Atiduoti įvaikinimui ir nesigailėti

Net nezinau, kaip man uzteko drasos cia parasyti, nes turbut laimingai savo vaikus auginancios moterys uzkapos negyvai.
Galbut visgi atsiras kazkas, kas supras ir isreiks savo nuomone. Situacija tokia - laukiusi neplanuoto vaiko.

Kad nescia, suzinojau gan velai, abortas buvo dar galimas, taciau gaila pasidare ir vaiko, o, tiesa sakant, dar labiau saves; labai bijau visokiu chirurginiu isikisimu i savo kuna.Nusprendziau gimdyti. taciau kuo toliau nestumas zengia, tuo sunkiau man darosi, imu galvoti, kad jau geriau buciau pasidariusi aborta.niekada nemylejau vaiku. man buvo net savotiskai gaila moteru, kurios juos turi. kaipzombiai, valdomi vieno vienintelio instinkto - apsaugoti palikuoni. nieko nejauciu ir savo vaikui. ar greiciau nieko pozityvaus. man slykstukai jis spardosi, slykstu ziureti i save veidrodyje, slyksti pati ideja, kad kazkoks organizmas parazito principu tuno manyje ir siurbiajegas, kad tai del jo as praradau figura, kuria didziavausi. apie gimdyma net negaliu pagalvoti. kad del kazkokio nelaukto padaro mano kunas tampysis skausmuose, kraujuos, keisis.. imu gailetis tos silpnumo akimirkos, kuo toliau, tuo labiau. Visi sie pojuciai man net paciai savotiskai keisti, nes vaiko teti labai myliu, jis mane labai palaiko ir kantriai taikosi su visom emocijom, nors paciam sitas nestumas buvo daugiau nei sokas. vaikui taciau nejauciu jokios meiles, ir net jo tecio kartais imu savotiskai nekesti, nes nesamoningai ji sieju su dabartine savo "beda". Nemanau, kad mano jausmai yra itakoti baimes ar pan. Tiesiog niekada neturejau motinisku instinktu, vaikai man reiske savo laisves ir malonumu atsisakyma, energijos aukojima del nieko. Jie man bjaurus patys is saves,nieko negaliu padaryti. matyt, neturiu motinisku instinktu ir tiek. Naturaliai kilo ideja - gal geriau atiduoti ji ivaikinimui? Nei pati busiu laiminga, nei vaikas mylimas augs.
O blogo jam nelinkiu, tegul geriau gyvena su zmonemis, kurie jam duos tai, ko reikia, o as turesiu gyvenima toki, kokio ir norejau. beda ta, kad kur benueiciau (gyvenu ne Lietuvoje, cia, kur esu, sveikatos sistema daug labiau isvystyta, skiriamas didelis demesys ne tik fizinei, bet ir psichinei busimos motinos sveikatai), kai manes paklausia, kaip jauciuosi, ir atvirai issakau savo pozicija, reakcija, kurios susilaukiu, buna "tikimes, kad pakeisite savo pozicija".
Taigi kaip bepavadintum, vis tiek jauciu ta spaudima pasielgti"mamiskai",tai yra "teisingai", nes niekas, atrodo, negali suprasti, kad zmogus tiesiog kitoks ir turi kitokia gyvenimo vizija. Nesakau, kad tai mano galutinis sprendimas, turintys vaiku sako kad viskas pasikeicia, kai juos pamatai ir meile gimsta tiesiog is niekur. Kadangi kol kas negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, laikausi dabartines nuomones, bet nereiskia kad neleisiu sau elgtis kitaip, jei gims kazkokie jausmai vaikui. Taciau man idomi kitu nuomone - nejau taip blogai atiduoti savo vaika geriems zmonems, kurie juo rupinsis?
Nejau taip nenormalu noreti kitu dalyku? nejau nera tie motinystes instinktai pervertinami, juk tai tiesiog genuose uzkoduotas poreikis pratesti savo gimine, kodel tai taip idealizuojama ir aukstinama? Visur kur einu, jauciu kad esu smerkiama del savo poziurio ir sprendimo. Zinau, kad ne kitaip bus ir cia, taciau vis tiek buciau laiminga jei kas galetu pasidalinti savo nuomone - ar visada vaiko atidavimas moteriai tokia jau nelaime, net ir tai, kuri neturi jokiu motinystes instinktu ir svajoja apie geresni gyvenima? Ar as tureciau, PRIVALAU to gailetis, net jei nesu sutverta motinystei? Labai tikiuosi, kad nepasmerksite, o galesite pasidalinti mintimis.

Tik kodėl jūs galvojat, kad vaiką iškart įvaikins. O jei jis augs visą gyvenimą vaikų namuose? Aš kaip suprantu, vaiko tėtis nori to vaikelio. Ar jis žino apie jūsų savijautą?

Kokio gyvenimo norit ? Kokia jusu norai , svajones ? Del figuros reketu maziausiai jaudintis , tai yra pataisoma sportu ir kokybiska kosmetika . Pagimdysit si maza,grazu bejegi angeleli, ir lengva sirdim atiduosit i vaiku namus ? Paqbandykit nueiti i vaiku prekiu parduotuves , paziureti prekiu skirtu kudikiams . Paziureti koki filma su nufilmuotais kudikiais , kokie jie mieli , grazuciai ir bejegiai , negi tada nesuminkstesit ir nepamilsit savo dar negimusio kudikelio ?

Kaip kam, bet man nepadėtų. Aš irgi nemėgau vaikų, kol sesė pagimdė pirmą Tada pamėgau.

Suprantu. Iš tiesų ne visoms vienodai tas motinystės instinktas išreikštas. Man pvz neplanuotas, nelauktas nėštumas pirmiausiai asocijuojasi su prievarta, ir gan brutalia (jau vien fiziškai - keičiasi kūnas; moteris priversta tapti inkubatoriumi, nori to ar nenori; paskui gimdymo metu tas kūnas išdarkomas etc., neskaitant emocinių ir psichologinių perversmų). Ir normalu, kad moterys į tuos pokyčius reaguoja skirtingai - vienoms tai neapsakoma laimė ir džiaugsmas, kitoms - labiau kančia ir šokas.
Kas dėl apsisprendimo..Dėl figūros - na, taip, viskas atstatoma sportu ir plastinėmis operacijomis, jei ką. Šiuolaikinė plastinė chirurgija gali labai daug.
Kuo jums labiausiai baisus vaiko auginimas? Ne gimdymas (nes šiaip ar taip, gimdyti teks, tai neišvengiama - jei labai bijote, juk įmanoma tartis dėl nuskausminimo ar net planuoto cezario), o tai, kas vyks po jo? Gal tai, pvz., labai aiškus suvokimas - nenoriu turėti vaikų ir niekada jų nenorėsiu. Gal kažkokios baimės. Gal - tiesiog pyktis, kad nėštumas privertė atsisakyti planų, svajonių, karjeros. Gal - nekoks santykis su vaiko tėvu?

Įsivaikins, iš karto, net jei ir spalvotas.

man siek tiek kitaip , visada traukdavo tik prie gimusiu kudikiu . grazu paziureti , palaikyti . O kai sesuo pagimde , patinka ir paauge vaikai . Be to teko atlikineti praktika kudikiu namuose , gaila tu vaiku budavo .

Aha, gaila būtų.
Autorė, o gal Jūsų ar vaiko tėvelio giminės galėtų priglausti vaiką? Tik reikia jiems labai nuosekliai situaciją paaiškint.
Manau, Jūsų situacijoje yra svarbu, kad rastumet žmogų, kuris padėtų biški auginti vaikiuką. Gal mama, sesuo, močiutė.
Tiesą pasakius, aš galvojau, kad gimus vaikui, busiu pririšta prie namų (nors esu namisėda, bet visgi tas gąsdino). Tačiau viskas yra žymiai geriau, nei tikėjausi. Ir kuo toliau, tuo geriau

Su vaiku , galima lankytis vaiku spektakliuose , muziejuose , vaiku kavinese , vazineti i keliones ir gyventi viesbuciuose , kuriuose yra ir programos vaikams . O be vaiku tik klubai , barai ir pasimatymai , kurie ilgainiui atsibosta ir tampa nebeidomus . Ir labiau norisi buti virtuveje gaminant valgi , kai salia sukiojasi mazas pagalbininkas .

nematau tavo mintyse nieko smerktino. Manau, jog geriau atiduoti ivaikinti,nei padaryti aborta. Vaikuti tikrai kas nors isivaikins, jei pati auginti jo nenori. Gal taip jam bus geriau, nei gyventi pas biologine motina, kuri jo nemyli. Bet...gal dar viskas pasikeis kai pagimdysi? Gal noresi auginti? Bet jei ne, nemanau, kad padarysi kazka blogo suteikdama jam galimybe augti kitoje seimoje.

Suprantu kaip tu jautiesi. As taip pat nemegstu vaiku, ir nesuprantu tos masines "utiutiu koks mielas kudikelis" psichozes, na bet kiekvieni skirtingai. Tiesiog tai svarbus sprendimas, manau atiduoti vaikeli zinant kad ji ten labai myles ir saugos yra geriau nei auginti paciai ir ji kankinti ir paciai blogai jaustis.
Tik del meiles is niekur manau visko gali buti. Ir manes mama nelauke, ir is pradziu nelabai zinojo kaip elgtis, neturejo to "motinisko" pasaukimo, bet greitai atsirado tas jausmas ir uzaugino gerai mane ir dabar ji laiminga ir as aisku laiminga, kad ja turiu Tad nedaryk drastisku sprendimu, visgi is meiles atsirado vaikelis, gal ta meile jam atsiras kai susitelksi ne i save ir i savo pokycius, bet pagalvosi kaip auga jis tavyje, kaip i gera gali pasikeisti tavo gyvenimas turint kudiki, jis bus pats artimiausias tau zmogus, uzauges pades tau.

Autore, jūs iš tiesų labai drąsi, kad nusprendėte nesidaryti aborto, nors jums mintis apie nėštumą ir gimdymą kelia pasibjaurėjimą. Suprantu jus, nes pati niekada iš didelės ir nepakartojamos meilės vaikams nesvaigau ir perekšliškų instinktų neturėjau, o mintis apie tai, kad mano pilve kažkas augtų ir dar siurbtų maistingąsias medžiagas, sukelia hm.. tarkim toli gražu ne teigiamas emocijas. Labai užjaučiu dėl šios situacijos, na bet kadangi jau dabar yra kaip yra, stenkitės nesikoncentruoti ties tais neigiamais pojūčiais, o galvokit apie tai, kad jūs šaunuolė, nes palikot tą vaiką gyvą (o galėjot to ir nedaryti). Ir kad kokią nors šeimą, kuri vaikų nori, bet turėt negali, padarysit labai laiminga. Nežinau, kokia ten situacija su įvaikinimu, bet man atrodo ką tik gimę kūdikiai yra "paklausiausi", kas nors būtinai įsivaikins.