Atiduoti įvaikinimui ir nesigailėti

#13
Autorei galiu pasakyti tik tiek, kad tikrai ne ji viena mano neturinti tu motinisku instinktu. Pazistu moteri, kuri gimde gan velai, taipogi nenorejo, nemokejo su vaikais elgtis, jokiu instinktu. Bet jos zodziais jie jai atsirado po vaiko gimimo, aisku ne ta pacia akimirka, taciau laikui begant. Nebuvo jokiu pamisimu uti uti ar begalinio dziaugsmo, taciau atsirado noras saugoti ta vaika, auginti o ne atiduoti. Dabar ji jau dziaugiasi anukais ax.gif
Tai va, kad ir ka darytumet, nedarykite paskubomis. Paziurekit, gal kai pamatysit maziu, "susidraugausit" ir automatiskai isijugs meiles jam varikliukas. Na o jei ne, manyciau daug seimu noretu isivaikinti, o dar naujagimi... juk tiek seimu negali susilaukti vaiku.
Atsakyti
#14

čia visoms norinčioms įpūsti meilę vaikui labai atidžiai ir rimtai siūlyčiau pasverti savo žodžius. Viena čia SM jau įpūtė. Rezultatas labai liūdnas- vaikas invalidas visiškas ir nežinia kiek ilgai gyvens, dar vienas globos namuose ir mama kaip ir kalėjimo laukia. Meilės pūtikė žinoma jaučiasi didvyre. Bet gal nuo tokių pūtimų laikykitės atokiau.
Atsakyti
#15
tai kad cia nera motinisku instinktu trukumas. cia yra psichine liga. atiduot kuo greiciau pagimdzius, kad ti ne su jumis vargsui vaikui tektu kenteti ne dienos. brrr... siaubekas


va tokias personas ir reiketu sterilizuoti. viaukt.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Keter: 16 kovo 2011 - 20:53
#16
Gal kaip nors apsieikime be diagnoziu.

Manau, kad tikrai ne visos turi taip rysiai isreiskta motinystes jausma. Vienom jis ateina po gimdymo, kitos to nepajaucia. Tai zmogiska.
Atsakyti
#17
QUOTE(Kazkaip __ kitaip @ 2011 03 16, 19:05)
*man slykstukai jis spardosi, slykstu ziureti i save veidrodyje,  slyksti pati ideja, kad kazkoks organizmas parazito principu tuno manyje ir siurbiajegas, kad tai del jo as praradau figura, kuria didziavausi. apie gimdyma net negaliu pagalvoti. kad del kazkokio nelaukto padaro mano kunas tampysis skausmuose, kraujuos, keisis..

** matyt, neturiu motinisku instinktu ir tiek. Naturaliai kilo ideja - gal geriau atiduoti ji ivaikinimui?

***kai manes paklausia, kaip jauciuosi, ir atvirai issakau savo pozicija, reakcija, kurios susilaukiu, buna "tikimes, kad pakeisite savo pozicija".

****Taciau man idomi kitu nuomone - nejau taip blogai atiduoti savo vaika geriems zmonems, kurie  juo rupinsis?

* Belieka galvoti, kad tai laikina - trumpas periodas, 5 - 6 mėnesiai iš tavo gyvenimo, po kurių tas organizmas gyvens atskirai nuo tavo kūno, o tu galėsi susigrąžinti savo figūrą. Dėl gimdymo baimės galėtų pakonsultuot specialistas (tikiuosi taip ir bus, jei ten kur gyveni rūpinamasi nėščiosios savijauta), kad viskas būtų suprantama ir neliktų nepagrįstos baimės - ne visos tamposi skausmuose.

** Atiduoti įvaikinimui tikrai geriau nei apsidaryti abortą (sunaikinti). Tik dar negali būti tikra dėl instinktų, nes vaiko dar neauginai. Kol kas jis tau tik nepageidaujamas "organizmas parazito principu" gyvenantis tavyje. Tikrai neapsiseilėsi jį pamačiusi, bet visai galimas dalykas, kad su kiekviena diena jis tau darysis vis brangesnis ir po mėnesio nesuprasi dabartinės savo būsenos.

*** Tas pasakymas nebūtinai darymas spaudimo. Jis gali būti susietas su patirtimi. Juk jie ne pirmą kartą susiduria su panašiom mintim.

**** Kai turi stiprų motinystės instinktą, atrodo, kad pasaulyje nėra žmogaus, kuris galėtų tinkamai pasirūpinti tavo vaiku. Bet užauga tie vaikai ir likę našlaičiais. Taigi kažkas bus laimingas turėdamas vaiką, kurio trokšta, bet negali susilaukti.

Norėčiau tau palinkėti vidinės ramybės. Dabar tavo tikslas išnešioti, o kaip bus paskui - pamatysi.
Atsakyti
#18
Eikit pas psichologą.
Atiduoti geriau nei žudyti. Turbūt.
Atsakyti
#19
Na paskaičius tokius Autorės pasisakymus apie vaiko atidavimą, manau, jog visgi tokie kraštutinumai tik parodo brandos stoką. Visų pirma, jei jau ryžotės gimdyti, išnešiokite ir pagimdykite, ir paskui jau priimkite sprendimą. Tiesa, jei su vaiko tėvu santykiai geri ir jus sieja meilė, tai sprendimas atiduoti vaiką įvaikinimui turi būti abiejų. Linkiu neskubėti.
Atsakyti
#20
QUOTE(alfija @ 2011 03 16, 20:42)
čia visoms norinčioms įpūsti meilę vaikui labai atidžiai ir rimtai siūlyčiau pasverti savo žodžius. Viena čia SM jau įpūtė. Rezultatas labai liūdnas- vaikas invalidas visiškas ir nežinia kiek ilgai gyvens, dar vienas globos namuose ir mama kaip ir kalėjimo laukia. Meilės pūtikė žinoma jaučiasi didvyre. Bet gal nuo tokių pūtimų laikykitės atokiau.

kuri cia taip? g.gif
Atsakyti
#21
QUOTE(juddita @ 2011 03 16, 23:51)
kuri cia taip? g.gif

Tikriausiai čia aš , ir kaip as cia drįsau kažkam kažką įpūtinėti . nestuke.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo senmerge: 16 kovo 2011 - 22:20
#22
Siulyciau nesukti galvos pirma laiko. Pirmiausia reikia pagimdyti, kad jau taip nutiko. Galva guldau, kad po gimdymo autore isimyles savo vaikeli. Tai yra gamtos duotas instinktas o pries gamta deja nepasokinesi.
Atsakyti
#23
QUOTE(Kazkaip __ kitaip @ 2011 03 16, 19:05)

Kad nescia, suzinojau gan velai, abortas buvo dar galimas, taciau gaila pasidare ir vaiko, o, tiesa sakant, dar labiau saves; labai bijau visokiu  chirurginiu isikisimu i savo kuna.Nusprendziau gimdyti. taciau kuo toliau nestumas zengia, tuo sunkiau man darosi, imu galvoti, kad jau geriau buciau pasidariusi aborta.niekada nemylejau vaiku. man buvo net savotiskai gaila moteru, kurios juos turi. kaipzombiai, valdomi vieno vienintelio instinkto - apsaugoti palikuoni. nieko nejauciu ir savo vaikui. ar greiciau nieko pozityvaus. man slykstukai jis spardosi, slykstu ziureti i save veidrodyje,  slyksti pati ideja, kad kazkoks organizmas parazito principu tuno manyje ir siurbiajegas, kad tai del jo as praradau figura, kuria didziavausi. apie gimdyma net negaliu pagalvoti. kad del kazkokio nelaukto padaro mano kunas tampysis skausmuose, kraujuos, keisis..

nepyk,bet šlykštu skaityti verysad.gif
ir netikiu,kad tą vyrą myli,juk dalelę jo nešioji,ir taip nekenti verysad.gif
Atsakyti
#24
Tai gal vaiko tevas galetu ji auginti ? Arba seneliai? blush2.gif
Atsakyti