
pernai metų Kreta prasidėjo antradienį, o šiandien irgi antradienis, tai manau, kiekvieną dieną po po tos kelionės savaitės dieną bus kaip tik...
Papildyta:
Antradienis
Šį kartą nedidelis pasakojimas apie Kretą, kuri gal jau ir apvalkiota, nuvalkiota, nugraužta kaip sausainis... bet nuvažiavau į ją trečią kartą ir tikriausiai, jeigu tik bus kada nors galimybė, važiuosiu ketvirtą ir penktą... man sunku apibūdinti, kai kas klausia, kokios šitos atostogos buvo, tai gal net nebuvo atostogos, nes grįžau labiau pavargusi ir labiau išalkusi negu prieš kelionę, taip pat šiek tiek sušalusi ir pasiilgusi saulės, gal kažkiek susinervinusi, bet iš tiesų tai labai keistais būdais pasimokiusi graikiško atsipalaidavimo, lėtumo, ir kantrybės... o iš tiesų, tik nusileidus į Kretą, man galvon įstrigo du žodžiai: low season, kurių negaliu iki šiol išmesti... nebesezonas... kuris man iš pradžių kėlė begalinį susižavėjimą ir euforiją, bet kuris vėliau pradėjo varyti į keistą nepatirtą atostoginę neviltį ar depresiją, kurią vos vos tik prakrapštydavo graiko nemokamai kavinėje atneštas raki butelaitis...
Techniniai duomenys, kaip kad mėgsta visi keliavusieji nuvažiavome mašina 750 km (tik), perėjome Samarijos tarpeklį, išgyvenome pirmą potvynio dieną Kretoje - kelionės keistumai nesibaigia ir išvykus kai grįžome namo, tą dieną paskelbė Kretoje neparastąją padėtį: dėl potvynių nebeskrido lėktuvai, neplaukė laivai, paplauti keliai spalio 18 diena, kai, kaip patys graikai teigia, turėtų dar šviesti gana šilta spalio mėnesio saulė...
Kelionės pradžia įtartinai primena pirmą atvykimą į Kretą prieš ketverius metus: Lietuvoje vėsokas auksinis ruduo, o Kretoje jūros kvapas sumišęs su drėgme ką tik nuliję, kai kur ant nusileidimo tako dar tekšo balos... per kalnus ritasi link mūsų kurorto įvairių spalvų bei atspalvių debesys...
Šiaip man patinka low season ištuštėję kurortai, buvusių vasaros linksmybių pėdsakai... ir nedidelės paskutinės minutės kainos, nors deja deja, paskutinės minutės į Kretą šiemet nebuvo, tik paskutinę minutę, likus 3 savaitėms iki išvažiavimo spėjome nustverti paskutines vietas lėktuve. Ir štai tamsa leidžiasi ant Kretos, basos kojos nešąla, tavernose sėdi pavieniai klientai, tyli muzika... graikiški kvapai... labiausiai mums patinka mašinų nuomos kainos, nes low season ir kai kuriose agentūrose iškabinėti pasiūlymai: mokėkite už dvi dienas važinėkite penkias. Beieškodamos pačios pačiausios agentūros kažkaip sugebame tris kilometrus numaklinti nuo viešbučio, bet surandame citroen c3 nelabai galingą, bet užtat už 105 eurus penkioms dienos. Susitariame jį pasiimti kitą vakarą ir abi tykiai sau mąstome, kaip čia mes pirmą kart gyvenime nuomotą mašiną per kalnus varinėsime. Beje, vairavimo patirtys mūsų neblizgančios, va mano bendrakeleivė vairuoja jau ilgai, bet retokai, o aš lyg ir turiu metų patirtį ir tebegaliojantį 70, bet savo mašiną galėčiau pardavinėti, kaip kad vokiečiai lietuvaičiams aiškina: gera mašinytė - su ja tik šeštadieniais pas draugus, sekmadienį į bažnyčią ir du kartus per savaitę į sporto klubą važinėjama buvo. Taigi, antradienio vakaras, bet nagus jau niežti belaukiant ketvirtadienio ryto... ir neramu truputį... tai nusiperkame retsinos butelį ir sutvarkome jį su lietuviška vištiena paties pigiausio viešbučio balkone. Pats pigiausias viešbutis yra pats idealiausias pustuštis, mūsų kambarys su vaizdu į jūrą, graikiškas apstatymas, jokio TV, ir jame gyvena du broliai jauni katinukai, kurie man jau antrą dieną tik grįžus viešbutin vis šoka ant kaklo, žinoma, už tokį meilumą rytais reikia dalintis viešbutine virta dešra... o jau žaibų gražumas, kuriuose Kreta demonstruoja mums ir iš kalnų, ir iš jūros pusės... nakčia pabundu nuo smarkios liūties garso, bet liūtis, žinoma, ryte turėtų baigtis....
Papildyta:
štai čia yra mūsų vaizdas pro naktinį balkoną su vynu
kitaip tariant, "Sofoklio" kalėdos

