Istorija gimsta internete, netikėtai susipažįsti su vyriškiu, kurio niekada akyse nesi mačiusi, jis Jums parašo pirmas, tas vakaras juk niekur negali nuvesti, virtualus bendravimas ir lieka lėkštu, vaikišku internetiniu bendravimu, todėl beveik iškart nurašai tą pažintį į antrą planą. Niekada netikėjai kažkokiais žaidimais, susirašinėjimais. Pirmą vakarą to žmogaus bendravimo stilius kažkuo patraukia. Susirašai antrą, trečią, ketvirtą vakarą... To nebepakanka, susirašai dienos metu sėdėdama darbe, jis tuo tarpu taip pat randa laiko darbe atrašyti elektroniniu paštu... Randi begalę panašumų, jis ima žavėtis ne tik tavo išvaizda, bet ir protu. Sužinai, kad jis daugiau nei dešimčia metų vyresnis, išsigąsti, bet pajunti, kad ta baimė tėra nusistovėjusio visuomenės požiūrio pasekmė: "o ką pagalvotų draugai, bendradarbiai, galiausiai, ką pasakys šeima".
Toliau veliesi vis giliau į virtualią erdvę, nei dienos nebeištveri nepasiteiravusi, kaip jam šiandien sekėsi, kaip jis jaučiasi. Pareina pora mėnesių, apsikeičiate telefono numeriais, tačiau nei vienas, nei kitas nedrįsta išgirsti vienas kito balso. Jis ima tikinti, kad jam be galo daug reiški, beveik prisipažįsta puoselėjantis viltis kada nors sukurti šeimą, džiūgauja sutikęs žmogų, kuris įstrigo giliai į širdį, su kuriuo radai daug bendra, kurių vertynių skalė beveik identiška, o bendraujasi taip lengvai ir paprastai, kad net sunku suvokti, kad taip išvis įmanoma.
Tu imi reikalauti susimatyti ir pažiūrėti, kas iš to gali išeiti. Bet iš jo sulaukti paprasčiausio skambučio - beviltiška. Imiesi iniciatyvos - paskambinti. Šis specialiai neatsiliepia. Kažkoks vaikų žaidimas, ima užknisti. Pagaliau jis išdrįsta. Jūs imate bendrauti telefonu, kalbėtis, kalbatės po dvi valandas iš eilės be sustojimo, pliurpiate kaip geriausi draugai, kaip seni pažįstami, diskutuojate abiems aktualiomis temomis. Atrodo, kad begali būti gražiau, ar įmanoma dar geriau sutarti. Imi suvokti, kad kito tokio žmogaus daugiau nesutiksi, jame įžvelgi viską, ko stinga kituose vyruose. Jis idealus, ne kitoms, ne kitiems, o man.
Bėda. Jis kompleksuoja savo išvaizdos, bijo mane, gražią moterį prarasti ir be kovos atiduoti kokiam "gražuoliukui", "juk visoms moterims tai labai svarbu".
Imi rodyti iniciatyvą, bandai išjudinti visus reikalus, galiausiai pasistengi net ultimatumą paskelbti - niekas nepadeda. Jis tvirtina, kad susitikęs su savo svajonių moterimi praras ją net nespėjęs pasidžiaugti, ji išsigąs jo išvaizdos. Atrodo, lyg būtų kažkoks pasaulio pabaisa, o taip toli gražu nėra. Jo vidus nupiešia tobulą jo portretą, juk ne su iškamša gyvensiu, su žmogumi, su kuriuo gera, šilta, jauku, prie kurio jautiesi saugi ir laiminga, mylima.
Praeina pusė metų, niekas nesikeičia, jis vis dar bijo tave prarasti, jau netiesiogiai prisipažįsta mylįs, svajoja apie atostogas, gyvenimą kartu, šeimos kūrimą, bet nieko nedaro. Jei imi reikalauti susitikti, nes nebegali taip toliau gyventi, jis įsižeidžia "reiškia aš tau nieko nereiškiu, jei mane taip lengvai galėtum išmesti iš gyvenimo". Tada tu tyli, viduje kuri planus, lauki, lauki, lauki...
Kiek dar reikės laukti? Ar išvis kažko sulauksi? Ar leisti jam susivokti? Leisti išdrąsėti? O gal tai niekur nenuves, tik ir vilksis ilgai ir nuobodžiai be konkrečių veiksmų?
Istorija gimsta internete, netikėtai susipažįsti su vyriškiu, kurio niekada akyse nesi mačiusi, jis Jums parašo pirmas, tas vakaras juk niekur negali nuvesti, virtualus bendravimas ir lieka lėkštu, vaikišku internetiniu bendravimu, todėl beveik iškart nurašai tą pažintį į antrą planą. Niekada netikėjai kažkokiais žaidimais, susirašinėjimais. Pirmą vakarą to žmogaus bendravimo stilius kažkuo patraukia. Susirašai antrą, trečią, ketvirtą vakarą... To nebepakanka, susirašai dienos metu sėdėdama darbe, jis tuo tarpu taip pat randa laiko darbe atrašyti elektroniniu paštu... Randi begalę panašumų, jis ima žavėtis ne tik tavo išvaizda, bet ir protu. Sužinai, kad jis daugiau nei dešimčia metų vyresnis, išsigąsti, bet pajunti, kad ta baimė tėra nusistovėjusio visuomenės požiūrio pasekmė: "o ką pagalvotų draugai, bendradarbiai, galiausiai, ką pasakys šeima".
Toliau veliesi vis giliau į virtualią erdvę, nei dienos nebeištveri nepasiteiravusi, kaip jam šiandien sekėsi, kaip jis jaučiasi. Pareina pora mėnesių, apsikeičiate telefono numeriais, tačiau nei vienas, nei kitas nedrįsta išgirsti vienas kito balso. Jis ima tikinti, kad jam be galo daug reiški, beveik prisipažįsta puoselėjantis viltis kada nors sukurti šeimą, džiūgauja sutikęs žmogų, kuris įstrigo giliai į širdį, su kuriuo radai daug bendra, kurių vertynių skalė beveik identiška, o bendraujasi taip lengvai ir paprastai, kad net sunku suvokti, kad taip išvis įmanoma.
Tu imi reikalauti susimatyti ir pažiūrėti, kas iš to gali išeiti. Bet iš jo sulaukti paprasčiausio skambučio - beviltiška. Imiesi iniciatyvos - paskambinti. Šis specialiai neatsiliepia. Kažkoks vaikų žaidimas, ima užknisti. Pagaliau jis išdrįsta. Jūs imate bendrauti telefonu, kalbėtis, kalbatės po dvi valandas iš eilės be sustojimo, pliurpiate kaip geriausi draugai, kaip seni pažįstami, diskutuojate abiems aktualiomis temomis. Atrodo, kad begali būti gražiau, ar įmanoma dar geriau sutarti. Imi suvokti, kad kito tokio žmogaus daugiau nesutiksi, jame įžvelgi viską, ko stinga kituose vyruose. Jis idealus, ne kitoms, ne kitiems, o man.
Bėda. Jis kompleksuoja savo išvaizdos, bijo mane, gražią moterį prarasti ir be kovos atiduoti kokiam "gražuoliukui", "juk visoms moterims tai labai svarbu".
Imi rodyti iniciatyvą, bandai išjudinti visus reikalus, galiausiai pasistengi net ultimatumą paskelbti - niekas nepadeda. Jis tvirtina, kad susitikęs su savo svajonių moterimi praras ją net nespėjęs pasidžiaugti, ji išsigąs jo išvaizdos. Atrodo, lyg būtų kažkoks pasaulio pabaisa, o taip toli gražu nėra. Jo vidus nupiešia tobulą jo portretą, juk ne su iškamša gyvensiu, su žmogumi, su kuriuo gera, šilta, jauku, prie kurio jautiesi saugi ir laiminga, mylima.
Praeina pusė metų, niekas nesikeičia, jis vis dar bijo tave prarasti, jau netiesiogiai prisipažįsta mylįs, svajoja apie atostogas, gyvenimą kartu, šeimos kūrimą, bet nieko nedaro. Jei imi reikalauti susitikti, nes nebegali taip toliau gyventi, jis įsižeidžia "reiškia aš tau nieko nereiškiu, jei mane taip lengvai galėtum išmesti iš gyvenimo". Tada tu tyli, viduje kuri planus, lauki, lauki, lauki...
Kiek dar reikės laukti? Ar išvis kažko sulauksi? Ar leisti jam susivokti? Leisti išdrąsėti? O gal tai niekur nenuves, tik ir vilksis ilgai ir nuobodžiai be konkrečių veiksmų?
Toliau veliesi vis giliau į virtualią erdvę, nei dienos nebeištveri nepasiteiravusi, kaip jam šiandien sekėsi, kaip jis jaučiasi. Pareina pora mėnesių, apsikeičiate telefono numeriais, tačiau nei vienas, nei kitas nedrįsta išgirsti vienas kito balso. Jis ima tikinti, kad jam be galo daug reiški, beveik prisipažįsta puoselėjantis viltis kada nors sukurti šeimą, džiūgauja sutikęs žmogų, kuris įstrigo giliai į širdį, su kuriuo radai daug bendra, kurių vertynių skalė beveik identiška, o bendraujasi taip lengvai ir paprastai, kad net sunku suvokti, kad taip išvis įmanoma.
Tu imi reikalauti susimatyti ir pažiūrėti, kas iš to gali išeiti. Bet iš jo sulaukti paprasčiausio skambučio - beviltiška. Imiesi iniciatyvos - paskambinti. Šis specialiai neatsiliepia. Kažkoks vaikų žaidimas, ima užknisti. Pagaliau jis išdrįsta. Jūs imate bendrauti telefonu, kalbėtis, kalbatės po dvi valandas iš eilės be sustojimo, pliurpiate kaip geriausi draugai, kaip seni pažįstami, diskutuojate abiems aktualiomis temomis. Atrodo, kad begali būti gražiau, ar įmanoma dar geriau sutarti. Imi suvokti, kad kito tokio žmogaus daugiau nesutiksi, jame įžvelgi viską, ko stinga kituose vyruose. Jis idealus, ne kitoms, ne kitiems, o man.
Bėda. Jis kompleksuoja savo išvaizdos, bijo mane, gražią moterį prarasti ir be kovos atiduoti kokiam "gražuoliukui", "juk visoms moterims tai labai svarbu".
Imi rodyti iniciatyvą, bandai išjudinti visus reikalus, galiausiai pasistengi net ultimatumą paskelbti - niekas nepadeda. Jis tvirtina, kad susitikęs su savo svajonių moterimi praras ją net nespėjęs pasidžiaugti, ji išsigąs jo išvaizdos. Atrodo, lyg būtų kažkoks pasaulio pabaisa, o taip toli gražu nėra. Jo vidus nupiešia tobulą jo portretą, juk ne su iškamša gyvensiu, su žmogumi, su kuriuo gera, šilta, jauku, prie kurio jautiesi saugi ir laiminga, mylima.
Praeina pusė metų, niekas nesikeičia, jis vis dar bijo tave prarasti, jau netiesiogiai prisipažįsta mylįs, svajoja apie atostogas, gyvenimą kartu, šeimos kūrimą, bet nieko nedaro. Jei imi reikalauti susitikti, nes nebegali taip toliau gyventi, jis įsižeidžia "reiškia aš tau nieko nereiškiu, jei mane taip lengvai galėtum išmesti iš gyvenimo". Tada tu tyli, viduje kuri planus, lauki, lauki, lauki...
Kiek dar reikės laukti? Ar išvis kažko sulauksi? Ar leisti jam susivokti? Leisti išdrąsėti? O gal tai niekur nenuves, tik ir vilksis ilgai ir nuobodžiai be konkrečių veiksmų?
Blogiausia sitoj istorijoj, kad visi kiti vyrai nurasyti ir jus is savo realios aplinkos net nebandot ieskot draugo! Negalit eit i pasimatymus, but linksma,draugiska ir visokia kitokia faina MOTERIS. Esat prirista prie vyro, kuris apskritai atsisako suteikt kokiu nors ziniu apie savo egzistavima 
Galbut yra didesniu trukdziu, nei baime? Ruostis galima, bet tik ne toki laiko tarpa
Nematau prasmes marinuot laika vien tik iliuzijomis apie ji 
Zinoma, bandykit dar pasiulyt susitikt, bet jeigu vis atsisako ir aiskiai parodo, kad jus niekuomet nesusitiksit, tai perspektyvos nekokios..
Oi oi oi, naivu, kaip naivu.... I mano gyvenima irgi buvo isipainiojusi tokia "asmenybe" ir net ne viena... Tai tam tikra nevyrisku vyru rusis, kurie tiesiog neturi ka veikti ir is nuobodulio ima kurtis sau stai tokias intrigeles, pramogeles, zaisti kitu jausmais ir tuo megautis. As net isivaizduoju, kaip koks nors zmogelis sedi savo kontoreleje, nuobodziauja ir "uzmusineja laika" tokiais darbeliais.
Stai mano kolege.. Ji dirba nuo 8 iki 16 valandos. Jos bedarbis vyrelis tuo metu sedi namuose su dviem vaikiukais. Ir visa ta laika jis "bendrauja" su kompiuteriu, landzioja po interneta, skaitineja, rasineja, zodziu - gyvena aktyvu virtualu gyvenimeli... O kas ten zino, gal jau jis ten su kazkuo virtualiai susiziedaves. A?
Tai va. Nepasiduokim naivumui, mielos lietuvaites.....
QUOTE(indrealex @ 2009 10 18, 16:39)
Versijos?
Gal vėliau prašys finansinės pagalbos išvaizdai pataisyti..
QUOTE(Akrilik @ 2009 10 18, 16:55)
Blogiausia sitoj istorijoj, kad visi kiti vyrai nurasyti ir jus is savo realios aplinkos net nebandot ieskot draugo! Negalit eit i pasimatymus, but linksma,draugiska ir visokia kitokia faina MOTERIS. Esat prirista prie vyro, kuris apskritai atsisako suteikt kokiu nors ziniu apie savo egzistavima Galbut yra didesniu trukdziu, nei baime? Ruostis galima, bet tik ne toki laiko tarpa
Nematau prasmes marinuot laika vien tik iliuzijomis apie ji Zinoma, bandykit dar pasiulyt susitikt, bet jeigu vis atsisako ir aiskiai parodo, kad jus niekuomet nesusitiksit, tai perspektyvos nekokios..Tos iliuzijos nemenkos ir pažadai yra, svajonės yra, planai yra, tiesiog nėra konkretaus nustatyto laiko, kada viskas pereis į realų gyvenimą.
Giedruole,
Juk nevisada ir nevisi yra šablonai, kažkodėl tikiu tuo bendravimu, gal ir naiviai, bet entuziazmas vis nyksta ir nyksta.
Ar nemanot, kad ir be ultimatumo parodant, kad nesusitikus bendravimas žus, jis susimąstys ir pats save pastūmės judėti. Nes tie ultimatumai tik pablogina situaciją...
QUOTE(BarbaraStar @ 2009 10 18, 17:00)
Ar nemanot, kad ir be ultimatumo parodant, kad nesusitikus bendravimas žus, jis susimąstys ir pats save pastūmės judėti. Nes tie ultimatumai tik pablogina situaciją...
Na tai jau rodo, kad jūs be jo jau negalit, net pasiryžtumėt taip bendraut tol kol sutiksit kitą vyrą.
Itariu,kad tai 40metis transeksualas. 
QUOTE(BarbaraStar @ 2009 10 18, 19:00)
Tos iliuzijos nemenkos ir pažadai yra, svajonės yra, planai yra, tiesiog nėra konkretaus nustatyto laiko, kada viskas pereis į realų gyvenimą.
Ir jus taip nuosirdziai itikejus tais pazadais ir planais?? Nieko nesako tai, kad niekuomet nesusitiksit? Gal tuomet tik iliuzijose ir bus ispildyti tie planai
BarbaraStar,
su realiais vyrais reikia bendrauti, o ne su "robotais". Apskritai, virtuali erdve baigia suryti zmoniu identiteta. Juk joks virtualus vyras, kad ir koks idealus bebutu, jums neatnes sestadienio ryta i lova kavos, nenusives i teatra ar nepabuciuos uzmiegant. Tai ar verta ir toliau VIENAI dusauti spaudziant klaviaturos klavisus?
su realiais vyrais reikia bendrauti, o ne su "robotais". Apskritai, virtuali erdve baigia suryti zmoniu identiteta. Juk joks virtualus vyras, kad ir koks idealus bebutu, jums neatnes sestadienio ryta i lova kavos, nenusives i teatra ar nepabuciuos uzmiegant. Tai ar verta ir toliau VIENAI dusauti spaudziant klaviaturos klavisus?
