QUOTE(Nidulia @ 2015 04 20, 01:17)
Tokiais tempais tai ilgai reikes laukti. Psichologe papasakojo tokia pasakecia, ar kaip cia pavadinti.
Ateina zmogelis pas dieva ir lausia,-"Dieve, as labai laukiu, kada gyvenimas taps geras. As laukiu, laukiu, o jis nepasidaro geras, nors tu ka. Ka man daryti, kad jis taptu geras?" I ka dievas atsake,-"Na, jei tu TIK lauki, tai laukti reikes laaaaaaaaabai ilgai"
Bet taip ir yra, bent jau man buvo. Kol gulejau ir nieko nenorejau, laukiau, kada gi cia bus geriau, grimzdau vis giliau, bet kazkaip pasiseke supykti ir po truputi planuotis ir daryti. Dabar jau su noru darau.
Na nežinau

.
Jau biški neturiu sveikatos diskutuoti. Kai dvesi, nelauki nieko, jokio geresnio gyvenimo, nes nematai jokios vilties, tik tamsą ir didelį skausmą. Arba tiksliau lauki, kad nudvėstum.

. Ir jeigu tokioj absoliučioj tamsoj staiga kažkas nušvinta, atsiranda viltis, na toks atspirties taškas gal, kaip grietinės stiklainio dugnas.
Man labai sunki depresija buvo apie 1,5 metų, o dabar jau turbūt apie 3 metus tokia... nesunki

, su duobėm, aišku ir su va visokiais reiškiniais liekamaisiais, kaip nesugebėjimas prisiverst į kirpyklą ir dar visokių gal blogesnių, bet nebėra suidicinių minčių 25 valandas per parą, ir šviesių dienų pasitaiko gana nemažai.
Night, nu netinka mum su tavim tas prisivertimas

, serdcem chuju.

Gal todėl, kad mum biški dzin kas ką pagalvos, ar gal todėl, kad bent man, neegzistuoja "todėl, kad reikia" - man reikia suprast, kodėl pvz. plauti grindis geriau negu gulėt lovoj.

Kaip nušvinta, kad geriau, plaunu. Kai nenušvinta - guliu.
Nors va pastaruoju metu, tom dienom, kai tikrai gerai jaučiuosiu (taip gerai, kad planuoju poilsinę kelionę

), pradedu galvoti, kad gal reiktų po truputį įsivest discipliną tuose nebūtinuose dalykuose. Jau net nuo vakar galvojau, spėk iš vieno karto, kiek "varnelių" padėjau.

P.S. Žiū, jau čia parašei labai taikliai, kad čia jau lengvesniam etapui gali suveikt, kai ne komos būsenos.
Kaip tavo bažnytiniai reikalai?