Taigi, nors gimdžiau dar visai "žalio amžiaus", būdama aštuntame mėnesyje suvokiau, kad būtinai reikia susirasti blatą (taip vadinosi pažįstami ar nupirkti gydytojai
) gimdymo namuose. Išsiaiškinau, kad anytos tolima giminaitė dirba akušere, ir griežtai pareiškiau, kad arba gaunu tinkamą aptarnavimą, arba gimdau anytos svetainėje ant naujo kilimo. Padėjo. Sukalbėjom su reikiamais gydytojais, teliko laukti iškilmingos dienos.O dėl tos dienos mano ginekologės ir mano nuomonės ryškiai skyrėsi. Buvau įsitikinusi, kad turiu gimdyti savaite vėliau, nei man buvo paskaičiuota. Ginekologė, žinoma, užskaitė pernešiojimą ir kategoriškai liepė varyt į ligoninę pirmadienį iš pat ryto. Kadangi kategoriškus paliepimus paprastai vykdau tada, kada noriu, visą savaitę dar pravaikščiojau į paskaitas, ketvirtadienį po paskaitų išsiblizginau namus, įskaitant baldų perstatymą
, o penktadienį ryte teikiausi pasirodyti ligoninėje. Nežinau, ką mano ginekologė buvo parašiusi siuntime, bet priėmimo skyriuje mane stvėrė bent dvi slaugės, per akimirką perrengė (visus daiktus, išskyrus dantų šepetėlį, įteikė būsimam tėčiui, kuris, beje, tais laikais buvo priskiriamas prie infekcijų ir prie gimdyvės neprileidžiamas), atšipusiu skustuvu nuraitė apatinę šukuoseną, pastatė klizmą
ir nuvedė į gimdančių palatą. Net žodžio pasakyti nespėjau. Na, atsiguliau į lovą, palata šešiavietė, šalimais kitos būsimos mamytės vargsta, rėkia. O man nieko, jokių sąrėmių. Nuobodu klaikiai, neleido nei knygos atsinešti - infekcija 
. Po trejeto valandų pasirodė gydytojų komanda, apžiūrėjo visas ir mane "išbrokavo", tipo, dar 3 dienas tikrai negimdysiu. Perkėlė į palatą, kur gulėjo moterys su nėštumo patologija. Ten sąlygos visai kitos - pokalbiai, televizorius buvo, knygą slaugė paskolino, pietus pavalgėm ... Ir štai į vakarą pajutau, kad per juosmenį lyg su plentvoliu kas pervažiavo. Aha, tai čia tipo dar 3 dienas negimdysiu 
. Labai nenorėjau iš tos jaukios palatos kraustytis, tai tylėjau kaip pelė po šluota iki vidurnakčio, tik sąrėmių dažnumą stebėjau. Vidurnaktį nuėjau pas budinčią akušerę, sakau, gimdau jau 
... Na, vėl buvau perkraustyta atgal į gimdančių palatą. Šįkart buvome trise, tik anų dviejų gimdymas buvo jau rimtai įsivažiavęs. Šalia - nei vieno mediko. Vienai iš mūsų trijulės nubėgo vandenys - tiesiai į lovą, ji dar ir stangintis pradėjo, kadangi per anksti - tai ir kaka ten pat į lovą padarė. Man trūko kantrybė, atsikėliau, apėjau du aukštus, galų gale radau akušeres kavytę begeriančias. Tada prisiminiau, kad esu vyr. gydytojo protekcija 
ir truputį padariau tvarką. Mano kaimynes išgabeno į gimdyklą, o aš likusi tylioje palatoje, atsiguliau ant šono ir ... užmigau. Septintą ryto atėjo "mano" vyr. gydytojas, leipdamas iš juoko mane pažadino ir priminė, kad atvažiavau gimdyt, o ne miegot. Patikrino gimdos kaklelį, prijungė aparatą vaikučio širdelei klausyti (net garsą įjungė, guli ir klausai kaip mažiuko širdutė plaka), o po valandos liepė eiti į gimdyklą. Gimdymas buvo super - dvivietė gimdykla (prabanga tais laikais), aplink mane mano gydytojas, dar viena ginekologė, neonatologė ir dvi akušerės. Tik jaučiausi nekaip, nes šalia gimdė kita moteris (ryškiai, be protekcijos) - palikta viena, tik kartais nuo manęs atsitraukdavo akušerė ar gydytoja jos pažiūrėti. Net dabar nesmagu prisiminti.
Pagimdžiau lengvai, be ypatingo skausmo, nei rėkt, nei nuskausminti nereikėjo. O sūnelis mane išgasdino... Gimė, ir jokio garselio. Po minutėlės lyg cyptelėjo, ir vėl tyla. Girdžiu, gydytojai šnabždasi "neatsimerkia...". Širdis nebe į kulnus, o nuo lovos nukrito. Klausau toliau, girdžiu "intubuoti? - ne, nereikia, kvėpuoja pats". Apsiraminau... Neonatologė mano mažių paguldė į vonelę su vandeniu (tada naujagimį iš karto apiprausdavo). Čia ir paaiškėjo, kad mano sūnus balsą visgi turi, ir ne bet kokį. Beje, ir vėliau labai nemėgo maudytis, o dėl galvos plovimo iki pat mokyklos kovojom.
Pagal tų laikų tradicijas, mažiuką man parodė tik suvystytą ir tuoj pat išnešė į naujagimių palatą. Mane dar pusvalandį palaikė gulomis su ledų pūsle ant pilvo (drebėjau, net dantys tarškėjo), o tada liepė keltis, imti maišą ir eiti. Baisiai nustebau, kad reikia eiti pačiai, maniau nuveš kaip ponią
. O dar labiau nustebau, kas per maišas . Pasirodo, mano mamos niekas neįspėjo, kad jau anūką turi, tai ji man šešių patiekalų pusryčius į ligoninę atvilko 
ir vos širdies smūgio negavo, skelbimų lentoje pagimdžiusių sąraše mano pavardę pamačiusi...Po to standartinės 6 dienos ligoninėje (ne 3 kaip dabar), kas rytą mankšta lovoje, tipo, kojas pakilojam seselei vadovaujant
. Vaikučius mums tik maitinimui atnešdavo, 6 kartai po 30 min... o taip norėjosi turėti prie savęs. Laimingos dabar mamos, ir palatoje kartu su vaikučiu, ir tėtis šalia. Aš vis kokia dovanėlę naujagimių seselei pasukdavau, kad sūnelį pirmai atneštų ir iš paskutinės paimtų...
