Ištekėjau 25-erių, gyvenom su vyru sau sočiai ir laimingai. Vaikai? Kokie vaikai? Mes dar patys vaikai.. o tiems, kurie vis užmesdavo "kada vaikuti užsisakysit?..", atrėždavom griežtai ir aiškiai "Žinai kada?? OGI NIEKADA"
Tik atėjo toks įdomus laikas, kai širdelėj sukirbo, jog "tūsai, vakarėliai ir fiestos" yra gerai, bet turėt KAŽKĄ (apart 3 kačių), kas bus dalelė tavęs, kas tave TURĖS, mylės besąlygiškai, yra dar geriau..
nustojau vartoti KT. po pusantrų metų KT nevartojimo rezultatas 0-linis. ta prakeikta viena juostelė
Kartą, kai mmm vėlavo, pilvą taip įkyriai maudėjo, iki "starto darban" buvo likę pusvalandis, pagalvojau sau, kad ai, maž pasidarysiu testą. pasidariau (užlašini reikiamo skysčio ir penkiom minutem išeini net nelaukdama rezultatų (visgi akys jau padažytos))testą, ateinu pažiūrėt - II !!!
širdy sumišimas, pasimetimas, džiaugsmas! skambinu vyrui, sakau "AR ŽINAI <...>!!!"kalbu, o pačiai ašaros kaip pupos rieda, kitam telefo gale girdžiu kaip vyro balsas susigraudino, kaip rėkia ragelin, MUMS PAVYKO!!
kažkur grimzta naglos, ciniškos bobos įvaizdis
Visas nešiojimas buvo idealus. nei pykino, nei silpna buvo, tiesiog vadovėlinis variantas - puikiai, lengvai, tarsi išburtas
6-dienis
ateinu pasitikrint - toniukai lėėėti, tad dar liepia ateit i pavakarį. ateinu - viskas ok, patikrina gimdos kaklelį - vargani 1cm. gimdymas TOOOOLI.
Po patikrinimo man vis daugiau pamaudžia pilvelio apačią.
7-dienis
maudžia toliau, bet lengvai. tik nerimas kyla
nueinam i gimdykla, trainiojamės, man skauda jau nerealiai, sėdėt negaliu, gulėt negaliu, stovėt/klūpėt negaliu, nes svaigina, silpna, jausmas, jog apalpsiu. akušerė meiliai pasako neįsijausk, čia tik pradžia". norisi visus išsiuntinėti po dviejų valandu mano kančių ateina gydytojas patikrinimui - 1cm. sako, jog užmirščiau mintis apie gimdyma be epidūro, jog norint nuskausminimo reikia kreiptis ten ir ten. po valandos vyras išsiunčiamas ieškot anesteziologės. gavau epidūrą - KAIFAS!! NEskauda!!
kas pusvalandį ji sulašina dozę, rodos, jog bus saldus, ramus gimdymas.
1-dienis
8h ryto. keičiasi pamaina, mano bachūriuks atsisveikina, įeina MANO GYDYTOJA - moralinis palengvejimas akivaizdus. apžiūri - o santa monika, jau NET 2cm atsidarymas..
gydytoja sako, jog nieko nebus, teks nuleisti vandenis. Na, jei reikia, tai reikia.. nuleidžia vandenis (jie skaidrūs), lašina skatinamuosius, po valandos rezultatas niekinis... apie skaumus pasakysiu trumpai - gydytoja anesteziologei liepe didint epidūro dozę, anesteziologė skėsčiojo pečiais, jog negali, max dozė sulašinta, duodamas deguonis, didinama skatinamųjų dozė, aš alpinėju ant stalo, kaklelis skečiamas rankomis - max ką pasiekė - 4cm!!!!.. staiga vaiko toniukai ėmė kristi, nežinia iš kur atsirado gal 4 gydtojai, sekundžių reikalu buvo nuspresta daryti cezarį, pakišo pasirašyt popiergalį - mane jau veža operacinėn. vežant anesteziologė kažką bando man aiškint, jog skaudės mažumėlę, o daugiau nieko lyg ir nepamenu, nes ir taip skaudėjo nežmoniškai. operacinėj mane nukryžiuoja, suleidžia morfijaus (pilna nejautra) ir... pjauna morfijui nesuveikus..
pjovimo skausmas, lyginant su sąrėmiais yra niekinis, bet kai suleido rankas idant sūnų ištraukt, klykiau gerkliniu balsu, ir.. trūkau..
sapnuoju kažką, pabundu - anesteziologė sako, jog turiu sūnų.. sugebu paklaust kiek pagal APGAR zuikis gavo- kol kas nežino, neįvertino.. trūkau vėl
kaip ir viskas
kas nerealu, tai po besniegės žiemos, juokaujant vėluojančių Sausinukių nėštukių pašnekesiuose, jog gimdysim tik PASNIGUS (kad vyras i GN rogutėmis
nuvežt galėtų), atsigaivaliojus po operacijos, gulint reanimacijoj, pro langa pamatai SNINGANT.. naktį miegojau mažai - žiūrėjau pro langa į tyrą, lengvai kąsniais bekrentantį sniegą, rodės jog lauke kvepia vanile ir šokoladu.. gyvenimas keičiasi - aš turiu SŪNŲ..











