Dabar bandau dar stipriau nei kada nors kabintis, kad išlikčiau.Nors užeina ir didžiulė depresija, neviltis, noras pasiduoti, apleisti tuos laukiančius darbus, atsakomybes, bet kažkaip dar laikausi. Ir vyrui dabar blogai, didelė duobė, depresija. Tiesą sakant, vyrai tikrai šimtąkart silpnesni už moteris. Laikausi, noriu paauginti vaikus. Kol degu, tol degsiu.
Jei netikėčiau Dievu, Kristumi, manyčiau, kad šis laikinas, pilnas kančių gyvenimas žemėje yra pasityčiojimas iš žmogaus, nesusipratimas, iliuzija, Mokytis, dirbti, siekti, šviestis. Kol vieną dieną užkas. Kam tada visa tai?
Vėl lankome vieną ž mogų slaugos namuose, kuriuose šlykščiai dvokia, kur į veidą alsuoja mirtis, kur palatoje 8 veikiau lavonai, nei žmones primenantys pacientai, kur sklinda aimanos, kur neretai matome juos išleidusius paskutinį kvapą linksmai klegančių darbuotojų sukištus į maišus ir vežamus į morgą.
Linksimminkos ir džiaukimos pakol žemi esma?
O jei linksmintis neišeina, nes ne iki to, tai kažkaip išbūkim, išturėkim tą kančia tapusį "gyvenimą", pakol nukeliausmi pas Dievą ir baigsis visos kūno, dvasios, psichikos kančios ir nesusipratimai?
Papildyta:
QUOTE(bučkis @ 2015 04 08, 08:09)
septinstyge - aš neišmokau pilnai pakeisti reakcijų. ir reaguoju, ir jaudinuosi ir nerimauju ir užspasmuoju iki valgymo negalėjimo. bet kažkaip atėjo suvokimas kad tai laikina ir nieko baisaus nebus. kad aš va tokia, taip reaguoju ir tik tiek. gyvenu be vaistų nuo lapkričio, oho jau pusę metų. bet nutraukiau juos būtent todėl, kad suvokiau kad ne situacija bloga, o mano reakcijos, kad aš taip bijojau, o nieko baisaus per 4 metus nenutiko. vadinasi ir toliau nenutiks ir man nuo to ramiau pasidarė.
nu matai, aš tokio intensyvaus ir sudėtingo gyvenimo su savo sudrožta psichika ir nervukais nepakeliu. Man bloga nutinka, pavyzdys, kaip per 5 metus pabvlogėjo tiek fizinė, tiek psihinė sveikata, neebpavežu krūvio. ir širdies permušimai, ir temperatūra, ir migrena, ir kepenys....jei aš negerčiau neuroleptiko, antipsichotiko, manau, greitai atisidurčiau arti dugno ir tada jau ligoninė neišvengiama. aš apskritai labai užsispyrusi,stengiausi visada kuo natūraliau, be vaistų, tai, akd suprasčiau, kokia aš dabar ir kas man darosi, kai aš peržengiu ribas, teko nusileisti ant žemės ir susitaikyti, kad taip, dabar aš nebe ta, nebegaliu taip ir jeigu noriu gyventi "normalų" gyvenimą, tai turiu elgtis taip, o ne kitaip. Tas įstojimas mokytis buvp didelė mano klaida, nes drožiu ir taip nestiprią sveikatą, nemaniau, kad man taip bus, kad taip darysis, kad taip reaguosiu. Kai prieš porą metų lankiau 4 kursus vienu metu ir dar dirbau po jų, lyg viskas buvo gerai, ir vaistų tuomet negėriau, ebt kursų gale nuvažiavo stogas beveik iki psichozės. Buvo žiaurus pragaras porą mėn, vaikščiojau į stacionarą, gultis neleido šeima, po stacionaro dirbau, nes reikėjo pinigų, ir ką - buvo pagerėję kiek, bet paskui po to stacionaro smogė dar stipriau, kankinausi dar labiau nei prieš jį. Galų gale praėjo, bet išlaukti buvo labai sunku. Nuo tada jau vaistus bijau mesti, neįsivaizduoju, kaip tverčiau, jei net ir su vaistais man toks nerimas. matai, jaudintis, nerimauti ir bijoti yra ne tas pats, kas labai labai stiprus nerimas, suparalyžuojantis ir kūną, ir sielą, viską, ir jei toks tęsis ištisai ri ilgai, tai....ką aš žinau. skaičiau daug apie tą nerimo sutrikimą ri rašo, akd jei jau yra įsisnejęs, lėtinis, tai išgydyti neįmanoma, galimi pagerėjimai, pablogėjimai. tai aš tik galiu nuo savęs padaryti tai: atsisakyti veiklų, kurios(turiu įtarti) sukels man didžiulį nerimą. nepervargti ir t.t. bet mano gyvenime tai padaryti sunku. vaikų neatsisakysiu juk. pingai daug palengvintų, bet jų nenusipiešiu.
