Kelionė į svajonę - 2

Antroji diena, liepos 12, sekmadienis

Ryte papusryčiaujame viešbučio restorane. Kaip jau minėjau, pusryčiai tiesiog puikūs. Bekraudami maistą į lėkštes. Sutinkame ir jaunų lietuvių porą. Vėliau žmona pasišneka su jais apie kelionių tikslus. Jie traukia į Kroatiją. Dabar galvoju, kad jiems egzotiškai turėjo atrodyti mūsų važiavimas į Sen Mišelį per Mikulovą .

Už kelių kilometrų įvažiuojame į Austriją. Ji pasitinka geltonais saulėgrąžų laukais:





Nusiperkame vinjetę – ji kainuoja 8,70 €, galioja 10 dienų. Išvažiuojame į A1 autostradą, nes šį kartą Austrijoje planų neturime, išskyrus vieną neilgą sustojimą miestelyje ant Dunojaus kranto Melk, kuris įžymus savo vienuolynu. Tipiška austriška gatvė:



Nusileidžiame žemyn, bet Dunojaus nepasiekiame, tik vieną nedidelę jo atšaką. Štai toks vaizdas iš ten į vienuolyną:



Vėl pakylame į kalną, užeiname į vienuolyno kiemus:







Kadangi kažko daug iš šio miestelio nesitikėjome, tai ir nenusivylėme. Tiesiog tai buvo sustojimas poilsiui su šiokiu tokiu pažintiniu kvapu.

Judame toliau, nes mūsų laukia nuostabioji Bavarija. Bet ar iš tikrųjų laukia ? Tuo šiek tiek suabejojau, pasiekęs štai šį viešbutį miestelyje Schönau am Königssee. Mūsų šios dienos tikslas – pasiplaukiojimas po Königssee ežerą. Deja, laikas spaudžia, nes paskutinis laivelis iš ežero galo išplaukia 18 valandą. Nespėsi – liksi nakvoti ant ežero kranto. Į viešbutį atvykstame apie pusę dviejų. Deja, mūsų priregistruoti negali, liepia laukti antros valandos. Na, vokiška Ordnung yra Ordnung, nieko čia nepadarysi, laukiam, nors labai knieti lėkti link ežero. Lygiai antrą valandą gauname raktus nuo kambario ir paaiškinimą, kaip jį pasiekti, nes reikia eiti į kitą pastatą. Niekas nepalydi, klaidžiojam, laikas eina... Pagaliau surandame savo numerį, atsirakiname, o ten – sujaukta patalynė, nevalytas kambarys . Va tau ir Ordnung. Grįžtu į recepciją, išsakau viską, ką galvoju apie jų „gerą“ viešbutį. Laikas eina... Darbuotojas neskubėdamas ieško mums naujo numerio. Laikas eina... Bet pagaliau gaunam normalų kambarį, susinešam daiktus ir nedelsdami išskubam prie ežero. Nusprendžiame pamiklinti kojas: juk netoli (apie 3 km), visur rodyklės, tik karšta . Pakeliui – žalios Alpių pievos:



Ir, žinoma, nuostabūs kalnai:



Pasiekiame ežerą:



Prieplaukoje nusiperkame bilietus iki pat ežero galo. Mums trims tai kainavo 42,30 €. Bilietų kainas bei tvarkaraščius galite rasti čia.
Plukdo štai tokie laivai:



Pakeliui nėra kada nuobodžiauti: laivo įgulos vyrai papasakoja daug įdomaus apie ežerą, apie pastangas išsaugoti aplinką (ežere neleidžiama žvejoti, stengiamasi naudoti tik elektra varomus laivus). Laivas sustoja, įgulos narys išsitraukia trimitą, groja melodiją, darydamas pauzę po kiekvieno akordo. Aidas nuostabiai atkartoja visą melodiją. Na, o aplink tokie vaizdai:





Pasiekiame šv. Bartolomėjaus koplyčią:



Išlipame, pasivaikščiojame po nuostabų slėnį šalia antro pagal aukštį Vokietijos kalno Watzman:

Vėl įlipame į laivą, jis nuplukdo iki galutinės stotelės:





Po penkiolikos minučių kelio pėsčiomis pasiekiame dar vieną nuostabų nedidelį kalnų ežerą – Obersee :



Prisėdame ant akmenų, aplink tokia ramybė ir toks grožis, kad niekur nesinori judėti:



Bet laikas bėga. Netrukus išplauks paskutinis laivas, reikia į jį spėti. Viskas gerai, tad išlipame miestelio prieplaukoje. Metas pasistiprinti, nes pilvai jau ėmė urgzti, matyt, nuo gryno Alpių oro :



Paminklas miestelio simboliui (bent aš taip nusprendžiau ):



Tarp kitko, jei gerai įsižiūrėsite, tai pamatysite, kad dešiniojo rago smaigalys rodo į namą ant kalno – tai mūsų kitos dienos tikslas Kehlsteinhaus.
Srauni kalnų upė:



O čia vaizdas į Alpes iš viešbučio terasos, kurioje siurbčiodami kas alų, kas vyną, o kažkas sultis, puikiai pailsime prieš tolimesnę kelionę. Juk dar tiek nedaug tepamatėme.



Sutemsta. Laikas miegoti. Tik rūpestis graužia – ar jau nebepyksta ant mūsų kalnų dvasios (čia apie šlapias pernykštes keliones į Tenerifės ir Čekijos kalnus), ar leis jos ryt pasigrožėti kalnų vaizdais ?

Su nekantrumu laukiu tęsinio!!! labai megstu Jūsų reportažus!

aha.ilgai čia mes laukiam to tęsinio, bet nieko, daugiau laukimo, daugiau intrigos....

Laukiu ir as , jau delioju mintis kitoms atostogoms ir cia manau rasiu ko noriu:)

Gera, kai yra laukiančių. Pasistengsiu labai neintriguoti , nors su laiku ir striuka...


Jei tikrai čia rasite kažką savo kelionei, vieną iš reportažo rašymo tikslų būsiu įgyvendinęs .

Trečioji diena, liepos 13, pirmadienis

Rytas išaušta lietingas. Bet kol papusryčiaujam pro debesėlius ima žvilgčioti saulė. Nusprendžiam, kad kalnų dvasios jau nebe taip stipriai pyksta ant mūsų. Todėl važiuojam link suplanuoto objekto – Kehlsteinhaus. Tai namas kalnuose, beveik 2 kilometrų aukštyje. Šis namas – partiečių dovana Hitleriui jo 50-mečio proga. Daugiau informacijos apie šį namą galima rasti čia. Turistus vilioja ne tik pats namas bei jo istorija, bet ir nuostabi panorama, atsiverianti nuo kalno viršūnės. Teigiama, kad saulėtą dieną matomumas siekia iki 200 kilometrų. Be to, į kalną patogiai užveža autobusai, nors, žinoma, galima lipti ir pėsčiom.
Automobilį paliekame stovėjimo aikštelėje, iki kurios reikia važiuoti vingiuotais keliais. Turėkite metalinių monetų – tik jomis galima atsiskaityti už parkavimą (2 ar 3 eurai, tiksliai nepamenu). Toliau nusiperkame bilietus į specialų autobusą, kaina nemaža – 16,10 eurų vienam asmeniui. Bet važiavimas labai smagus – kelias siauras, nemažai tunelių, pro kuriuos atrodo autobusas nepratilps, vaizdai nuo kalno – nuobodžiauti nėra kada . Tarp kitko, šio kelių kilometrų kelio statyba kažkada kainavo apie 130 milijonų eurų, perskaičiavus į šios dienos kainas.
Maždaug po 20 minučių mes jau beveik viršuje. Išlipus kioskelyje reikia iš karto užsirašyti grįžimo laiką. Mano manymu, optimalus laikas – 2 valandos, na, nebent labai puikus saulėtas oras, tada galima pasivaikščiojimui po kalną skirti ir daugiau laiko . Toliau laukia 140 metrų ilgio tunelis:



Tunelis nuveda prie greitaeigio Hitlerio laikų autentiško lifto. Jis greitai pakelia dar 140 metrų į viršų. Prieš akis – štai tokie vaizdai į Königssee, į kalnus ir slėnius :







Va taip atrodo pats Kehlsteinhaus‘as:



Lipame aukščiau pasivaikščioti tarp uolų. Tarp jų kažkur pametu savo žmoną . Gal jūs rasite ?



Kalnų gėlytės:



Watzmanas savo viršūnę prisidengęs debesėliu – matyt, kalnų dvasios dar šiek tiek pyksta ant mūsų :



O štai taip atrodo kalno viršūnė, žiūrint nuo namo:



Debesų daugėja, jie ima slankioti tarp kalnų:



Iki soties pasimėgavę kalnų vaizdais, grįžtame prie autobusų. Po keliolikos minučių jau sėdime automobilyje. Nors ir labai gaila , bet laikas atsisveikinti su Alpėmis – mūsų dar šiandien laukia Prancūzija .

Navigacijoje nustatome Strasbūrą. Tenka grįžti atgal į Austriją, po to pro Miuncheną Vokietijos autobanais lekiam link Karlsruhe. Autobanas turi po tris juostas kiekviena važiavimo kryptimi. Kadangi darbo diena, furos užėmę pirmą juostą, joje jos juda praktiškai nenutrūkstamu srautu. Kitose dviejose juostose eismas irgi intensyvus, bet greitas. Greitai ir be jokių nuotykių įveikiame 650 kilometrų. Kertame Reiną Europos tiltu. Apsistojame štai šiame? viešbutyje. Viešbučio savininkas labai išsamiai paaiškina visas taisykles. Viešbutis geroje vietoje – netoli katedra ir istorinis centras, bet turi vieną trūkumą – nėra parkavimo aikštelės. Bet už 200 metrų yra požeminis garažas, mokamas – automobilio „nakvynė“ jame kainavo 16 eurų. Pasirinkimo nelabai turiu – visos nemokamos vietos aplink viešbutį užimtos, todėl statau automobilį garaže, parakavimo bilietą, gautą įvažiuojant į garažą, kažkodėl palieku automobilyje. Kodėl – dar ir šiandien nesuprantu (gal kad nepamesčiau ). Bet apie šią klaidą vėliau. O dabar mūsų laukia vakarinis Strasbūras su gatvės muzikantais:



Jums gali kilti klausimas – o kodėl pasirinkau Strasbūrą? Visų pirma, jis pusiaukelėje tarp Konigsee ir Luaros slėnio. Bet ne tai buvo svarbiausia. Į šį miestą atvedė nostalgija. Lygiai prieš 20 metų, tolimais 1995-ais, dar jauni ir gražūs mes išvažiavom į pirmąją savo kelionę pas draugų pažįstamus, gyvenusius netoli Karlsruhe miesto. Nors važiavome penkiese žiguliuku , bet pamatėme labai daug: šeimininkai mums padarė ekskursijas Vokietijos vyno keliu, palei Reiną iki Koblenco, Mozelio slėniu. Tikriausiai būtent toje kelionėje pasigavom tą baisų ir nepagydomą virusą – kelionių virusą. O va Strasbūras buvo vienintelis Prancūzijos miestas, kurį aplankėme tada. Vėl ten pat kaip ir prieš 20 metų su žmona nusifotografuojame:



Nueiname iki centrinės aikštės. Kaip ir prieš 20 metų, prisėdame joje. Tais laikais mus sužavėjo modernūs tramvajai su langais ligi žemės (bent tada taip atrodė). Ir dabar tik pasakau: „Žiūrėk, tuoj tame aikštės kampe pasirodys tramvajus.“ – ir iš tikrųjų :



Prisėdame lauko kavinėje, pasivaišiname vynu – juk Prancūzijoje esam, po 3 metų pertraukos . Temsta, laikas miegoti. Bet einant pro katedrą, pastebime keistą šurmulį: žmonės sėdasi kas ant suoliukų, kas tiesiog ant žemės ir kažko laukia. Pabandom išsiaiškinti viso to priežastį. Pamatome paviljoną, šalia kurio parašyta, kad katedros tūkstantmečio proga (katedra pradėta statyti 1015 metais) kiekvieną vakarą ant jos sienų demonstruojamos kompiuterinės projekcijos. Nusprendžiame palaukti pusvalandį, ir nenusiviliame – labai profesionaliai paruoštas šou , kurio metu ant sienų pademonstruojama katedros istorija, jos statyba, sienos pasipuošia tai angelais, tai gėlėmis, tai žvaigždėmis, ir visa tai juda, lydint nuostabiai muzikai. Apie 20 minučių išsižioję stebime spalvų šėlsmą. Keletas sustabdytų akimirkų:









Norisi dar ir dar, deja, viskas kažkada baigiasi . Belieka grįžti į viešbutį. Ryt mūsų laukia Luaros slėnis ir jo karališkos pilys.

Esu jusu slapta gerbeja, kaip ir daugelis kitu skaitytoju. Skaitau, laukiu, dusauju , bet nekomentuoju. Pamaciusi apsviesta katedra, nesusilaikiau. Nuotraukos be galo ispudingos, tai isivaizduoju, kaip katedra turejo atrodyti nuostabiai " gyvai".

Artūrai, kaip gera vėl skaityti Jūsų svajones Tegul tų svajonių būna dar daugeliui metų

Oho, pasirodo ir slaptų gerbėjų turiu . O projekcijos ant katedros buvo tikrai įspūdingos, o dar taip netikėtai aptiktos.

Ačiū už linkėjimus . O svajonių tikrai nepritrūks - jų dar keliems gyvenimams užtektų.

Ketvirtoji diena, liepos 14, pirmadienis, nacionalinė Prancūzijos šventė – Bastilijos paėmimo (Respublikos) diena

Neveltui prie dienos parašiau apie šventę – Prancūzijoje niekas nedirbo, išskyrus kavines ir kai kurias suvenyrų parduotuves. Netgi garaže, kuriame palikome automobilį, nebuvo jokio aptarnaujančio personalo, o į vidų galima patekti tik perbraukus spyną parkavimo bilietu. Bet jis juk automobilyje liko !!! Ką daryti ? Kito įėjimo nėra... Dabar berašant kilo tokia idėja: prieiti prie įvažiavimo šlagbaumo, nuspausti mygtuką, pasiimti naują bilietą ir su juo įeiti – gal būtų pavykę ? Bet ten tokių gerų idėjų nekyla, todėl apima nedidelė panika. Bet netrukus pasigirsta motoro garsas, pakyla metaliniai vartai – kažkas išvažiuoja. Aš ir sūnus kaip holivudiniuose veiksmo filmuose prasiridenam po beužsidarančių vartų apačia (na gerai, gerai – parabėgame labai stipriai susilenkę). O toliau jau viskas paprasta – pasiimam bilietą, susimokam 16 eurų aparate ir be nuotykių išvažiuojam. Šios istorijos moralas: parkavimosi bilietus (korteles) visada įsidėkite į piniginę, nors tada tikimybė jį pamesti ir padidėja.

Priekyje laukia 650 km iki Luaros slėnio. Autostrados ir kiti keliai beveik tušti , nes prancūzai švenčia ir ilgai miega, o furoms važiuoti draudžiama. Tad lekiam su vėjeliu. Pakeliui nusprendžiam sustoti senojoje Šampanės sostinėje – Troyes miestelyje. Mus sužavi siauros gatvelės, senieji namai:











Iš Šampanės regiono negalima išvažiuoti be butelio šampano. Bet parduotuvės nedirba, tik pačiame centre randame atidarytą turizmo informacijos centrą su suvenyrų parduotuve. Jame išrikiuoti šampano buteliai. Kainos kandžiojasi , bet vienas gražiai įpakuotas butelis vis dėlto parkeliaus į Lietuvą.

Prieiname bažnyčią:



Ją, kaip ir Paryžiaus Notre Dame, saugo chimeros (gal įžiūrėsite jas):



O upėje plaukioja dar viena jų (ten buvo ir daugiau panašių meninių instaliacijų):