Autistukai - 2

Tęsiam bendravimą naujoje temoje

Na stai, jau ir nauja tema.
Pas mus penktadieni mire musu juru kiauliukas. Mes ji labai visi mylejom. Dukra bijodavo ji pati paimti, bet siaip labai ji mylejo. Pasakem vaikams kas atsitiko, tai sunus iskart pasislepe ir verkt pradejo, o dukra apipyle klausimasi, " ar mes daugiau nebeturim naminio gyvunelio?", " ar jis dabar angeliukas"," ar turi sparnelius?" , " kodel jus verkiat?" " Ar jus liudni, kad mire Dzeriukas? Kierk ilgai busit liudni?" " Rytoj ir poryt dar liudni busit?" nu ir panasiai. TDa kai viska suzinojo atejo ir pradejo kukciot ir verkt. Tada emiau ir paklausiau" o kodel tu verki?", tada jin sako" nes jus irgi verkiat.....oi, ne, ne, nes Dzeriukas mire". Stai tokia mano mazyles reakcija i musu gyvunelio mirti buvo. Sekancia diena, pamacius kad brolis vis dar verkia paklause" Jus vis dar verkiat? ". Jei as buciau jos diagnozes nezinojus, buciau labai stebejusis jos reakcija.

Na va, ir as atidariau, reikia viena tema naikint.

Reikia prasyt moderatoriu, kad sujungtu abi temas, rodos, taip daroma. Arba kad sita istrintu Gal zinote, kaip tai daroma? Man neteko

Čia yra nuoroda į seną temą
http://www.supermama...showtopic=95142

F, kas tai bebutu, manau kad tureti polonki menui ar mokslui, kam negaila praleistu valandu, yra tikra dievo dovana. Tai leidzia pakilt virs kasdienybes, netapt smulkmenisku, patirti atradimo jausma. Visuomet pavydejau tiems, kurie turi pasaukima Tiesa, esu kazka panasaus patyrus, tik deja, tai dabar niekaip neisipaiso i mano kasdienybes remus .
Beje, kad nesigautu visai 'off topic' , autistukams budingos obsesijos - labai stiprus ir labai siauras domejimasis kazkokiu daiktu, uzsiemimu, tarkim traukiniais ar svieselem (mano pipiras). Vienos raeina, kitos ateina. Kazi ar jos ka turi bendro su kurybiniu dziaugsmu ? Kazkur skaiciau, kad reikia su jom kovot, kitur-kad ne, tipo vaikui tai nusiraminimas .

Ar reikia su tom obsesijom kovoti, tikriausiai, priklauso to, kas vaika "apseda" Jei nekelia pavojaus vaiko sveikatai ir neperzengia tam tikru ribu, tai kodel gi ne. Pvz, mano vaikas buvo pradejes dometis ugnimi - uzsidegdavo dujine arba zvake ir ziuredavo, bandydavo kystelt pirstus. I mokykla jau ejo, bet vis tiek - ne vaikams gi tokie zaidimai Tai teko labai grieztai nutraukti toki domejimasi.Prigrasinau, kad jokiu budu negalima, isaiskinau, kad neatsargiai elgiantis galima padegti namus ir t.t., tai nurimo. Nors paslapcia istaikydavo uzdegti zvake, uzuosdavau, arba rasdavau rukstanti dagti retkarciais, bet budavo atsargus - bedu neturejom. siaip, kai vaikas uzsiziuri i kokias zybsincias svieseles, gal reiktu pakontroliuot, kad neziuretu pernelyg ilgai, svelniai pakalbint, kad nukreipti demesi, sudomint kuo kitu... Cia kaip ir su tv ziurejimu - negerai per ilgai ziuret neatitraukiant akiu.

Mano mama ir kiti kovojo su obsesijom. Sakė, kad jokios naudos nėra, geriau daryti tai, kas naudos duoda. Ir elgėsi taip, lyg čia būtų gėdingas dalykas. O dar kai kurie kiti atvirai šaipėsi. Ir pasiekė tai, kad aš su niekuo apie tai nekalbėdavau, pati sau viena domėjausi ir niekam nesakiau.

Buvo laikas ,kai mano vaikinas domėjosi besisukančiais daigtais, po to ugnimi (du kartus buvo padegęs namus ), buvo apsėdusi kareivėlių manija, išvežiau į kaimą keturis didžiuosius maximos maišus pilnus kareinukų,dabar domisi žemėlapiais, jei nuvažiuojame į kokį jam nematytą parką ar miestą, tai butinai išstudijuoja tos vietovės planą, kuris paprastai būna prie įvažiavimo, kiti žmonės eina ir praeina o mes sustojame ir atidžiai studijuojame .Didžiausia problema dabar- bijo valgyti, jam atrodo kad jei per daug pavalgys tai kažkas blogo turėtų nutikti, suvalgo kasnį ir klausia ar jis jau sotus, svetimoje vietoje iš vis nevalgo, kažkoks košmaras .

Svarbiausia neuzakcentuot tokio elgesio, neparodyt, kad tai keista, nepradet kazkaip ypatingai kalbint, reaguot tuo metu kai pradeda tai elgtis. Nevalgo - ir nereikia, tegul visi valgo sau ir nekreipia demesio, klausia ar jau sotus po kiekvieno kasnio? Sakykit, ne dar per mazai suvalgei, kad butu sotus. Kai suvalgysi sita porcija, tada reikes pagalvoti ar tau jau uztenka. Nes jei suvalgysi per mazai, bus taip pat blogai, kaip suvalgius per daug - per daug privalgius skaudes pilva, per mazai - nusilpsi ir nepaeisi. O jei valgysi po lekste maisto (ar kiek ten priklauso), tada bus pats tas Ir kai keleta kartu pasikartos ta pati scena, kaskart vaikas isgirs ta pati nerupestinga mamos atsakyma (ir mamyte, butinai sypsokites tai sakydama), vaikas atsipalaiduos ir nustos kreipti demesi, baime praeis. Na, gal ne po keliu kartu, bet anksciau ar veliau sirdele nurims. Svarbiausia, kad vaikas jaustusi saugus. Bent jau mano sunui daugybe keistumu kyla butent del nesaugumo jausmo. Va cia mama ir turi pasistengti. Ramus tonas, sypsena, keletas juokeliu - ir vaikas pralinksmeja, baime pasitraukia. Nors gal tai tinka ne kiekvienam vaikui, nezinau. Tikriausiai kiekviena mama pati pajaucia ko reikia jos vaikui - ramaus paaiskinimo ar ko kito. Svarbu, netryksti emocijomis, nes butent salia esanciu zmoniu emocijos isbalansuoja musu ypatinguosius vaikucius. Isitikinau tuo daugybe kartu.

o mano mama to dar nesuprato, ji pati turi baisių emocinių sutrikimų

Negerai, tau nuo to tik sunkiau - kai nera vidinio rysio su mama, kiekvienam negera, o tau ypatingai reikia jos supratimo ir palaikymo Gaila, kad taip nera. Bet dabar tu turi vaikina, tai, tikriausiai, jis dalinai kompensuoja ta trukstama emocini rysi. Ir tai gerai. Siaip ar taip, tu jau suaugusi, todel santykiai su mama palaipsniui keiciasi, pereina i kita lygmeni. Ji nebe tokia svarbi kaip vaikysteje, nes salia taves yra vyras, kuris tau tampa vis svarbesne gyvenimo dalimi, ir tu jau savarankiskesne, pasitikejimo savimi gali pasisemti pati is saves. O mama yra tokia, kokia yra - jos nepakeisi. Reikia tai priimti, isisamoninti, ir ieskoti kompromisu bendraujant su mama. Aisku, situacija sunkina tai, kad esi nuo jos materialiai priklausoma. Cia yra pagrindine mamos nervinimos priezastis. Ir savo itampa ji perduoda tau, vietoj, to, kad ramiai kartu su tavim pasvarstytu kaip tau padet isitvirtinti, rasti tinkama darba ir pan. Na, tu pasistenk ilisti i savo mamos kaili, kad geriau ja suprastum, ir kaskart, kai ji savo emocionalumu prades vesti tave is pusiausvyros, primink sau del ko mama taip elgiasi, mintyse ja pateisink, ir tyliai pasitrauk. Nesigincyk, nepyk, nesinervuok, nepergyvenk. Tiesiog leisk mamai elgtis kaip ji nori. Geriau jau apsisuk ir iseik pasivaikscioti, kai pajusi susierzinima. Nors tikriausiai panasiai ir elgiesi? Nieko cia nepadarysi. Man su tevais panasios problemos buvo vaikysteje, o po to ir uzaugus - kai lb jauna istekejau, susilaukiau 2 vaiku ir issiskyriau. Teko iskest visokiausiu pamokslu, emociniu protrukiu ir abejingumo, tada kai laukdavau is savo tevu visai kitokios reakcijos toks gyvenimas. Daugelis seimu susiduria su sia nemalonia situacija - vaiku ir tevu tarpusavio nesupratimu. Dabar, kai psichologai jau ne baubai, ir vis daugiau tevu iesko pagalbos ju kabinetuose, gal padetis seimose pagerejo, bet dar daug yra gyvenanciu pagal senas konservatyvias paziuras ir tarpusavio supratimo dazniausiai ten ir pritruksta. Laikykis ir nenukabink nosies Viskas bus gerai