Kelionė į svajonę - 2

KELIONĖ Į SVAJONĘ – 2





Sveiki, mielieji. Kviečiu Jus į jau septintą mano fotoreportažą. Nuorodos į pirmuosius šešis (kelionių chronologine tvarka):

1. Roma ir prieškalėdinė Bavarija (2008 metai)
2. Po Europą automobiliu "žaliems" (2010 ir 2014 metai)
3. Opa opa per Europą (2011 metai)
4. J'adore Paris (2011 metai)
5. Kelionė į svajonę (2012 metai)
6. Išdrįsk svajoti arba Atlantas po mano kojomis (Tenerifė) (2014 metai)

Kažkuriame iš jų pažadėjau, kad jei pavyks keliauti, įspūdžiais būtinai pasidalinsiu su Jumis reportaže, o jei to nepadarysiu, kitos kelionės gali ir nebūti . Esu šiek tiek prietaringas , todėl nebeturiu pasirinkimo rašyti – nerašyti. Ir nors apie mano lankytas vietas Prancūzijoje prirašyta daug, o apie Bavariją labai puikiai dabar Arūna rašo, bet gal ką nors sudomins ir mano pastebėjimai bei nuotraukos. Galų gale ir pačiam labai smagu po kiek laiko atsiversti savo reportažą, atgaivinti tas teigiamas emocijas, patirtas kelionės metu. Tad kviečiu kartu su mumis pakeliauti. Komentarai, ypatingai kritiški, laukiami .

PROLOGAS

Kaip gimė kelionė

Reportaže apie Tenerifę išsamiai aprašiau savo svajonę – pamatyti Atlantą. Bet dar viena svajonės dalis liko neįgyvendinta – pamatyti „ateinantį“ vandenį, t.y. akivaizdžiai stebėti vandenyno potvynį. Gal kas skeptiškai pasakys: „Anokia čia svajonė“. Bet ji mano, todėl man pati svarbiausia . Belieka ja užkrėsti mano šeimos narius. Tai tikrai nesunkus uždavinys – kas nori atostogų metu sėdėti namie?! Surasti vietą, kur stebėti potvynius, tikrai nesunku – Saint Michel (arba lietuviškai Sen Mišelis) kalnas Prancūzijoje, nes čia didžiausia potvynių amplitudė Europoje. Bet iki jo reikia dar nuvažiuoti. Google maps siūlo važiuoti per Lenkiją, Vokietiją, po to tuo pačiu keliu grįžti atgal. Bet juk taip neįdomu . Tada prisimenu dar vieną neįgyvendintą norą - aplankyti Bavarijoje Erelio lizdą (Eagles Nest), taip gražiai aprašytą stopkaime reportaže. O iki jo nutariu važiuoti per lietuvių keliautojų pamėgtą Mikulov miestelį. Vienas iš žmonos norų (kaip patys suprantate, bet koks žmonos noras vyrui įsakymas ) – užsukti apsipirkimui į Primarką – vaiką reikia suruošti į mokyklą. Tiesa, tas vaikas jau seniai tėvą praaugo, bet į mokyklą vis tiek turi eiti . Taip maršrute atsiranda Kelnas. Viena iš virtualių Facebook mūsų keliautojų grupės draugių, kuri gyvena ir dirba Briuselyje, pasiūlo apsilankyti jos darbovietėje – Europos Sąjungos taryboje. Tokio pasiūlymo praleisti negalima . O toliau planuojant labai padeda Rimuko ir ziulytes fotoreportažai, Aušriuko blog'as. Taigi, maršrutas aiškus: Lenkija-Čekija-Austrija-Konigssee-Strasbūras-Luaros slėnis-Saint Malo-Saint Michel-Etretatas-Briuselis-Kelnas-Lenkija. Maždaug taip:



Kelionės laikas kėlė šiek tiek nerimo: keliauti galime tik liepą, o prisiminimai apie pernykščius karščius Berlyne nenuteikė smagiai. Bet užbėgdamas įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad oras kelionės metu buvo labai geras, o žinios iš Lietuvos apie šaltą ir lietingą orą tik pakeldavo nuotaiką (va kokie tikri svoločiai litovcai esame ). Tiesa, šį kartą nepavyko suburti visos komandos – dukra po antro kurso įsidarbino vienoje Vilniaus įmonių, todėl pirmą kartą į kelionę automobiliu leidomės trise .

Na, ir paskutinis planavimo etapas – surasti nakvynės vietas. Šioje vietoje neišradinėju dviračio, pasinaudoju mano labiausiai mėgstamu metodu – visas nakvynes užsisakau per booking.com . Dauguma iš Jūsų turbūt pasakys: „Apribojote savo laisvę, nakvynės reikia ieškoti vietoje“. Jūs teisūs tuo atveju, jei galite sau leisti miegoti palapinėje. Tada tereikia turėti kempingų adresus, o vietos palapinei juose praktiškai visada atsiras. Kitu atveju nakvynės paieškoms gali tekti skirti labai daug tokio brangaus laiko. Bent jau mums taip buvo pirmoje kelionėje prieš 5 metus: čia kvapas nepatinka, čia triukšminga, o gal ten už kampo rasime kažką geresnio ir t.t. Taip kelių valandų ir nelieka... O man beliko visų užsakytų viešbučių adresus susivesti į navigaciją ir tenkintis tuo, ką užsisakėme. O užsisakėme tikrai neblogus viešbučius, bet apie tai vėliau.

Kadangi kažkaip patraukė į filosofinius apmąstymus, dar kelios mintys apie automobilines keliones. Kai kelionės planais pasidalinau su pažįstamais, išgirdau daug skeptiškų nuomonių. Vieni sakė, kad geriausia kelionė kažkur į pietus su AI ir baseinu, prie kurio praleidi beveik visą laiką – visai galimas variantas, tuo labiau, kad gali būti, jog kitais metais ir mes mėginsim išbandyti tokį keliavimo būdą (tik ar pavyks ). Kiti sakė, kad mano suplanuotiems 6000 km reiktų bent jau mėnesio, o ne 12 dienų. Jie irgi kažkiek teisūs, bet aš negaliu sau leisti ilgiau atostogauti, todėl tenka suktis. Žinoma, galima būtų skristi iki pvz. Paryžiaus, nuomotis automobilį ir apkeliauti tas vietas, kur mes buvome. Bet čia reikia vėl skaičiuoti, kas labiau apsimoka – juk nė vienam mūsų pinigai ant medžių neauga. Bet lieka pagrindinis klausimas – kaip pasiryžti tokiai kelionei, ir iš viso – ar smagu keliauti automobiliu tiek toli? Prieš keletą metų čia, SM kelionių forume, buvo labai populiari tema „Po Europą automobiliu“. Joje buvo galima rasti daug naudingų patarimų, padrąsinimų. Deja, dauguma aktyvių jos narių „išaugo“ iš SM formato, perėjo į FB (tarp kitko, aš irgi vienas jų ). Bet juk atsiranda naujų keliautojų, kurie bijo rinktis šį, mano manymu patį geriausią keliavimo po Europą būdą, ypatingai Kroatijos ar Juodkalnijos temose. Galiu pasakyti tiek: jei norėtumėte leistis į panašią kelionę, turėtumėte labai mėgti vairuoti, priešingu atveju toks keliavimo būdas Jums bus kančia. Mane vairavimas veža: man patinka serpantinai, patinka siauri keliai, kaifuoju ir važiuodamas autobanais (nemėgstu „vilktis“ 140 – 150 km/h greičiu, spidometro rodyklė autobanuose būna ties aukštesnėm padalom), man patinka tas , kaip aš vadinu, žaidimas: ar dešiniau juostoje važiuojančio automobilio vairuotojas lįs tau prieš nosį, ar pristabdys, kokiu maždaug greičiu važiavo tave aplenkęs automobilis, kai fura lenkia kitą furą ir t.t. Mano nevairuojanti žmona autobanus dažniausiai pramiega, nes atsibudus po kelių minučių pasigirsta: „Baisu, geriau toliau miegosiu“. Tad jei vairavimas Jums yra juodas darbas, rinkitės kitus keliavimo būdus.

Gal labai neįkyrėjau su savo „filosofijom“? Pasistengsiu toliau daugiau vaizdų įdėti, negu pliurpti, bet jei skaitėte mano ankstesnius reportažus, žinote, kad skaityti teks nemažai – toks jau aš esu . Tiesa, šioje kelionėje kažkokių netikėtumų nebuvo, viskas klostėsi stebėtinai pagal planą, todėl kažko ypatingo nelaukite - čia tam, kad labai nenusiviltumėte mano reportažu .

Oi laukiu, laukiu... kai rašysit jei įmanoma truputį daugaiu apie kelius ir važiavimo sąlygas, labai aktualu...

Lauksim įspūdžių

O Skaitysim. Jūs galite knygas rašyti

''Deja, dauguma aktyvių jos narių „išaugo“ iš SM formato, perėjo į FB (tarp kitko, aš irgi vienas jų)''

Tikrai dėl to labai gaila.Čia viskas vienoj vietoj,o FB reikia nežinia kur knistis,kad kažką rasti

Būtų gerai, kad tie aktyvieji grįžtų į SM

Ačiū, už pradėtą reportažą keliausiu kartu

Jungiuosi prie laukiančiųjų. Nes ir aš turiu svajonę - pamatyti vaikštantį vandenį. O kad svajonę išpildyčiau, ją reikia pakurstyti.

Tikrai labai laukiamas fotoreportažas ir skaityti visas "filosofijas" labai įdomu

Jungiuosi prie laukiančių

Smagu, kad tiek laukiančiųjų . Tik turiu visų Jūsų atsiprašyti, kad priverčiau taip ilgai laukti tęsinio . Bet tikiuosi, kad toliau laisvesnio laiko turėsiu daugiau ir Jūsų kantrybės nebebandysiu , o tai dar laukt nustosite...



Turbūt labai aktyviai jie į SM jau negrįš - tai jau praeitas etapas.


Ką gi, bandau pakurstyti tavo svajonę .

Pirmoji diena, liepos 11, šeštadienis

Ši diena kaip ir visada pirmoji diena skirta važiavimui. Tikslas – pasiekti daugelio lietuvių keliautojų pamėgtą Mikulovą, esantį netoli Čekijos – Austrijos sienos. Išvažiuojame anksti – apie 5 valandą ryto. Kertame sieną, pasiekiame Augustavą. Pasirenkame kelią pro Baltstogę (Bialystoką) - šeštadienis, furų beveik nėra. Už Baltstogės pastatyta jau nemažai autostrados, o ten, kur jos dar nėra, vyksta didžiulės statybos. Nors savaitgalis, bet dirba daugybė technikos, žmonių. Po metų – dviejų važiuojant per Lenkiją jau nebereiks galvoti, pro kur sukti: pro Baltstogę ar pro Lomžą. Aišku, dabar ten, kur vyksta statybos, ribojamas greitis, dažnai reikia važiuoti lėtai ir dėl į kelią vis išvažiuojančios kelių tiesimo technikos.

Na, o už Varšuvos patiriu linksmą nuotykį, vieną iš kelių, nutikusių per šią kelionę. Šiai kelionei gavau naują navigaciją – TomTom. Ji turi daug funkcijų, bet yra šiek tiek problemų su planavimu: iš Klaipėdos į Lenkiją primygtinai siūlo važiuoti per Kaliningrado sritį (ji teisi – tai trumpiausias atstumas, bet...). Šią problemą greit išsprendžiu, padėdamas tašką ties IX fortu. Bet link Katovicų navigacija siūlo važiuoti dalinai per Varšuvą S2 keliu. Bet daug kas, tame tarpe ir Google žemėlapiai veda autostrada Poznanės kryptimi, po to 50 keliu, taip išvengiant Varšuvos. Tad daug negalvodamas paspaudžiu navigacijos ekraną ant šio kelio – tarpinis taškas padėtas, perskaičiuojamas maršrutas. Navigacijai paliepus, išsuku iš autostrados. Kelias eina per miestelį. Kažko darosi neramu . Bet navigacija reikia pasitikėti. Dar neramiau tampa, kai išgirstu komandą sukti kairėn į miško kelią. Važiuoju toliau su viltimi netrukus išvažiuoti į normalų kelią. Bet už kokio kilometro vis dar miškas, jokių prošvaisčių . Kažkas čia ne taip. Sustoju, pastumiu vaizdą navigacijos ekrane – viskas staiga paaiškėja: tarpinį tašką padėjau ne ant kelio, o šalia jo... Va ten mus ir veda navigacija. Jau girdžiu kai kurių Jūsų skeptiškus balsus: navigacija pasitikėti negalima, geriau popieriniai žemėlapiai. Nesutinku. Na, pasakykite, ar naudojantis popieriniais žemėlapiais niekada nesate nugrybavę? Kitas dalykas – jei bendrakeleiviai miega, juk vairuodamas nepulsi nagrinėtis žemėlapio. O iš klaidų svarbu mokytis: vėliau kelionėje prieš padėdamas tarpinį tašką, vaizdą ekrane išsididindavau taip, kad kelias taptų piršto storumo – taško šalia kelio nebedėdavau .

Taigi, užsidedu galutinį šios dienos tikslą, perskaičiavusi maršrutą, navigacija nuveda atgal link išvažiavimo iš autostrados, po to į 50 kelią. Šis kelias trijų juostų, t.y. dvi juostos viena kryptimi, viena – kita. Kas kelis kilometrus jos keičiasi, tad kol važiavimo kryptimi yra dvi juostos, reikia suspėti aplenkti kuo daugiau lėčiau judančių transporto priemonių ir persirikiuoti į pirmą juostą. Bet tai tęsiasi apie 20 kilometrų, netrukus įsukame į S8 autostradą. Šeštadienio vakarą ji pakankamai tuščia, greitai pasiekiame Katovicų apvažiavimą, čia pat ir Čekijos siena. Stojame Shell degalinėje, nusiperkame 10 dienų vinjetę. Jos kaina – 310 Čekijos kronų (bankas nuo kortelės nurašė 11,63 euro). Dar dvi valandos važiavimo, ir mes jau Mikulove. Apsistojome šiame viešbutyje. Rekomenduoju: šalia pagrindinio kelio, bet langai į kitą pusę, labai švarus, geras belaidis internetas, puikūs pusryčiai, uždara stovėjimo aikštelė . Per langą štai toks vaizdas:



Per dieną nuvažiuota apie 1250 km, už tai nusipelniau štai ko:



Nuovargis greitai sulipina akių vokus. Ryt vėl važiuosim, bet jau tris kartus mažiau.