Depresija

aš labai dėkinga, kuri narė papasakojo apie mandalas, spalvinu ir džiaugiuos

Ploju, Deraramos. Man ką tik pasakė, kad nemoku pasidžiaugt kitais. Nu gal to negalima pavadinti džiaugsmu, bet net aš jaučiu teigiamus jausmus, kai kitiems sekasi.
Susiriejau su šmaikštuoliu. Tiksliau, aš likau rami, jis putojo. Internetu. Tokie laikai... Galėčiau imt ir ištrint iš visur, bet NEGALIU. Man dar taip nebuvo. Išvis skaudu, kad bendravom gražiai ir intensyviai, nesutarimus greit išspręsdavom, ir dabar verčiasi į tai, kad aš tam žmogui ir tas žmogus man NIEKAS. Kažkuo primena gedulą. Ir net stipriai. Nors man labai keista, kad dabar likau rami. Raminančių šiandien negėriau.
Darbe išlindo negrubi, bet klaidelė. Labai žiopla. Suvokiu, kad taip jau bus ir bus sunku, kai imsiu gauti priekaištus. Jau dabar vos nušliaužiu ryte į tą darbą, kas vėliau bus... Aišku, dabar ne dėl darbo taip. Po to prisidės dar ir dėl jo.
Svarbiausia, jaučiu, kad nesuvaldau situacijos ir niekas negali padėti, nei į ką kreiptis, nei ko griebtis. Ir prieš akis atsiveria tiltas. Priežastys kvailos, bet daugiau išeičių neturiu.

labai jautri esi, suprantama. Su šmaikštuoliu gal dar susitaikysit, bet jei ir ne, pati žinai, kad jis to nevertas. Liūdna, kad dėl tokių nesąmonių tiek imam į galvą. Kaip diena, taip kita nuotaika tau Jei dar supranti, kad priežastys kvailos, tai dar ne taip blogai...

Aš nesijaučiu susipykus. Bet jis, matyt, taip. Viskas dėl to, kad vis pasiskundžiu bloga savijauta. Nesusituriu. Nors reikėtų. Mes ne pora. O ta ir taip lieva buvusi savijauta dabar dėl jo ir yra dar lievesnė. Ok, čia mano pačios reakcija, bet tos reakcijos priežastis jis. Jam į tai nusispjaut, nes priežastis keista, anot jo (ji tikrai keista, bet logiškai paaiškinama ir žemiška). Žodžiu, bendravom gražiai, kol vienas neprasitarė, kad nusipirko kelias poras batų, o kitas pasakė, kad kaip tau gerai, aš tai nieko nenoriu ir nieko man nereikia. Tada ir prasidėjo... Ar aš nuolat paguodos noriu ir išvis ko aš noriu ir t.t. ir pan.
Ir tikrai. Ko aš noriu iš žmonių. Čia retorinis klausimas. Iš tikro man reikia tą kompą nuo savęs paslėpti, kad negadinčiau kitiems nuotaikos ir dėl visa ko liežuvį pritrumpinti. Nors gyvai taip, kaip raštu, skųstis droviuosi. Bet tai dažnai matos. Nebūtina prasižiot...
Nuotaika mano ne kitokia, nerimo-ramybės lygis skiriasi, jei konkrečiai.

O kam jam kelios poros batu?

Nu ne tavo jis žmogus, reik tau brandaus žmogaus , kuris įžvelgtų šviesiąją nakties pusę.

Aš ir vėl lūžtu, kas čia daros...

O į kokius? Gal rekomenduotum ką nors? Kai yra daug filmų , man galva susisuka tik į repertuarą pažiūrėjus.


Tu pasakei visiškai paprastą dalyką, o vat jo reakcija tikrai perspausta. Nebent tai sakei dvesiančiu balsu. O ko nori iš žmonių, tai turbūt normalaus bendravimo, o ne bijoti prasižiot ir pasakyt kažką ne taip.


O kas čia nenormalaus?

tie vyrų-moterų skirtumai supratime yra labai dideli, o kai kalba pasisuka apie tokius dvasinius išgyvenimus dar daugiau tų skirtumų. retas vyras kuris gali/moka įsijausti, guosti, raminti. o čia dar ne pora, ir bendrauja neseniai - tai gal ir poreikio labai nejaučia. nori bendrauti, bet džiaugsmingai, o ne petį vis kaišiot. ir internetu santykių geriau apskritai nesiaiškinti - labai daug vietos interpretacijoms neteisingoms. esu ne kartą juo susipykusi, nors nebuvo dėl ko.

aš labai vengiu pasakoti apie savo blogas nuotaikas, labai retai sau leidžiu ir draugėms ir labai atsirenku kurioms. nes aš nuoširdžiai sakau kad mane žiauriai užknistų nuolatos dejuojanti, besiskundžianti. labai mielai išklausau, pabūnu, paguodžiu patyliu, bet ne nuolatos, nuobodu. tai tą įvertindama ir pati stengiuosi tik labai labai retai. nes šiaip tai daugybė žmonių yra tiesiog to nesuvokiančių, neempatiškų ir net nenorinčių suprasti. "kąąąą, geri vaistus?? durna...." aišku kad durna, dėl to ir geriu bet tai žiauriai dažna reakcija. ir net iš draugių reakcijų kartais matau, kad nevertėjo tiek daug sakyti o draugės tai ir laiko patikrintos...ir vistiek nevertėjo.
ir vyrą saugau. gi kiek galima girdėti kad blogai. jis tampa bejėgiu, padaryti jis už mane nieko negali, galiu tik aš pati, o gyventi su nuolat bliaunančia - kam smagu? aš žinau kad myli, palaiko, supranta. bliaunu ir laižausi negyjančias žaizdas viena. sėdžiu darbe ir bliaunu. nešioju linzes tai jei ką - ai uždegimas akims, dėl to raudonos

spalvoti ir aš mėgstu. ir mandala knygučių turiu tokia terapija lengva.

Visiškai nesutinku, kad čia problema vyrų ir moterų skirtumuose. Bendrauja du konkretūs žmonės; ir, manau, labai daug prarandi nuvertindama visus vyrus, kaip nemokančius atsiverti, nuraminti, įsijausti – aš tokių ne vieną sutikau. Dar vienas kvailas stereotipas.

aš nesu bendravusi su VISAIS pasaulio vyrais, kad galėčiau sakyti, kad visi tokie. aš kalbu iš savo varpinės, savo sutiktų žmonių ir supančios aplinkos. gal tik tai ir reikėjo pridėti. kad darau išvadas iš savo patirties, kad nelaikau tiesą sakant visų vyrų tokiais. ir tiesą sakant pažįstu tik vieną kuris mielai lenda į jausmų analyze, norą pasiaiškinti jutimus. ir visgi manau kad labai svarbi santykių trukmė. nesitikėčiau supratimo iš "šviežių" santykių nei su moterim nei su vyru mūsų aptariamomis temomis.

Gal ir nieko , tik kažkaip neįprasta, kad, kaip suprantu jaunas vaikinas be šeimos vienu metu perka kelias poras batų... Aš tai niekada turbūt nesu taip pirkus, nebent vaikam į mokyklą, sportbačius, batus ir pan.

įdomu kokie skirtingi dalykai nustebina. Man šitas nė kiek neužkliuvo. Esu pirkus ir pati, ir nenustebčiau jei koks vyras pirktų. Nu būna žmonės, kurie ilgai nieko neperka, o paskui nusiperka viską iš karto metams į priekį, ar keliems sezonams, kad nereiktų vaikščiot ir vėl ieškot
Papildyta:


Oi, vyrai tikrai moka nuramint ir įsijaust. Gal net geriau nei moterys, nes kartais tas jų jautrumas atrodo logiškesnis ir kiek kitokio pobūdžio, ir man toks netgi patinka. O čia būtent, konkretūs žmonės, ir abu kaip supratau sudėtingai išgyvenantys, ir dar su sudėtingu santykiu, su prisirišimu būnant ar bent jau teigiant kad "ne pora".
Suprantu situaciją. Kažkokių panašių esu turėjus ne kartą. Kažkas greitai užsidega, supratimas lyg yra, prisiriši, pradedi aiškintis dėl bele kokių smulkmenų, skirtingi lūkesčiai, erzelis ir vėl daug kančios. Čia ir su diedu taip gali atsitikt, ir su drauge, aišku su tam pritaikytom modifikacijom. Viskas praeina, nes tai momentinis įsiaudrinimas. Bet tuo metu tokie žodžiai nenuramins, suprantama.

Papildyta:


Aš irgi stengiuosi tvardytis, nesitaškyt savo depresijom ten kur nuo to būtų tik blogiau, arba leidžiu sau būti liūdna, bet nezyziu. Yra kam zyziu, bet su tais žmonėmis susiformavęs toks santykis, kad vieni kitiems zyziam, o paskui iš to pasijuokiam. O yra kas sako, kad man ta melancholija visai tinka, ir netgi graži
Ir taip, pati pastebiu, kaip aš reaguoju į tokius žmones ir dalykus. Man gali būt mielas liūdnas žmogus. Nepiktina nei verkiantis, norisi su juo pakalbėt, ką nors paprasto. Nemoku lyst įkyriai su paguodom, ir išsigąsčiau turbūt jei prie manęs taip lystų. Bet labai vargina kai žmogus piktas, ant visko aplinkui, ir viską kaltina. Nes tada kaip bebūtum, ką besakytum, jis tik kovoja savo neiginiais ir viskas.

Oh, ne, su rekomendacijom sunkiai. Nesu didelė kino žinovė, pačiai būna problematiška išsirinkt, kartais einu bet kur ir tiek, kad tik nueit. Dar derinu sau tinkamą laiką, mat viena labai nemėgstu vakarais kažkur ne namie trintis (netgi ne tai kad nemėgstu, bet tai vienas iš mano psichų - vakare būnu išvargus, depresyvi, nieko nenoriu, dieną gi nuotaika pakilesnė, įkvėpimo kažkur eit, kažką veikt daugiau), todėl renkuosi dieninius seansus.
Neypatingi tie mano pasirinkimai, bent du iš jų rimtesni kino mėgėjai turėtų būt matę - Antra mama, Mamytė ir Timbuktu. Apie pastarąjį jau perskaičiau nekokių atsiliepimų, na bet ką gi... Bilietus jau susipirkau.


Night13, laikykitės.