Kelionė į svajonę - 2

Su gera nuotaika atvykstam į Luaros slėnį, kuris garsus daugybe karališkųjų pilių. Norint jas visas aplankyti, reiktų sugaišti ne vieną savaitę, o mus spaudžia laikas, todėl pasirenkame pačias įžymiausias. Kelias atveda į pačią didžiausią Šamboro pilį (Chateau de Chambord). Pilies statybos tęsėsi beveik 150 metų. Pilyje apie 440 kambarių. Automobilį pastatome mokamoje aikštelėje (kaina 2 eurai). Bilietą įsidedu į piniginę . Į pilies vidų nusprendžiame neiti, apeiname beveik visą didžiulį, bet savotiškai žavingą statinį:







Parku galima pasivažinėti ir karieta:



Kažkur skaičiau, kad šios pilies bokštai primena šiek tiek suveltą moters šukuoseną. Gal iš tikro :



Šalia pilies veikia turgelis. Jame parduodamas vietinis sūris ir, žinoma, vynas. Paragaujame abiejų produktų , bet, pardavėjų nusivylimui, nieko neperkame . Šalia stovi didžiulė vyno parduotuvė, kurioje nustatytomis valandomis vyksta vyno degustacija. Jos viduje:

Kitas mūsų tikslas – miestelis Ambuazas (Amboise), įsikūręs ant Luaros upės kranto. Važiuojant keliasdešimt kilometrų nuo pilies iki miestelio, tai vienur, tai kitur pamatome pilis – jų čia tikrai daug. Atvykus į Ambuazą, nemažu spinduliu apsukame kelis ratus apie viešbutį – vis nerandame, kur pasistatyti automobilį. Visos aikštelės ir kitos stovėjimo vietos užkištos automobilių, žmonių be proto daug . Nelabai suprantame, kas vyksta – viskas paaiškės vakare. Pagaliau pamatome išvažiuojantį automobilį, iš karto įlendame į atlaisvintą vietą. Įsikuriame štai šiame viešbutyje, esančiame netoli nuo pagrindinės miestelio įžymybės – Chateau d‘Amboise:



Ši pilis labai svarbi Prancūzijos istorijoje: čia gimė keli karaliai, vyko nepasisekęs hugenotų sąmokslas prieš vieną jų, kai kurie hugenotai buvo pakarti pilies balkone.
Pasivaikštome gatve palei pilį:




Kitoje gatvės pusėje štai tokie mieli namukai :





Laikas pasistiprinti. Žmonių pilnos visos kavinės – prancūzai švenčia.



Tenka šiek tiek palaukti. Užsisakom vėlyvus pietus. Tik dabar žiūrint į nuotraukas galvoju, kad kažkodėl nieko prancūziško neužsisakėm :



Alus ir tas belgiškas :



Dar pasivaikštome po Ambuazą:



Užtinkame statines saldainių :

Po truputį temsta. Nušvinta tiltas per Luarą:



Laikas sukti į viešbutį ilsėtis. Bet žmonės dar nesiskirsto, šurmuliuoja ir po truputį ima būriuotis ant upės kranto. Nusprendžiame kartu su jais kažko laukti.



Ir tik visai sutemus suprantame, kodėl Ambuaze šį vakarą tiek daug žmonių ir ko jie laukia ant upės kranto – prasideda fejerverkai. Pasakyti, kad jie buvo nuostabūs, reiškia nieko nepasakyti. Apie pusę valandos dangų raižė vienas už kitą gražesni fejerverkai. Atrodo, kad jau viskas baigiasi – toks gražus spalvų šokis buvo , ir vėl viskas prasideda. Ir taip nenutrūkstamai visą pusvalandį. Kelionė mums pateikė dar vieną siurprizą.



Dabar tikrai laikas ilsėtis, nes rytoj dar tyrinėsime pilis ir pagaliau turime pasiekti Atlantą .

Penktoji diena, liepos 15, trečiadienis

Ambuazas žymus dar ir tuo, kad čia paskutinius savo gyvenimo metus praleido genialusis menininkas, inžinierius, architektas Leonardas da Vinčis. Trejus metus jis gyveno Klo-Liusi (Château du Clos Lucé) pilyje. Ji stovi apie 1 km nuo mūsų viešbučio. Tad nusprendžiame iki jos nueiti pėsčiomis. Pirminiuose planuose nemanėm, kad eisim į vidų, Bet sūnaus iniciatyva nusprendžiam pavaikščioti po pilį ir jos sodus. Tai tapo dar vienu šios kelionės atradimu . Nors šis malonumas brangus: bilietas suaugusiam – 14 eurų, vaikui iki 18 metų – 9,50 eurų .
Prie muziejaus ateiname prieš pat jo atidarymą.



Apeiname pilies vidų. Valgomasis:



Virtuvė:



O štai šioje lovoje Leonardas da Vinčis 1519 metų gegužės 2 dieną, būdamas 67 metų, mirė:



Didžiojoje kitų pilies patalpų dalyje eksponuojami šio genialaus žmogaus išradimai: tankas, dviratis – pabūklas, sraigtas, pasukamas tiltas ir t.t. Prie kiekvieno eksponato galima rasti Leonardo da Vinčio brėžinius, šalia kabančiuose monitoriuose galima pamatyti eksponatų veikimo principus:

Išeiname į pilies sodą:



Ant vieno pastatų stogo pamatome povą. Norėjau, kad jis išskleistų savo puošnią uodegą, bet jis tam nebuvo nusiteikęs :



O toliau didžiuliame pilies sode pastatyti Leonardo da Vinči išradimų maketai, kuriuos galima liesti, sukti, įeiti į vidų, pamatyti, kaip jie veikia:





Leonardas da Vinčis taip pat buvo žymus tapytojas. Sode iškabintos jo paveikslų reprodukcijos:



Dar vienas nuostabus parko kampelis :



Paliekame pilį, nesigailėdami nė vieno išleisto euro – tikrai buvo verta apsilankyti .

Kitas mūsų tikslas – už kelių kilometrų esanti Damų pilis (Château de Chenonceau). Nusprendžiame, kad mums užtenka vienos pilies vidaus apžiūros, tad šia pilimi pasigrožėsime tik iš išorės. Deja, norint tai padaryti, reikia pirkti nepigius bilietus (berods, po 12 eurų) . Jie suteikia galimybę apsilankyti pilyje. Ką gi, dvi pilys per dieną mums per daug (ir per brangu), todėl navigacijoje nustatau kitą tikslą – Villandry (Château de Villandry) pilį. Pakeliui sutinkame nemažai dviratininkų. Karšta, todėl kai kurių raudonuose ir prakaitu apsipylusiuose veiduose galima išskaityti ne pačias gražiausias mintis .

Luaros slėnyje sudarytos visos sąlygos apvažiuoti pilis dviračiais – matėme daug dviračių keitimo punktų, netgi mūsų viešbutyje Ambuaze buvo speciali patalpa dviračiams. Tarp kitko, lygiai po savaitės būtent dviračiais mano brolis su žmona keliavo po Luaros slėnį. Jie atskrido į Bovė (Beauvais) oro uostą prie Paryžiaus, po to traukiniu važiavo iki Tours. Ten gavo dviračius, per penkias dienas nuvažiavo apie 200 km. Jš daiktai buvo pervežami iš vieno viešbučio į kitą. Grįžo patenkinti. Taigi, jei esate dviračių mėgėjas, galite pasinaudoti šia patirtimi.

Papildyta:
Villandry pilies vidus mus nedomina, todėl perkame bilietus, leidžiančius apsilankyti tik nuostabiuose pilies soduose. Bilietų kaina suaugusiam 6,50 eurų, vaikui – 4,50. Primygtinai rekomenduoju: jei lankysitės Luaros slėnyje, būtinai aplankykite šiuos sodus. Jie tikrai žavi, juk juose kasmet pasodinama virš 115 000 sodinukų, karpomų gyvatvorių ilgis sudaro 52 kilometrus, čia auga 1015 liepų. Skaičiai įspūdingi . O sodai dar įspūdingesni. Pasivaikščiokime po juos, šį kartą be mano komentarų:

Prieiname turbūt gražiausią sodų dalį - ornamentinį sodą :



Norint geriau juos apžiūrėti, reikia palipti šiek tiek aukščiau, ant taip vadinamo belvederio. Vaizdas nuo jo:



Ši sodų dalis dar vadinama Meilės sodais. Žemiau esančioje fotografijoje labai aiškiai matyti keturi kvadratai, kurių kiekvienas simbolizuoja vis kitą meilės rūšį. Einant nuo nuotraukos apatinio dešiniojo kampo pagal laikrodžio rodyklę, iš gyvatvorių suformuoti kvadratai vadinasi taip: „Išdykusi meilė“ (maloniausia meilės rūšis ), „Tragiška meilė“ (dažniausiai romanuose aprašoma ), „Švelni meilė“ (pati nuostabiausia meilės rūšis ), „Aistringa meilė“ (aukščiausia meilės rūšis ):



Nesinori niekur eiti iš šių sodų – taip gražu čia, bet šiandien mūsų laukia Sen Malo, iki kurio dar virš 300 kilometrų.

Tie 300 kilometrų, važiuojant gerais Prancūzijos keliais, neprailgsta. Atvykstame į Sen Malo (Saint-Malo). Tai senas miestas – tvirtovė, karo metu subombarduotas, bet vėliau atstatytas. Šį miestą kadaise buvo pamėgę piratai, net ir dabar galima jų sutikti :



Įsikuriame štai šiame viešbutyje. Jis strategiškai nelabai patogioje vietoje, bet tokį pasirinkimą lemia kaina – sezono metas, todėl viešbučiai arčiau vandenyno brangūs. Mums rūpi apžiūrėti senamiestį ir vėl pasisveikinti su Atlantu, todėl nieko nelaukdamas navigacijoje dedu tašką prie senamiesčio (bent jau man taip atrodė pagal regimąją atmintį). Atgalinio vaizdo veidrodėlyje matau, kad paskui mane važiuoja automobilis su olandiškais numeriais, pagalvoju, kad važiuojame teisinga kryptimi. Bet nežinojau, kad ir anas vairuotojas turbūt taip pat galvojo – netrukus atsiduriame prie šlagbaumo į keltą. Abu apsisukam, prasilenkdami nusišypsom vienas kitam – du žiopliukai susitiko . Antrą kartą tašką navigacijoje padedu teisingai. Ir netrukus vėl – Atlantas po mano kojomis :



Pataikome kaip tik į potvynį. Paplūdimys vis siaurėja:



Vandens daugėja tiesiog akyse:



Jis ima „lipti“ sienomis, kartais net persirisdamas per apsauginį barjerą:



Žygiuojame link senamiesčio, pakeliui vis pasidžiaugdami gražiais vaizdais:



Pasiekiame miesto pilį:



Pro gynybinės sienos vartus patenkame į senamiestį:



Skrandžiai vis labiau urzgia, tad nusprendžiame pavakarieniauti. Mano solidžiame amžiuje jau retai būna pirmų kartų, bet čia buvo kitaip: nusprendžiame pirmą kartą gyvenime paragauti midijų. Ir... Ir visai patiko :



Vakarėja. Laikas eiti ilsėtis. Jau prasidėjęs atoslūgis. Pakeliui vaizdas į Fort National:

Šeštoji diena, liepos 16, ketvirtadienis

Atsibudę iš ryto nusprendžiame, kad po tiek nuvažiuotų kilometrų esame nusipelnę poilsio. Važiuosim „tik“ apie 100 kilometrų . Maždaug už 45 kilometrų nuo Sen Malo Cap Frehel kyšulyje stovi švyturys. Važiuojam link jo. Lankyti jį labai patogu: automobilių stovėjimo aikštelė visai šalia švyturio, netoli nuo pakrantės skardžių. Štai ir švyturys:



Vėliau lipsim į jo viršų, bet dabar eime pasivaikščioti pakrante. Vaizdai įspūdingi :









Kažkas atsistojęs ant skardžio krašto. Aš taip negalėčiau – vien žiūrint šiurpas krečia :



Sugebu prieiti tik tiek, kad galėčiau nufotografuoti pakrantės uolas. Pabandau įsivaizduoti, kaip įspūdingai atrodytų audros metu, didžiulėms bangoms daužant uolas. Bet dabar po pavasario audrų Atlantas kaip senas katinas, ramus, aptingęs, nors vis tiek gražus :

Nueiname iki senojo švyturio:



Turistai pristatę mažiukų švyturiukų:



Neaprėpiamos Atlanto platybės:





Sumokame po 2 eurus, įveikiame keliasdešimt laiptelių, ir mes jau viršuje. Tik galvoju , ar apsimokėjo lipti į viršų: pakrantė ir taip aukšta, palipus aukščiau, nieko įspūdingesnio neatsiveria . Nors spręskite patys:





Kitas mūsų tikslas – žymusis kurortas Dinardas, esantis prie pat Sen Malo. Dinardo Smaragdinė pakrantė aprašoma visuose kelionių vadovuose. Kartojasi vakarykštė istorija: iš paskos vėl „prisikabina“ užsienietis, matyt tikėdamasis, kad aš žinau, kur reikia važiuoti . Navigacija nuveda tiesiai į paplūdimį, bet lauke skaisčiai šviečia saulė, karšta, paplūdimyje daug žmonių, automobilio statyti nėra kur. Nusprendžiame, kad musm nereikia aristokratiškojo Dinardo, užteks ir paprasto Sen Malo. Siauroje gatvelėje šiaip taip apsisukame, iš paskos ir tas "prisikabinęs" užsienietis . Netrukus mes jau vėl „savo“ paplūdimyje. Bet kas tai ? Vanduo „pabėgo“:





Štai tokios „kirmėlaitės“ ant dugno. Išsiaiškiname, kad jos iš smėlio, bet dar ir šiandien nežinome, kas jas „gamina“:

Atoslūgis atveria vandenyno dugną. Atsiveria ir salelė, apaugusi dumbliais:



Įdomu stebėti krabiukų, moliuskų, mažų žuvyčių gyvenimą. O ir spalvos labai gražios:





Vaikai su sieteliais žvejoja įvairiausius gyvius:



Atoslūgio metu galima nueiti iki Fort National:



Štai toks vaizdas nuo jo:



Saulutė kepina neblogai, tad bevaikščiojant ant kaklo atsiranda balta juostelė nuo fotoaparato dirželio . Vakarop nusprendžiame, kad jau laikas grįžti į viešbutį, nusiplauti smėlį ir pasivaikščioti gynybine siena.

Vėl potvynis, ir ten, kur prieš porą valandų vaikščiojom, tyvuliuoja vanduo:



Užlipame ant gynybinės sienos. Ji nemokama. Kažkuo primena Dubrovniko sieną, tik kad ne tokia sena:



O vėliau vėl nusileidžiame į senamiestį, pasivaikštome jo siauromis gatvelėmis:





Į senamiesčio panoramą gražiai įsipaišo Šv. Vincento katedros bokštas:



Ir kaip be piratų laivo ?



Saulutė leidžiasi. Poilsio diena baigiasi. Laikas mums miegoti, juk ryt – kelionės kulminacija.

Septintoji diena, liepos 17, penktadienis

Šios dienos tikslas - Sen Mišelis. Jis netoli, todėl nuvažiuojame tik 70 km.
Daug kas, važiuodami Atlanto pakrante, užsuka į labai daug vietų, darydami trumpus sustojimus. Mes nusprendžiame truputį kitaip: per daug nesiblaškant tiesiog pabūti šalia vandenyno, o jei oras palankus, tai tuo pačiu ir pasipliažinti . Dar vakare su Google žmogeliuku susirandu pliažą su labai patogia stovėjimo aikštele. Tai Guesclin įlanka.
Vandenynas vėl patvinęs, bet smėlio paplūdimys platus:





Šioje įlankoje sala, kurioje stovi Guesclin fortas. Atoslūgio metu iki jo galima nueiti, dabar pasigrožim iš tolo:



Iš debesų išlenda saulutė. Nusprendžiam čia pasilikti. Išbandome vandenį – jis šaltesnis negu pas mus, Baltijoje, tad maudynės nesuvilioja . Bet pagulėti prieš saulutę visiškai neblogai. Žmona prisirenka įvairiausių kriauklių. Pralekia kelios valandos, laikas judėti toliau. Mūsų laukia Cancale – Prancūzijos austrių sostinė. Miestelis mus pasitinka paminklu Bretanės moterims, kurios plauna austres:



Kita užduotis – surasti įžymųjį turgų, kuriame pardavinėjamos austrės. Neturime jokio popierinio žemėlapio, bet mums labai padeda telefone esanti maps.me programėlė. Ji labai patogi: namie prisijungus prie interneto pakraunami žemėlapiai, o kelionės metu interneto nereikia. Žemėlapiai labai geri – pažymėtos vaizdingos vietos, maršrutai ir t.t. Šią programėlę ne kartą naudojome kelionėje. Taigi, pagal žemėlapį išeiname ant kyšulio, nuo kurio atsiveria štai toks vaizdas:



Va ten, apačioje matosi mums reikalingas turgus. Nuvažiuojame iki jo. Pažvelgiame į vandenyną: kažkas ten po vandeniu yra . Kas – sužinosime šiek tiek vėliau :



Visa krantinė nusėdusi austrių degustuotojų:



Austrių kriauklės metamos čia pat, krantinėje. Tiesa, mesti citrinų atliekų negalima, bet kai kurie vis dėlto šiukšlina :



Būti Cancale ir neparagauti austrių – nuodėmė. Todėl išsirenkame pardavėją, jis paruošia lėkštę – dvyliką austrių (5 eurai) ir vieną citriną (1 euras):



Dar vienas pirmas kartas mano gyvenime :



Visai neblogai buvo – iki šiol prisimenu tą jūros skonį .