėtingiau nei anuos kartus. Kaip negimdžiusi... Beje, pagimdžiau 39 savaičių, oficiali trukmė- 4 val 22 min. Ilgesnis nei trečiasis dėl netaisyklingos padėties ...Gydytoja klausia : Na, tai kada sekantis?. Manau, kad ne kitais metais, bet penkerių metų pertraukos išlaukti mums tikrai nepavyks- atsakiau
*******
Palatoje likom trise: aš, dvi paras beveik nemiegojusi ir vis tiek pilna jėgų ir laimės; vyras, kuris dar sirgdamas pasitiko savo sūnų ir atliko beprotiškai sunkų darbą tiek fiziškai, tiek emociškai; ir mūsų supermenas, savo pokštais ir iššūkiais užgrūdinęs mus ir leidęs įsitikinti, jog Širdies balso nutildyti neįmanoma
