Įveikiau nevaisingumą

[quote=Eugule,2009 06 01, 12:07]
[quote=makrial,2009 05 31, 23:07]

[/quote]


Tu mergyt, kaip supratau pastojai naturaliu budu
Sveikinu!!! Didelis tikejimas, viltis, begalinis noras - stai koki dave rezultata.
Tai dar karta irodo, kad medicina remiasi tik medicinos laimejimais, be jos dar yra zmogaus organizmas, kuri kuruoja Motina gamta, pries ka mes esame 0. Todel, reikia tiketi, melstis ir labai, labai noreti!!! Gamta daro stebuklus, ji zaidzia su mumis, bet viena zinokime - ji isiklauso i musu norus, truputi padilgina mus, paruosia gyvenimui, bet duoda geru vaisiu!!!

Mums visoms pasiseks, jei tik to nuosirdziai noresime

Labutis visoms! Noriu palaikyti visas, pasidalinti savo patirtim ir suteikti vilties
Po ilgos nesekmiu bangos sutikau zmogu, savo antra pusele, kurio deka pasaulis nusvito vasaros spalvom, pasijutau moterim, dziaugiausi, juokiausi, tapau laiminga... abu troskom vaikelio. praejo nemazai laiko, bet...
Karta einu per parka, o aplink mane daugybe besilaukianciu moteru ar jaunu poru su mazyciais vaikuciais ir ju tiek daug, suvokiu, jog tai ne sapnas ir kaip man skaudu... o juk as to troskau visa sirdim.negaliu sustabdyti asaru, lekiu namo pabut su savim... nesu pamaldi, bet tada dievulio prasiau parodyti kelia, surasti priezasti... kodel..
praejo daug laiko, o mes vis dar dviese. is pradziu vis dar tikejau greita mazojo atejimo pradzia, bet laikas bego.. pradejom zygius, bet rankos sviro.apsilankius pas pirma gydytoja pasijutau nesmagiai ir isgirdau, tai ko is gydytojos nelabai tikejaus isgirsti, tikejaus supratimo, o isejau iskaudinta... ejau pas kt. israse vaistu, net manes neapziurejusi ir neisklausiusi. kokia vilti gali tureti, jei nerandi pagalbos. nustojau tiketi,tai tikriausiai blogiausia kas gali atsitikti. bet vyras neleidzia man pasiduoti ir staiga randu gyd, kuris padaro tai, ko net nesitikiu. lyg ant lekstes viska padeda. tariasi su kt specialistais, suplanuoja mano vizitus. skambina man derina laika. atlikom daugybe tyrimu, daugybe kelioniu turejom..ir stai mes arti tikslo!!!!!!!!!
Aplankem profesoriu KAZANAVICIU. Diagnoze - POLICISTINIS KIAUSIDZIU SINDROMAS. padidejes vyrisku hormonu kiekis, plaukuotumas, padidejusi skydliauke, baisus pilvo putimas, tustinimasis 1 karta per sav. su didziausiu vargu, svorio augimas. nuteike optimistiskai. tik reikejo svori mesti, vaistukus gerti ir jokiu operaciju. taip greit rezultato nesitikejom tad vyras isvyko i kt sali. praejo kelios sav. ir jau rasau vyrui, kad turisime VAIKUTI, po menesio, kad netgi DU. Tiesa gyd. mums dave mazai vilties su tokia diagnoze ir dvyniais, bet jau tada as tuo labai tikejau. kazkokia nematoma jega mus saugojo visa nestuma. tiesa, gime 7 men. berniukas ir mergyte. ivertino 8 balais, bet labai mazo svorio. puikis 1.645kg ir mano puika 0.954kg. dabar mes labai dideli. mums jau 6men.
SEKMES VISOMS IR SVARBIAUSIA TIKEKIT SAVIMI!! TIKEJIMAS-JEGA!!!!!!!!

Aciu, Dale, uz palinkejimus. mes pasistengsim buti stiprus ir diduciai.
Manieji taip stebuklingai ir greit po gydymo pradzios atejo i si pasauly. Perskaiciau daugybe vis dar liudnu istoriju ir taip nuosirdziai pagailo visu... O su gailesciu toli nenuvaziuosi...
Dar norejau pasidalinti savo patirtim. Kai pastojau nedelsiant vaziavau hormonu tyrimu darytis. Didino vaistu kieki ir taip visa nestuma.Jei buciau dar kelias dienas delsusi, buciau savo aukseliu neturejusi. Ir taip vos nepraradau savo dziaugsmo...
Mes su Jumis!

Labas, aš negalejau ilgai pastoti, tai yra nepastojau beveik keturiolika metu, buvau pasidariusi visus tyrimus ir turejau pasiimti siuntima i nevaisingumo klinika, atejusi jo paimti suzinojau, kad man jau 8 savaites, beje gimdziau 35 metu pirma karta.....

Nuo mažumės svajojau turėti leliuką. Net būdama 17 metų, dar žaidžiau su lėlėm ir įsivaizdavau save mama. Deja visos svajonės ir laukimai dužo, kai būdama 20m, patyriau persileidimą. Džiaugiausi savo nėštumu vos 2 savaites, nes šešių savaičių vaikiukas mano pabėgo. Buvo liūdna ir tuščia širdyje, Antrą kart pastojau irgi po ilgo laiko bandymų,po 3m. Atrodė gyvenimas nušvito visomis spalvomis. Iki 3mėn. 2kartus gulėjau ligoninėje. Antrą kartą išėjau jau nuleidus galvą ir vos vilkdama kojas.Gi buvo tiek jau nueita, jau turėjau nemažą savo spirgiuką. Deja ir šį kartą gyvenimas iš manęs pasijuokė. Vyras taip pat daug nepaguodė. Girdėjau tik NEŽLIUMK. Gal todėl, gal dėl kokių kitų priežasčių po kiek laiko vyras padavė skyrybom. Taip po šiai dienai ir nežinau kodėl. Kiek supratau jis taip pat sau į tą klausimą neatsakė. O aš buvau tokia palūžus, tokia bevertė jaučiausi. Pagalvojau, kad niekada po tokių ištvertų skausmu abu kartus, kai be jokių marinimų, tiesiai ant priėmimo kėdės mane siurbė, o antrą kart ir grandė gimdą jau, nebenoriu turėt vaikų. Viskas susidėjo į vieną. Jau reikėjo ir psichiatro pagalbos. Namie čiupinėdavau vaikiškus drabužėlius ir net kartais vėl pažaisdavau su lėlėm.
Kai sutikau antrąjį vyrą, iš kart pasakiau, kad jis bus mano. Buvo sunku. Ne viena jam lipo ant galvos. Bet aš savo švelnumu ir išsiilgimu vyriškų rankų užkariavau savo meilę.
Po metų jau šventėme vestuves. Buvom laimingi ir įsimylėję. Neilgai trukus su daktarų pagalba pastojau. Ir vėl, ir vėl tas pats..............Gerai, kad šį kartą manimi rūpinosi Klaipėdos daktarai. Gavau ir narkozę, ir skausmų nejutau. Bet skaudėjo širdis. Nors dar buvo vos 7 sav. ,bet jau taip tikėjausi.....Deja.....Daug verkiau, vyrui kartodavau, kad gal tu palik mane.Vėl daktarai, 7stimuliacijos, krūvos pinigų ir nieko. Pavargau nuo visko. S pjoviau ir sugalvojau pailsėt. Atsipalaidavau pilnai, net degtinės taureles per balių ištuštindavau iki dugno. Pirtys, šokiai, dainos........
Praėjo 3 mėn. Artėjo vyro gimtadienis. Mėnesinių jau nebesekdavau, dienų neskaičiuodavau. Vieną rytą sugalvojau pasidaryt testą, bet niekaip negalėjau atkurt kada paskutinį kartą buvo tos nelabosios. Nuslinkau ryte i vonią ir......nieko, viena juostelė. Aišku nusiminiau, nors ir nesitikėjau, bet gal.... Nuslinkau į lovą, pasižadinau vyrą ir jį „pradžiuginau“. Turėjau visad didelę baimę, kad galiu būt pastojus ir po santykių gali prasidėt kraujavimas, nes taip prasidėjo pirmas persileidimas. O tą rytą jau nieko nebebijojau. Testas neigiamas gi. Dar po savaitės, šeštadienį, šventėme vyro gimtadienį. Po pietų turėjo rinktis svečiai. Vyrui sakau parvežk testą, dar kartą įsitikinsiu, kad nieko, kad galėčiau baliavot.
Ir netikėtai testas parodė dvi juosteles. Bijojau džiaugtis, bet vyrui į ranką įdėtas teigiamas testas buvo geriausia dovana. Po savaitės vėl pradėjau kraujuot. Bėgo net per kojas kraujas. Jau verkiau, dėjausi daiktus gultis į ligoninę ir išvažiavome į Klaipėdą, pas gyd. Sąlygienę. Ji mane ramino, sakė pažiūrės gal dar ne viskas prarasta. Bet aš jau verkiau dramblio ašarom. Vaikelis vos vos laikėsi įsikibęs į gimdos sienelę. 2 dalys iš 3 jau buvo atsisluoksniavę. Daktarė sakė, kad būna gi stebuklų. Guodė mane ir sakė, kad nenuleistume rankų. Prirašė DIUFASTONO ir CRENONE žvakučių. Sakė, kai nustosiu kraujuot pradėt naudot žvakutes. Žvakutėms išleisavom po 300 į savaitę. Dar daktarė kiekvieną savaitę, nors ji teimdavo po 80 ar 100lt.už vizitą su echoskopu savo klinikoj. Dar kelionė, nes iki Klaipėdos 90km. mums. Na įlindom į skolas iš kurių dar ir dabar krapštomės.
Bet, mergaitės, AŠ JAU TURIU SAVO STEBŪKLIUKĘ. Gimėm po cezario. Gražų balandžio 1 rytą.......
Ot melagis tas gyvenimas, įtikino mane kad vaikučių nebus, bet va ėmė ir gimė mūsų melagiukė. Vardą išrinkome-VILTĖ. Jug ji mūsų ilgai laukta viltis............

kokia laimiga istorija. Skaičiau ir susigraudinau iki ašarų. Mes laukėme 10 metų ir pavadinome Džiugu, nes tai tikrai nerealus džiaugsmas Kaip gera skaityti istorijas su laiminga pabaiga, kažkada jos man padėjo napalūžti, tikiuosi padės ir dar šimtams, kurios baigia beprarasti viltį.

Sveika,
pasidalinsiu savo kol kas liudna patirtim. Nors siame skyrelyje raso dziaugsmingas pabaigas, bet tiesiog noriu pasidalinti info.
Mes su vyru nepastojam jau 3 metai. Ieskojo cia visko pas mane ir pas vyra, skatino cia mane visaip, pries metus padare laporoskopija, nes vienas kiausintakis nepraeidavo. Metai pastangu, kiausintakiai praeina, vaikiuko nera....NUo skatinanciu pridygo cistu krutyse....Geguzes 14 turejau pirma IUI. Si pirmadieni susirgau....nepavyko....Ka tau patarti??? Gal ta pati, ka ir sau, TIKETI. Nes nieko kito nelieka...GUlejau po akto visom pozom, ir nervavaus ir buvau rami, o rezultatas kol kas 0... Todel jau dabar tikrai tikiu, kad jei Dievas nenores-nieko ir nebus, o kai panores, tada vaikiukas kaip stebukliukas atsiras...Vadinas kazkas is virsaus dar nenori, kad vaikiukas ateitu, vadinas kol kas numatyti kiti tikslai...IR dziaugiuosi ir meldziuosi sirdy uz jus visas, kurios tikejote ir nenuleidote ranku, ir sulaukete savo angeliuku...

labas,

as cia neseniai, bet ne laime atvede mane cia. gal kas nors turite sekmingu pastojimu istoriju , tiems, kas turi sumazinta progesterona? man taip reikia to palaikymo, nes jauciu, kad ilgai nebeissitempsiu, jau nuleidziu rankas, ir nebematau prasmes gyvenime.

Kai budavo sunku, kai jau rankos linko, o viltis vis bleso...paskaitydavau sita skyreli ir viltis atgimdavo, atsirado tikejimas, kad ir as kada nors galesiu pasidalinti savo istorija su laiminga pabaiga
Savo mazajam stebukliukui parasiau dienorasti apie jo planavima, prasidejima ir gimima, tai bandysiu ji sutrumpinti ir pateiksiu jums, gal mano istorija kam nors suteiks vilties, neleis nuleisti ranku ir pades eiti i prieki...
Viskas prasidėjo mums susituokus, pries 5 metus... Po vestuviu is kart pradejome planuoti vaikeli, bet menuo po menesio, o as vis sulaukdavau mmm. Pradejo imti panika. Praėjus pusei metų, aš sunerimau, juk negali taip būti, kad ,,nepataikom‘‘ ant O, nes ka jau ka, o apie vaisingas dienas ir O tai tikrai nusimanau gerai. Vėl lekiu pas ginę, kad mane patikrintų. Atsakymas, tas pats – mėginkit ir jums turi pavykti. Liepia matuotis BT. Taip praėjo dar pusmetis, o aš vis niekaip nepastoju. Kiekvieną mėnesį sulaukus mmm, būdavo labai sunku ir liūdna. Po metų nepastojimo, lekiu vėl pas ginę su temp. matavimo užrašais. Ginė vėl nemato nieko patologiško, bet nusprendžia mane siųsti tiesiai pas nevaisingumo specialistus. Kai gavau siuntimą, kuriame buvo įrašyta diagnozė – sterilitas, man žemė ėmė slinkti iš po kojų, pabiro ašaros ir tada mane aplankė mintis, nejaugi niekada neturėsiu vaikų?... Jaudinausi labiau ne dėl savęs, o dėl vyro, kuriam labai norėjau padovanoti vaikelį, ir galvojau, jei to nesugebėsiu, jis mane paliks...
Jau pirmo apsilankymo metu pas nevaisingumo specialistus gaunu daugybę siuntimų atlikti įvairius kraujo tyrimus, bakterijų, tepinėlių, gimdos nuotraukai, taip pat siuntimą išsitirti gauna ir vyras. Pasidarius visus tyrimus, pasitvirtina ginės diagnozė, kad pas mane padidėjęs prolaktinas, kuris slopina ovuliaciją, nors ji karts nuo karto vyksta. Vyras visai sveikas. Rodos viskas labai lengvai pataisoma vaistuku pagalba, bet tai uztruko ne vienerius ir ne du metus, o visus 4 metus.
Tuos antrus metus, kai jau tiksliai žinojau nepastojimo priežastį, kai tiksliai galima buvo nustatyti O, prasidėjo ,,meilė pagal grafiką‘‘. Ir kiekvieną mėnesį sulaukus mmm, jau ne tik liūdna būdavo, bet ir ašaros pasipildavo. Taip be rezultatų praėjo dar vieni metai... Nusprendžiau keisti ginę, nes supratau, kad šioje srityje jau išmanau vos ne daugiau nei ji, ir tai tik Super mamos forumo dėka. Atradus ši forumą, kai pamačiau, kiek tokių šeimų, kurios negali turėti vaikų, atsigavau.
Pradėjau lankytis pas tikrai žymų mokslų daktarą, kuris laikomas vienas iš geriausių nevaisingumo srityje. Jo taikomi metodai iš kart mane nudžiugino, nes mačiau, kad jis daro kažką kitaip, individualiau viską taiko. Pradėjau pas jį lankytis po tris kartus per mėnesį, kad būtume 100proc. tikri, kad darome viską įmanomą, kad pasiektume norimo rezultato. Aišku tai labai muša per kišenę, bet man tai pasidarė svarbiau, nes vėl įsižiebė nauja viltis. Pradedamos lengvos stimuliacijos clost., kuris pasirodo man visai netinka, tada pereinama prie Gonalio ir dar būtinai sprogdinantys folikulus vaistai ir po kiekvienos tariamos O, echo, ar tikrai O buvo. Tas planas man labai patiko, nes tiksliai žinojau, kad turiu gerą folikulą, gerą gleivinę, kad O buvo 100 proc. Ir telieka atlikus ,,namų darbus‘‘ laukti savaitėlę atsakymo. Taip praeina dar vieni (treti) metai. Jau turėjau apie 10 stimuliacijų, bet rezultato nebuvo, net jokio kibimo nebuvo. Paskiriama laparaskopija, kuri turėtų padėti tašką mano tyrimų istorijoje, nes daugiau ką tikri jau nėra, viskas idealu, o kas neidealu palaikoma vaistų pagalba. Po kelių mėnesių man atlieka operaciją, kurios metu vėl patvirtinama, kad esu visai sveika, net O pati vyksta ir gaunu išvadą – Neaiškios kilmės nevaisingumas. Dar po kelių mėnesių einu pas ginį su šia išvada ir net nežinau ko tikėtis. Nelabai žino ir ginis. Bandom vėl tą pačią schemą, nes dirbtinio apvaisinimo procedūrom dar buvau nei morališkai, nei finansiškai nepasiruošus. Po kelių eilinių nesėkmių, pati pasiūlau, kad man atliktų IUI, nes matau, kad tik pinigus vėjais mėtau. Taciau del klinikos darbo laiko ir mano ciklo nesuderinamumo to padaryti nepavyksta du ciklus Nu jau galvoju, as juk negaliu pasakyti svo organizmui, kad O vyktu darbo diena, o ne savaitgali, tai atveriu trecios klinikos duris ir pakliunu pas nuostabia gine D.Jatuziene Pirma IUI atliekam naturaliam cikle, antra IUI stimuliuotam (9 gonalio dozes+ Ovitrelis+ Duph) Su gine nusprendžiam, kad tai paskutinė IUI, nes daugiau neapsimoka daryti. Viskas idealiai auga, sprogsta, o rezultato vis tiek nėra. Lieka tik IVF. Ginė pasiūlo pailsėti ir kaupti pinigėlius IVF. Taip ir nusprendžiam. Pakalbėjau su vyru, jis tam pritaria, bet kas jam belieka, iš jo akių matau, kad jis nori vaikelio, bet vis dar tiki stebuklais. Aš kažkaip į visa tai žiūrėjau kitaip, tikrai nurašiau ir šią IUI, nes rezultatai buvo ne tokie, kokių tikėjausi, net garsiai visiems sakiau, kad taupom pinigus IVF. Po 2 sav. mmm nesulaukiu, nors visai nieko nesitikiu, bet pasidarau testa ir pamatau antra neryskia juostele. Netikiu savo akim... begu i vaistine dar vieno testo ir tas rodo ta pati... Nepatikėsit, bet emocijų jokių, tik kažkoms netikrumas, nežinomybė, lyg ne mano NT rodytų II. Esu visai rami, nieko dar nesakau vyrui, kad pilnai neįsitikinsiu, kol neatliksiu kraujo tyrimo. Važiuoju atsakymo, o širdis rodos į kulnus tuoj nušoks. Pasiimu lapelį ir nematau skaičių... Nieks man nieko nekomentuoja, o aš pamatau, kad yra kažkokie skaičiai, ne nulis pirmas, o kitas skaičius... Lyg įžvelgiu kad parašyta 479, bet ieškau tarp jų kablelio, juk negali būti toks aukštas skaičiukas... Bet kablelį pastebiu tik po tų 479,0. Ir tada supratau – pagaliau mums pavyko – AŠ tikrai NĖŠČIA!!! Ir skaičiukai rodo, kad viskas gerai, lyg ir turiu džiaugtis, bet nesuprantu, nėra tos didžiulės laimės, ar aš jau nemoku džiaugtis po tiek nesėkmių, o gal dar vis nesuvokiu kas vyksta, gal čia tik sapnas. Važiuoju namo, o pro mašinos langą taip šviečia saulė ir lyja... juk jau rugsėjo 15d. , lietus turi būti rudeninis, o jis toks pavasarinis, vos matomi lašeliai...Pamatau vaivorykštę, o akyse ir veide tokia šypsena, tokia palaima. Turbūt visą gyvenimą atsiminsiu tą saulėtą dieną, rudeninį lietų, vaivorykštę... Supratau, kad pati gamta džiaugiasi kartu su manim...
Ir stai si pavasari, svieciant tokiai pat saulei as rankose laikau savo stebukliuka... tai pats graziausias, pats nuostabiausias vaikas pasaulyje, ir vos palaikius ji kelias minutes, galeciau ji atpazinti is tukstancio kitu. Tuo metu neverkiau, bet dabar, kaip prisimenu tai, tai asaros liejasi upeliais...Tai NEPAKARTOJAMA
Taigi, nenuleiskit ranku, eikit visada i prieki, nepraraskit tikejimo ir likimas padovanos jums tokia laime laikyti savo stebukliuka rankose...

Sveikos Brangios mamytes
Pries 4.5 metu man nustate pks ir pasake kad vaikucio susilaukti gali ir nepavykti... , o nuejau pas gine tik del to kad menesines buvo nereguliarios...
is gines ejau apsibliovus kai pasakiau vyrui jis net nesureagavo tik pasake ateis laikas bus ir vaikas , as aisku kaip ir daugelis mamyciu puoliau i panika isieskojau visa neta ka reiskia tas pks, radau ... bet nelikau patenkinta , tada prasidejo kodel uz ka ... nieko nenorejau , apie jokius gydimus net ir negalvojau vyras vis kartojo ta pacia fraze o as keikiau savo menesines , aplink drauges vaikuciu prisidare ir tarp draugiu likau viena kuri vaiku neturi ... viska laikiau savyje niekam nesakiau ka jauciu , ir cia kaip ir daugeli mamyciu suradau supermamas ir skyreli pks , skaiciavau kiek moteru susilaukia vaikuciu ir tikejimas kad man taip atsitiks vis augo bet menesines vis pasirodydavo... tada nusprendziau galvot taip pat kaip mano vyras ir viliausi kad dievas nuspres man duot vaikeli. 2008 07 22 per musu vestuviu metines nupirkau nestumo testa jis parode du pagaliukus pasidariau dar du testus rode ta pati supratau kad as nescia , Dabar as jau mama ... Testai liko atminimui... Lovytei Lelyte guguoja vyras grizes is darbo mus abi ant ranku nesioja ir kartais mestelna fraze Ateis laikas bus ir vaikas
man padejo tik tikejimas nebuvo jokiu gydimu o ginekologes manimui ivyko stebuklas.
Linkiu visom kurios kaip ir as per google iesko ka reiskia pks ir randa nuostabias super mamas ir ju istorijas TIKEKIT kad stebuklu dar yra...

Laba diena visoms. Perskaičiau Jūsų forumą. Čia Jūs aprašote laimingai pasibaigusias istorijas, tačiau jį skaito ir tos, kurios laukia laimingos pabaigos. Toms, kurios laukia, norėčiau suteikti šiek tiek informacijos. Ji gal būt gali padėti tik keletui procentų bet ir tai rezultatas. Jau metai laiko kaip Lietuvoje yra atsiradę ,,Winalite" kompanijos higieniniai įklotai ir paketai. Jų paskirtis apsaugoti nuo daugelio mus kamuojančių problemų. Informaciją galite rasti tinklapyje <www.winalite.lt>. Šių paketų ir įklotų panaudojimas daugeliu atvejų sureguliuoja mėnesinių ciklą. Asmeninė patirtis. Man jau 48 metai ir ciklas buvo pradėjęs trikti. Panaudojus pusę metų ciklas vėl kaip laikrodukas- 23+3, nors mano metuose tai jau gal greičiau trūkumas nei privalumas . Nuo pat jų pasirodymo rinkoje stebiu jų poveikį. Daugeliu atvejų, tos kurios pradėjo naudoti, pajunta pagėrėjimą jeigu turėjo kokių nors problemų . Jau yra pastojusių, kurios negalėjo ilgą laiką pastoti ir pastojimą sieja su pradėtais naudoti įklotais ir paketais. Tikrai to tvirtinti dar negalima, nes per mažai informacijos. Tai patvirtinti gali tos, kurios pradės naudoti ir po pusės ar metų gaus rezultatą . Kad neapkaltintute manes noru pasipelnyti , visoms kurios norėtų išbandyti, pažadu pateikti produktą savikaina. Jeigu domina išsamesnė informacija galite parašyti asmeniškai <mama2lai@gmail.com>. Tiesiog atkreipiu Jūsų dėmesį į dar vieną galimybę kuri praktiškai nieko nekainuoja. Sėkmės visoms .

sveikutes,
save pagaunu vis dazniau beskaitancia sia forumo tema. Mes 2 metai negalime susilaukti vaikelio... Vaistukus jau geriau per dideliam prolaktino kiekiui mazinti, dabar bus eile mano brangiausiajam - kazkokie super vitaminai, aktyvinantys spermatozoidu veikla. Visa ta laika nesisaugojome, taip ne karto ir neuzkibo. Sutinku su dauguma pasisakiusiu, kad turbut svarbiausia - atsipalaiduoti, daugiau skirti demesio sau, nusiraminti, neskubeti. O taip daznai pagaunu save susiguzant,ar net sprogstant pykciui kai isgirstu pasikartojancius kalusimus: o kada jus turesit? ar dar negalvojat? (man jau 29m...) nervina
Na, bet esu nusiteikusi ryztingai, tiesiog jauciu, kad turi ir mums pasisekti, reikia tik labai noreti ir laukti. Sveikinu visas, kurios jau turi atzalas, kuriu lauke, dabar as kankinuosi