QUOTE(Erszebeth @ 2015 03 30, 23:31)
Pažiūrėkim į vaikus, mergytei patinka rožinė, ir jai ne argumentas, kad netinka, kad ji su ja atrodo išblyškusi. Ji pageidauja rožinės suknelės, nes ta spalva jai pati gražiausia - tai iš tiesų yra rengimasis dėl savęs
Manau mergaitė nori rožinės suknelės, nes jos lelė tokią turi ir jai ji (lelė) labai graži, tai ir ji nori atrodyti, kaip toji lėlė. Taip pat mažos mergaitės mėgsta mamos rūbus, špaklius ir t.t., pati pamenu kaip išsipaišydavau mamos lūpdažiais ir šešėliais, įsispirdavau aukštakulnius, paltą užsidėdavau su kailine apykaklę... dar pirštines su berete... ir sau tokia graži graži būdavau, kaip iš filmo. O mama pasakodavo, kad galvodavo, kad brolis vyresnis mane ištepliodavo piktybiškai, jokios ten kino žvaigždės nė kvapo - o aš mačiau, ibo fantazija neleidžia pamatyt tikrovės. O kai suaugusi moteris rengiasi kažkaip, kas jos nepuošia, o įsivaizduoja, kad taip va įvaizdis ir t.t. - tai ji ir yra tokia pat maža mergaitė, subrendusi moteris žino kaip save pateikti atsirenkant kas jai tinka ir madinga, o ne laksto pas plastikos hirurgus, bando kažką išspaust, ko nėra - žo pateikinėja dešrą saldainių įpakavime, vietoj to, kad pateikt su juoda duona, arba atvirkščiai, na kaip kas kam atrodo skaniau.
Faktas - mes rengiamės ne dėl savęs, nes jai užeitų rūkas tirštas tirštas, ir mes nebematytume vienas kito, mes rengtumėmės tik kad būtų šiltą ir patogu, kaip va aš savo vienkiemį

. O kai einu į žmones kažkaip noriu tas spalvas susiderint... ir batelius ne tokius patogius apsiaunu... ibo noriu atrodyt "padoriai", o žinia - padorumas yra išauklėta savybė, ir kas atrodo tinkama dabar, visai nereiškia kad visad buvo tinkama. Jai aš einu į operchausą su džinsais - aš demonstruoju protestą prieš bendras normas, ir nemanau, kad tai daryti padoru tik būnant penkiolikos. Tačiau aš sau meluoju, jai teigiu, kad taip darau - nes man patogu, čia jau tikrai 15-likos taip tik galima

.
Jai kalbėt apie juodos ir pilkų spalvų "kėlimą" , tai mane jis žiauriai užknisa (nekalbu kaip juodos naudojimą išreiškiant anarchistinę ar kokią nors dar revoliucinę išraišką)... snobizmas čia kažkos. Suprantu tarnautojai ten visokie ir artimos profesijos - jiems privalu darbe sėdėt neišsišokant, jiems negalima ne tik ryškių spalvų, jiems negalima anei ekstravagantiškų šukuosenų, anei pirsingo, anei tatuiruočiu, anei sijonų trumpų, anei iškirpčių gilių. Tokios taisyklės... bet kodėl mūsuose susiformavo požiūris, kad jau rimtas žmogus irgi taip turi atrodyt? Todėl kad rimtas = nieko nekuriantis, visiškas konservatorius ir snobas?