QUOTE(meja82meja @ 2015 04 07, 11:46)
Mamos klausimas buvo o ka darys sese?ir ko tau ten blogai ,juk viska turi!nesuprato ji.bet diena pries pasakiau jai,kad
nesijauciu laiminga.ji pasake zinau....
O dieve,tikrai ne10metu!tarkim
jei lb prasytu tai iki kitos vasaros.bet as nenoriu ir tikiuos kad neprasys.
Bet jei suniui vezys tai tikrai nulis sansu pasveikimui?jai jau 10metu bus rugseji.vakar ziurejau foto ir verkiau.
Perskaičiau per pietus pas draugę Maximą būdama. Ir, žinai, nuo tada negaliu išmest iš galvos. Gal kad pačiai išnyra prisiminimai, kaip mane, dar visai vaiką, įkinkydavo prižiūrėti sesių vaikus. Kaip to nenorėdavau, kaip norėdavau su draugėm žaisti arba namie būti, kaip jaučiausi įkalinta. Nors niekas ilgam manęs nepalikdavo, labiau, kaip pagalba būdavau, kad, tarkim, kol paruoš pietus/išsiskalbs/apsilankys parduotuvėj ir pan. Atrodo, jau seniai praėjo, bet taip sukilo toks pyktis ir nuoskauda. Bet tavo situacija daug liūdnesnė man. Tai kiek tu ten metų? Prieš porą metų jau liūdėjai, kad nori į LT. Mamai pasakei tik gruodį, o sesei tik vakar, ar ne? Gruodį - balandį nepagalvojai kiek mėnesių skiria? Aš pagalvojau. Jei tokiais tempais veiksi, sėdėsi ten dar n metų. Beje, įdomu, kas tavo atveju yra visko turėjimas? Kai užaugs vaikas, irgi taip pat "viską turėsi"? Pretenduosi į jų būstą, būsi aprūpinta maistu ir drabužiais, nereikės mokėti mokesčių ir nupirks vaistų, jei reikės? Kažkodėl man atrodo, kad neturėsi NIEKO. Tą tau jau ne kartą sakė čia, o ir pati mąstanti, juk suvoki. Pikta ant mamos, kad jai nusispjaut.
Ir jei taip sakai, kad JEI PRAŠYS, vadinasi, nusiteikus, pasilikti. Jei ji neturi ką daryti, manai, neprašys? Ko tu tikiesi iš jos? Pasikliautum geriau sava galva, ne svetima, kad ir vieno kraujo. Dėl mamos tavo man žiauriai apmaudu. Viską ji supranta.
Ar gydo kaip nors tą šunį?
Mano katas tikrai, kaip naminis, su tokiom žaizdom žiauriai apleistas. Shame on me.

Neįsivaizduojat, kaip man sunku buvo bėgti keturiom iš autobuso namo ir greit su ja pas veterinarą, nes laukė jau po darbo valandų. Kaip amžinai, buvau kosmose ir taip, o dar gailėjau gyvūnėlio, kad jai ir antsnukius dėjo, ir tramdomus marškinius (į tokį krepšį, kad nejudėtų). Po visko, pasakė, kad bjauri katė. Aš tai įsižeidžiau. Ji kai serga, išvis man per rami atrodo, nematę jie jos bjaurios. Sako, kaip pavardė? Sakau Zbitkininkaitė, bet dažnai keičiasi. Pasirodo, pavardės tai klausė mano, o ne jos.

Nžn., kaip man susišvietė. Nu, bet bent ryt bus aišku, kas mano vargšui gyvūnėliui yra.
Deraramos, kaip darbe?
Aš tik skųstis tegaliu.

Dabar bus tokių didesnių projektų, reikės didinti tempą. Bet kad aš tik ir žiūriu - jau 11.30, jau 14, jau 17.30, laukiu darbo pabaigos. Nejauku man ten. Toks irgi kalėjimas. Lyg ir viskas gerai kol kas, kas atmosferą liečia, bet mane žlugdo pamažu suvaržymai ten. Negaliu aš žiūrėti į darbą, kaip į pinigų šaltinį. Tuolab, kad tų pinigų ten bus nedaug. Nors dabar daugiau ir nesijaučiu verta. Negaliu sakyt, kai išgeriu raminančių, apsiraminu, būna, ir įdomu pasidaro. Ir šiaip, nėra man neįdomu, bet ir įdomu nėra, nes mintys ne ten. Ne klientai man galvoj.
Papildyta:
Mėja, gal per daug tave apiburbam tai viena, tai kita. Bet kad tikrai noris akis atvert tau ir kad nors kiek savo gyvenimo žiūrėtum. Pagalvok, kaip žmonėms iš šono tavo situacija atrodo. Ne tiems, kam atrodo, kad "viską turi". Kitiems, kaip aš, kuriems atrodo, kad esi kalėjime. Neabejoju, kai atitrūksi iš ten, būsi laimingesnė ir pati, tuo pačiu ir artimieji labiau vertins.