Depresija

Night - nu vel pliusas ir ten labai daug ju. kaip skaiciavai kas tau darbe nepatiks - taip davai ispausk is sios situacijos kuo daugiau pliusu ir uzsidek

karmos taska galiu pati atiduoti - megstu dalintis duoti

uoj as va paskutini karta kirpykloj buvau spali ir tai tik del to, kad mama lydejau tai mane ten profilaktiskai, vos vos, tai gaunasi normaliai nesikirpau 9 men eisiu geguze tai zinau jau kaip sulauksiu komplimentu, ai nu bet as istversiu prisizadu kad jau kita karta eisiu tvarkingai, bet kol susiruosiu taip netiketai ir praeina metai. arba nueinu pas koki....vyruu kirpeja, nes jis man vaika graiai kerpa, tai galus patvarko ir man man kanciu kancia bus kai reikes kas menesi saknis plauku dazytis as tokia epizodininke priepolininke. kai reikia nuolatos rutiniskai - as nesugebu. dazau antakius kai veide bruozu nebebuna, kai pati jau sau baisi bunu bet uztai as save atrandu paskui ojezau kokia graziiii bunu o siaip ka - iprasta butu va lupdazi po metu nusipirkau. rupuze kaip grazu

Rekordininkės jūs tikrai. Kokio ilgio jūsų gaurai? Pusmetį nesikirpčiau, tai tikrai į urvinę būčiau panaši. Nu ir pasenėju aš, kai nuaugus. Manieji ilgokoki, pasikerpu bent kartą/3mėn. O kai kirpčius nešioju, tai kas mėn reikia. Bet aš kai depresikė, tai galiu eit į bet kokią skylę ekspromtu, kai akyse kiek prašviesėja. Niekada neburbu, man kaip nukerpa, taip gerai, nes bet kokiu atveju atrodau šviežiau, nei su nutysusiais, o žinau, kad jie vis tiek atauga taip greit, kad aš taip greit negyvenu. Nors db einu į gan padorų saloną, bet tik todėl, kad keli žingsniai nuo "namų".
Pliusas tai čia 1. Padoresnis atrodymas. O žilimas mano, esu beveik tikra, kad ne su kuo kitu, o su prasta psichine būkle susijęs. Žinau, kad neįrodytas moksliškai ryšys, bet sieju su tuo. Kirpėja sakė, skydliaukę reiktų išsitirt. Bet man iki tos kažkokios skydliaukės... Kaip dėl manęs, tai gali tie gaurai nukrist, nereikės jų skalbti, nei dažyti, nei krapštytis su balzamais, kad išsišukuot, kiek vargo atkristų.
Man ne tai, kad viskas dzin, bet, atrodo, kad imu prarast ryšį su realybe. Gaurai nukris - nu ir kas, vaikštau nudriskus - nu ir kas, nemiegu - nu ir kas, netvarka - nu ir kas. Psichiatrai, tikriausiai, tai vadintų socialinių įgūdžių praradimu.
Pasakiau, kad ramiau ir paskambino mama. Jau iš balso supratau, kad su sveikata negerai. Pulsas krenta, kraujospūdis, kyla, pusę galvos skauda... Visi tie solidaus amžiaus marazmai. Ji dar rūpinas, ar merga, per 30, nusipirko ką padoresnio apsirengti. Sakau ne. Sako kodėl. Nenoriu... Seniau sakydavau, kokią banalią "priežastį", kad užsimaskuotų mano negalia. Bet jau vis labiau nesusituriu neišsidavus... Jau per mažai išmonės galvoj liko, kad dar ir nuslėpt galėčiau...

Iki šiknos tie mano plaukai. Jau išties galai prastokai atrodo. Tai kai nueisiu kai rėš pusiau dvyliktoke išvadines ar undine
Ar būtinai reikia kažką naujo pirkt. Nenori ir nereikia. O žilų per 30 aš irgi žinau. Ir kaži ar tai kas gali žinot ko. Vienom vienaip kitom kitaip. Kam anksčiau kam vėliau. Kaip ta skydliaukė pigmentą atima

O man mama yra vienintelis belikes zmogus kuriam meluoju. Tiesiog jau kai nebegaliu meluoti, pasakau, kad gana kalbeti ir turiu eiti.
Bet va visi kiti tai mane uzknisa negyvai su savo klausimais: kaip gyveni? Susiktai gyvenu!!!! Kita diena vel tas pats klausimas. Nu velniop manes klausti kiekviena diena to paties, jeigu tau nusisikti ant to? Ir galvoju vis, turbut as baisiai nemandagu nes normalus zmogus, jeigu ir jauciasi blogai, pasakytu, kad viskas gerai

Urvinė undinė.
Pirkt kaip tik reikia kuo mažiau, ir taip vartototojai - tarakonai esame. Mama turėjo omeny, kad kaip bomžė vaikščioju. Tiksliau, seniau jai būdavau vienąkart bomžė, kitąkart melžėja, tai nesu tikra progresuodavau ar regresuodavau. Melžėja - tai profesija, vienok. Gal čia gerai. O dabar tai... Nu į darbą dar pagalvoju KARTAIS prieš eidama, ar žmonių neišgąsdinsiu, bet tai tik pagalvoju... Mano juodi marmalai jau tikrai visi nudriskę/nuskalbti/apsiburbuliavę/apkibę baltos katės kailiu.

Aš manau, kad nereikia meluoti, niekad nesupratau atsakymo "viskas gerai". Man tai taip kvaila. Gali užsimerkti prieš rūpesčius, bet jų visi turi. Tik, mūsų atveju, gal reikėtų tramdyti kankinio pozą, nes normalius žmones tai ir erzina, ir sunku jiems suprasti.

Kaip man paaiškinti, kad man taip negera dūšioj metų metus? Ar įmanoma?

Aš, žinok, nebekreipiu dėmesio į tokius klausimus. Tai ir neerzina... O mama net neklausia, panašu, kad ir taip žino, kad man ne pyragai. Gi žino apie ligones, nerimus. Gal neišsamiai, bet faktus žino. Čia forume rašau paklodes, bet kalbėti su garsu man sunku ir vargina labai. Čia kada gi rašiau, pirkau kažko iš sveriamo maisto skyriaus, pardavėja kažko paklausė, kai pasakiau ko noriu, net elementariai atsakyti buvo sunku. Nelabai moku paaiškint, bet kartais žodį ištart atrodo lygu tarytum sunkiausią akmenį rident. Todėl ir kirpykloj man šiandien buvo sunkoka, nors jaučiaus pagal paskutinį metą dar tikrai gerai, jei jau iki tos kirpyklos save nunešiau ir pasiryžau ten praleisti valandėlę. Ir darbe direktorienė vis pakalbina žmogiškai draugiškai kokia nedarbine tema, kad ir apie orą, apie savo artimuosius, paklausia apie mano. Aš suprantu, kad tai yra gėris. Bet man sunku replikuot - atsakinėt - kažką pasakot.

Man kazkaip gaila mamos. Tai kadangi ji manes nemato daznai, as ir slepiu savo jausenas ir busenas. Sakau gerai, taip, ne, viskas, nesiveliu i pokalbi ir tiek. O tu bent domiesi, kaip ji, ka veike, kur ejo, ka mate? Nes man net ir tam liezuvis neapsivercia, tiesiog iskenciu ta jos klausimu tirada ir tuom viskas baigiasi

Tai ir nesuk tu sau galvos del tu skarmalu, jeigu tau jie nerupi. Man kartais kai pamatau kazka grazau, paciai norisi nusipirkti, bet po to vistiek nesioju tuos pacius nuskurusius rubus, nes nu kazkaip tie naujieji net neatitinka nuotaikos dazniausia Durnynas kazkoks

O del pasakojimu pilnai suprantu. Man viena karta buvo uzplauke jau taip smarkiai, kad net nusprendziau ieskotis pagalbos, susideliojau sau galvoje mintis, ka kaip sakyti, daryti ir kai ta 'pagalba' atvyko, neislemenau nei zodzio taip ir likau nieko nepesus

Kaip smagu girdeti, kad su tavim taip graziai elgiasi darbe Jei rekautu ir rodytu nepasitenkinima, visai numustu upa.

Night13, as persilauziau tik tada, kai per "nenoriu" dariau ir dejau varneles. Tik po tokios terapijos man uzsikure variklis ir tada jau su noru kazka pradejau daryti, o pakankamai ilga laika verciau save daryti. Bet gi ir tu darai. Kad ir tie sudelioti triusikai, kirpykla, naguciai. Tai irgi darymas, tad varneles gali uzsideti:) Dar juk katuku rupiniesi.
Dabar darau namie generaline tvarka. Jau isvaliau langus, isskalbiau, islyginau ir sukabinau uzuolaidas. Jei kas pries metus butu pasakes, kad tai padarysiu ir dar savo noru, o ne su iremtu I smilkini sautuvu, buciau nepatikejusi, nes pofik man buvo ant visu uzuolaidu, langu ir pakampiu.
Mergaites, na turi ir jus aplankyti prasvitimas ir uzsikurti varikliukai. To labai jums linkiu.

Kas cia per daiktas ir kaip tai veikia? Susirasai uzduotis ir atlikus jas delioji varneles?
As specialiai tam isigijau darbo knyga. Susirasiau savaites uzduotis. Savaites pabaigoje ziuriu, niekas neivykdyta. Ok, surasiau visas tas pacias uzduotis kitai savaitei. Nu ir taip pasaka be galo

Man irgi su tom varnelės ne kas tik dar blogiau buna, kai nė viena gaunas nepadėta. Matyt kiekvienam savo, tų metodikų daug yra.

Man padeda, kai įvyksta kas nors tokio esmingai gero, bet tokio labai labai Na, kaip pvz., ilgai lauktas darbas (per tą juodą laikotarpį yra atsitikę du ar trys tokie dalykai, kurie tapo tam tikrais lūžio taškais) - kažkaip tai supurto, ir varikliukas bent kuriam laikui įsijungia.

Domiuosi ja. Nes man baisu dėl jos sveikatos. Nors ir pati pasakojas ką veikė, kaip jaučias, ką matė.
Matomės max kartą/mėn. Max, iš tikro rečiau. Susiskambinam kartą/sav.

Aš tų skarmalų net nematau, nes niekur neinu. Vis pagalvoju, kad va, jau savaitgalį nuvažiuosiu/nueisiu pažiūrėti. Bet čia ir su kirpykla taip būna, ir su kitais dalykais. Turiu ištaikyti šviesesnį momentą akyse. Su marmalais sunku, nes reikia kur nors važiuoti. Pvz., kirpykla, va šalia, ir tai sunku nueit... Morališkai save ruošiu, kad sekantį savaitgalį nuvažiuosiu pas dukterėčią ir sesę. Nes man jau gėda... Atiduosiu paskutines jėgas. Nors irgi jau pusmetį "važiuoju".

Nidulia, suprantu, ką nori pasakyti, ir tai visi, kas žino, lyg sutartinai kartoja, kad REIKIA DARYTI PER NEGALIU. Na dariau prieš 2,5m, dar kažkaip GALĖJAU. Dirbau dirbau dirbau, stengiaus padoriau atrodyt, kažkiek palaikyt ryšius su žmonėm, stengiaus tą ir aną per negaliu. Buvo labai juodas periodas rugpjūtį. Tempiau iki lapkričio su tuo negaliu. Bet dabar manau, kad nereikėjo, nes tik pavargau nuo gyvenimo dar labiau ir nieko iš to... Dar darbe problemų pridariau, klaidų privėliau, nesugebėjau pabaigti projektų su jau pasirašytom sutartim ir gerokai nemenkom sumom. Galų gale ėmiau sėdėti kaip stabo ištikta ir darbe. Tada galop jau pasirašiau durnynui, atsiprašant.
Ir dabar, vienas kitas žmogus man sako, kad man nėra žodžio REIKIA. Visai nesistengiu, kad išbrisčiau iš to viso purvo. Bet aš tikrai NEBEGALIU daugiau... Ir tikrai, atrodo, tiek dalykų prievartauju save daryti - keltis ir rengtis, net minimaliai pasidažyti, laikytis darbe. Tokie nematomi dalykai, bet jie per tokią kančią, kad žmonėms, tikiu, sunku įsivaizduot, o ir kaip man paaiškint, kad nepajėgiu elementarių dalykų aš nebežinau.
Papildyta:
Jo, su tuo susirašymu užduočių ir man visai ne biznis. Darbų rašytis šitame darbe, visa laimė, nereikia, nes labai jau konkretu, ką kasdien turiu dayti. O nedarbinių, visgi, gal geriau nesusirašinėt. Jau geriau, ekspromtu, kaip aš darau, prašviesėjo akyse, ir išsisisiurbiu kilimą, nueinu į tą prakeiktą kirpyklą ir pan. Nes kai prieš miegą žinai, kad IR VĖL nei 1varnelė nepadėta... Tik papildomas dirgiklis.

O tu neperrasinek tu darbu kitai dienai. Tiesiog susirasai, ka reiketu padaryti ir po truputi darai. Ir neturi buti sudetos varneles per viena diena. Gal kazkuti per savaite sudelios tas varneles, o kita per menesi. Kiekvienam pagal isgales juk ir nereikia saves esti, kad per diena neuzdejai nei 1 varneles. Ir man buvo, kad per savaite nei vienos, bet po truputi pradejau delioti.



Tokiais tempais tai ilgai reikes laukti. Psichologe papasakojo tokia pasakecia, ar kaip cia pavadinti.
Ateina zmogelis pas dieva ir lausia,-"Dieve, as labai laukiu, kada gyvenimas taps geras. As laukiu, laukiu, o jis nepasidaro geras, nors tu ka. Ka man daryti, kad jis taptu geras?" I ka dievas atsake,-"Na, jei tu TIK lauki, tai laukti reikes laaaaaaaaabai ilgai"
Bet taip ir yra, bent jau man buvo. Kol gulejau ir nieko nenorejau, laukiau, kada gi cia bus geriau, grimzdau vis giliau, bet kazkaip pasiseke supykti ir po truputi planuotis ir daryti. Dabar jau su noru darau.

Night13, suprantu, kad pas kiekviena vis kitokia patirtis, pojuciai ir savijauta. Sunku patiketi, kad vertimasis kazka daryti pakenke, bet visko gali buti. Kita vertus, jei nebutum per prievarta nieko dariusi, juk nezinai kaip tada tau butu buve, gal dar blogiau. O tu nesi sumasciusi, kokia, asmeniskai tau, metodika padetu pasijausti kiek geriau ir padetu kapstytis?