Sausio 6 diena, 11,15 ryto atsikeliu iš lovos ir kažkokia šlapia jaučiuosi. Atsistoju teka. Čia aš sisioju ar vandenys? Pajudu - vėl teka, aha, reiškia vandenys. Mhm Galvoju, nu čia dabar, nepasiruošus gi. Krepšiai jau seniausiai sudėti, knygos perskaitytos, žinių bagažas didžiulis Tik va kur jos visos dingo? Nieko nebežinau. Ką daryt dabar? Aha, reikia pažadint būsimą tėtį. Sakau, mažuti, man vandenėlis nutekėjo, kelkis, reiks važiuot. Nemeluok, dar gi ne laikas, sako ir miega toliau. Nu ką, reikia skambint į ligoninę pranešt, kad atvažiuoju. Kol maniškis išsiruošė jau porą valandų praėjo, jokių skausmų, nieko. Na galvoju, lengvas gimdymas bus, valio.
Atkeliavom į ligonine, liepė palaukt. Atėjo seselė, paklausinėjo kas kaip, paklausė tonus, atsidarymas 2cm. Sako, jei per 24val nieko neįvyks atvažiuok 11ryto, skatinsim. Davė lankstinuką, liepė kas 4val matuotis temperaturą ir išsiuntė namo.
Vaikštau, sėdžiu, laukiu skausmų, nieko nejaučiu. Nu ką, reik eit miegot, jėgas kaupt. Atsiguliau į lovą, o apie jokį miegą net pagalvot negaliu. Taip po biški skausmeliai prasidėjo, skaičiuoju, kas 8, kas 3, kas 5. Nieko rimto. Apie 4 ryto prasidėjo reguliarūs. Žadinu būsimą tėvelį, sakau važiuojam. Atvykę turime palaukti, keičias pamaina. Laukėme pusantros valandos, o po to atėjus seselė pasakė, jog turime eiti aukštu aukščiau, ten skatins. Užlipusius mus pasitinka seselė, parodo kur palatoje mano lova (keturvietėje palatoje). Liekame laukti, atėjus midwife dar subarė, jog atvykau per anksri, nes dar nepraėjo 24val po vandenų nutekėjimo. Bet palieka palatoj ir pasako, jog namo be lialiaus jau neišvažiuosiu. Valio. Prijungė aparačiukus, matuoja sarėmius, nereguliarūs, sieka 40-50. Patikrina, atsidarymas 2cm. Mhm kaip ir prieš parą. Sako laukiam, gal nereiks skatint. Na gerai laukiam valanda, dvi, trys, keturios niekas net neateina pasižiūrėt kaip laikausi, o sarėmiai beveik dingo. Einu ieškot kokios midwife, radau, sakau kodėl nieko nedarot, neskatinat? Sako negalim skatint, nes yra sarėmiai, kad vaikui nepakenkt. Lauk.
Niu laukiu, skausmas aštrėja, maniškis neatsitraukia nuo manęs. Ateina midwife patikrina, sako atsidarymas 2cm. Na ir prasidėjo tada, vaikštom koridorium pirmyn atgal, ant kamuolio pasėdžiu ir vėl pirmyn atgal. Taip atėjo 20val, pagal ligoninės taisykles lankytojai privalo išeiti. Jei gimdysiu jie paskambins kam reikia, kad atvažiuotų, tad mano vaikinas mane paliko.
Vaikštau aš tais koridoriais pirmyn atgal, kad tik greičiau atsidarytų. Ant kamuolio pasėdžiu ir vėl vaikštau. Skausmai prasideda nerealūs. Apie 12val jau nebegaliu pajudėt, sarėmiai nereguliarūs, bet nežmoniškai stiprūs, akyse žalia iš skausmo. O aš vis vaikštau koridoriais, kad tik atsidarytų. Skausmo nebegaliu kentėt, sienas ramstau koridoriui ir sumaniau paprašyt nuskausminamųjų. Atėjus midwife klausia kaip jaučiuosi, sakau blogai man jau (nevalgius beveik 2 paras, nes bijojau apsikakot, nemiegojus, su tokiais skausmais). Paklausiau, kiek vaisius gali isbūt be vandenų, man sako taigi nuolat vandenys gaminasi, tu geri, jis geria, jis siusioja va tau vandenys. Tokio vandenų apibrėžimo dar nebuvau girdėjus, bet apie nieką išskyrus skausmą ir mano vaikelį negalėjau galvot. Paprašiau vaistų nuo skausmo. Davė. 2 tabletes paracetamolio ir tabletę migdomųjų. Galvoju susikišk tu tokius vaistus sau į , bet išgėriau. Na nei vieni iš jų nesuveikė. Pavargau vaikščiot, atsiguliau į lovą, kai tik sarėmis tai bėgdavau į tuliką, nežinau kodėl, bet kai atsisėsdavau ant unitazo palengvėdavo. Po to atėjo seselė, suleido antibjotikų, kad dėl vandenų stygiaus neprasidėtų infekcija. Nuramina, kad 6val varžiuosiu į gimdyklą. Aš į laikrodį, o dar tik 3:40. Sarėmiai stiprūs, bet nereguliarūs, guliu ant lovos ir stenu kai senka, net rėkt jau jėgu nebeturėjau. Paskambinau saviškiui, kad atvažiuotų 6val. Važiuosime gimdyt. Taip prasikankinu iki 6val,, tai ant unitazo, tai ramstydama sienas. Atvažiuoja būsimas tėvelis, bet niekas jo neįleidžia, lankymas tik nuo 8va;., o manęs į gimdyklą niekas neveža, vietų nėr maždaug. Pasikalbu koridoriui su juo, iš akių matau, kad atrodau baisiai, bet man jau nebesvarbu. Pagaliau atveža vėžimelį, važiuojam gimdyt J o jau 8:30.
Atvarom į gimdyklą, tik įvažiavus pareikalauju vaistų arba negimdysiu. Sakau darykit epidurą, nes nepagimdysiu. Sako ok, no problem, duoda specialią aprangą epidurui. Atsiguliau, prijungė visus aparatus, matuoja sarėmius, ten rodo 150-160. Klausia ar senai su tokiaus skausmais, sakau kokias 10val, pasižiuri į mane užjaučiančiom akim ir sako, pas mus su tokiais stiprumais jau gimdo seniausiai. Patikrina, atsidarymas 4cm. Jomajo, tada atrodė, kad niekada aš nebepagimdysiu. Davė linksminamųjų dujų kvėpuoti. O nuo tada menkai ką ir prisimenu ir viskas labai greitai vyko. Prisikvėpavus sapalioju kažką, dabar net neprisimenu, bet dujos tai labai labai man padėjo. Atsidarė viskas daug greičiau, buvo 9cm ir jau nestumt nebegalėjau, tiesiog kūnas pats tai darė. Aišku žadėtam epidūrui jau per vėlu buvo. Paklausiau ar galiu stumt ir stumiau, net ir su 9cm. Atėjo pora studentčiokų, dujų niekas stumimo metu nebeduoda, bet ir skausmo nebėr. Tarp sarėmių atsimenu kažką kalbėjom, juokavom, aš juokiausi irgi. Buvo labai karšta, mano vaikinas stovėjo ir vėduoklės vaidmenį atlikinėjo, gert duodavo, paguosdavo, pabučiuodavo. Labai man padėjo. Kai tik sarėmis taip ir girdžiu push push push. Nu stumiu ir nieko man neišeina, tiksliau išeina, bet galvytės negalėjau išstumt pati, tiesiog jaučiau, kad nesugebėsiu (2paras nemiegojus, nevalgius, iskentus tiek skausmo ir jėgu nebetiek). Sakau kirpkit, tos žiūri į mane, sako ką kirpti, sakau mane kirpkit, sako ne, tu gali. Nu blin, nei velnio aš negaliu, sakau, tikrai negaliu, o tos vis tiek gali gali. Nu blin kirpkit. Jos juokias iš manęs, sako iš kokių čia knygų išmokai apie karpymus, sakau nebegaliu kentėt, negaliu išstumt kirpkit. Pagaliau prakirpo. Dar kokius 3kart pastumiau ir išlindo galvutė. Pasakė, jog galvutė jau išlindus, o aš žiopla į isteriją puoliau, o tai kodėl neverkia J mano vaikinas sužibėjo, sako, tai dar gi ne visas išlindo
apsiraminau. Po to dar pora lengvų stumių ir pajutau tarytum išslydo iš ten kažkas. Nuvalė ir sako, kad mergaitė, padėjo man ant pilvo 
kaip placenta išėjo net nebepajutau, mačiau tik ant stalo ją.Niekada dar nemačiau tokio grožio, niekada dar nebuvau tokia laiminga.
Neverkiau, bet buvau tikrai labai susijaudinusi, negalėjau atsistebėti mažuoju stebūklėliu. Visi skausmai iš kart pasimiršo, net kai siuvo nieko nejutau, nes žiurėjau į savo gražiausią pasaulyje mergytę 
jaučiau visišką pilnatvę ir nieko taip nenorėjau kaip bučiuoti, glausti prie krūtinės, myluoti. Esu laimingiausia visame pasaulyje matydama, kaip auga dukrytė, mūsų meilės vaisius 
