Vistik paieskokite giminiu tarpe,gal yra zmones priimsiantys vaikeli.Tai tik jusu ir jusu vaiko tevo sprendimas,todel niekas neturi teises nustatineti diagnoziu.
Nežinau kas geriau.. Ar abortas, ar vaikų namai 
Gal tiesiog paprašykit, kad jums padarytu cz ir tuo pačiu perištu kiaušides, kad tiesiog būtumet tikra, jog daugiau nereikės dar nelaimelių leist į pasaulį
Gal tiesiog paprašykit, kad jums padarytu cz ir tuo pačiu perištu kiaušides, kad tiesiog būtumet tikra, jog daugiau nereikės dar nelaimelių leist į pasaulį
QUOTE(Keter @ 2011 03 16, 21:52)
tai kad cia nera motinisku instinktu trukumas. cia yra psichine liga. atiduot kuo greiciau pagimdzius, kad ti ne su jumis vargsui vaikui tektu kenteti ne dienos. brrr... siaubekas
va tokias personas ir reiketu sterilizuoti. viaukt.
va tokias personas ir reiketu sterilizuoti. viaukt.
O jūs bent įsivaizduojat, kiek tokių "psichinių" yra kad ir pačios pažįstamų tarpe? Iš pažiūros gerų, rūpestingų motinų, kurios galbūt naktimis sapnuoja, kaip gyvena visai kitokį gyvenimą. Tik niekam nedrįsta prisipažinti, nes ši atseit moderni visuomenė vis dar suvokia moterį kaip bevertę, kol ji neatliko savo reprodukcinės funkcijos. Na nors aš ir tikėjausi, kad už atvirumą būsiu kalama prie kryžiaus.
QUOTE((ne)eiline @ 2011 03 17, 01:33)
Aš tai nesmerksiu, bet va ką prisidirbot per neatsakomybę. Paleisit į pasaulį vargšą vaikelį, kuris mamai nereikalingas.
Labai gaila, kad žmonės, kurie nenori vaikų, taip ir nepasirūpina apsisaugojimo priemonėm, nors jų galima nusipirkti visur nuo vaistinės iki prekybos centro
Labai gaila, kad žmonės, kurie nenori vaikų, taip ir nepasirūpina apsisaugojimo priemonėm, nors jų galima nusipirkti visur nuo vaistinės iki prekybos centro
Yra geras posakis: vienintelė 100% efektyvi kontracepcija - susilaikymas. Geriau ir nesmerkite, nes saugokis nesisaugojus, tikimybė visada lieka, nelinkiu, bet sakau iš patirties - visko nesuplanuosi.
kazkaip kitaip,
manau, kad nestumas visu pirma ne priezastis, o pasekme.
kazko skausmo, suzeidimo jumyse.
jei atsiranda tokios mintys, kad vaikas tai parazitas.
juk pati buvot tas parazitas mamai. ir ka? kokie santykiai su mama? ju ner? baisus? bet kokiu atveju, tokia nuostata, nors man ir suprantama, ji nera visai "sveika" (nesmerkiu, ne) bet... pvz, kai kuuriom myletis slykstu, o ypac stebet is sono-nu tikrai, daugelis sakytu- neestetiska. kas dar? kakoti neestetiska. gimdyt neestetiska. bet kartu. juk nesureiksminam tokiu dalyku. per miegus mes trukciojam, gadinam ora, ciaudim. kazkam slykstu. 9ir tai nera "sveika" rekacija), nes tokie dalykai nei geri, nei blogi-jie tieisog neutralus.
na nukrypau su pvz. taigi, klausimas toks: matyt turit kazkokiu vidiniu neissprestu dalyku, kurie susije su jusu vaikyste/praeitim/santykiais....(is kur toks nesaugumo jausmas, gresme kad vaikas kazka vien atims?)nesvarbu, jus zinot. nes siaip nuostatos, slykstus jausmai is niekur nieko nesusidormuoja per 24val. cia jus turit save suprast, SAU nepameluosi. vat taip. nestumas ne prie ko, jis tik issauke kas galbut ilgai slepta. is kur tas pvz nesaugumo jausmas?
p.s. nesu jokia psichologe, bet bet kuri moteris, domedamasi vidiniu gyvenimu, ir psichologija, suprastu, ksame saknys, kodel kyla tokia savijauta, ir is kur tokios nuostatos.
manau, kad nestumas visu pirma ne priezastis, o pasekme.
kazko skausmo, suzeidimo jumyse.
jei atsiranda tokios mintys, kad vaikas tai parazitas.
juk pati buvot tas parazitas mamai. ir ka? kokie santykiai su mama? ju ner? baisus? bet kokiu atveju, tokia nuostata, nors man ir suprantama, ji nera visai "sveika" (nesmerkiu, ne) bet... pvz, kai kuuriom myletis slykstu, o ypac stebet is sono-nu tikrai, daugelis sakytu- neestetiska. kas dar? kakoti neestetiska. gimdyt neestetiska. bet kartu. juk nesureiksminam tokiu dalyku. per miegus mes trukciojam, gadinam ora, ciaudim. kazkam slykstu. 9ir tai nera "sveika" rekacija), nes tokie dalykai nei geri, nei blogi-jie tieisog neutralus.
na nukrypau su pvz. taigi, klausimas toks: matyt turit kazkokiu vidiniu neissprestu dalyku, kurie susije su jusu vaikyste/praeitim/santykiais....(is kur toks nesaugumo jausmas, gresme kad vaikas kazka vien atims?)nesvarbu, jus zinot. nes siaip nuostatos, slykstus jausmai is niekur nieko nesusidormuoja per 24val. cia jus turit save suprast, SAU nepameluosi. vat taip. nestumas ne prie ko, jis tik issauke kas galbut ilgai slepta. is kur tas pvz nesaugumo jausmas?
p.s. nesu jokia psichologe, bet bet kuri moteris, domedamasi vidiniu gyvenimu, ir psichologija, suprastu, ksame saknys, kodel kyla tokia savijauta, ir is kur tokios nuostatos.
QUOTE(flight @ 2011 03 16, 20:29)
flight, jūs labai tiksliai išreiškėte mano mintis. butent taip dažnai ir jaučiuosi - kaip prievartaujama is vidaus. o meilės vaikui tai tikrai neprideda. tiesiog pagalvojau, kad jei darys abortą, jausiuos ne ką kitaip, vis tiek kazkas lįs į mano kuną, jį darinės, knisis po intymiausias vietas. irgi šlykštu, ir be pasekmių tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai nepraeina. tad pagalvojau, ar ne geriau jau kaip nors tą vaiką "atkentėti" ir leisti jam gyventi. Aš nesijaučiu sutverta būti motina, ir tiek. Galimybių visada atsiranda, jei tik yra noro. Būtent jo ir trūksta. Nematau nieko prasmingo vaikų auginime, ir mano svajonėse vaikų niekada nebuvo. Su vaiko tėvu santykiai labai įtempti, abiem nelengva, bet jis tikrai stengiasi, šnekamės kiek išeina, na, kiek nervai leidžia šią temą liesti. Sutarėme, kad stengsimės kuo atviriau šnekėti ir kartu priimti sprendimą. Tad vienintelė priežastis, kurią dabar suvokiu, yra žinojimas - motinystė tiesiog ne man.
QUOTE(Alexandra.R. @ 2011 03 16, 21:03)
QUOTE(Calipso @ 2011 03 16, 21:14)
Ačiū už palaikymą. Tikrai nenusiteikiu visu 100 proc., bet būtent taip dabar jaučiuosi. Jei pasikeis - gerai. Jei ne - pasistengsiu, kad būtų kuo laimingesnis kitur. Viena, ko noriu - priimti sprendimą neveikiama niekieno. Tai, kad parašiau čia, ir nelikau visuotinai pasmerkta, tikrai labai padeda.
QUOTE(Silvernight @ 2011 03 16, 21:14)
Autore, jūs iš tiesų labai drąsi, kad nusprendėte nesidaryti aborto, nors jums mintis apie nėštumą ir gimdymą kelia pasibjaurėjimą. Suprantu jus, nes pati niekada iš didelės ir nepakartojamos meilės vaikams nesvaigau ir perekšliškų instinktų neturėjau, o mintis apie tai, kad mano pilve kažkas augtų ir dar siurbtų maistingąsias medžiagas, sukelia hm.. tarkim toli gražu ne teigiamas emocijas. Labai užjaučiu dėl šios situacijos, na bet kadangi jau dabar yra kaip yra, stenkitės nesikoncentruoti ties tais neigiamais pojūčiais, o galvokit apie tai, kad jūs šaunuolė, nes palikot tą vaiką gyvą (o galėjot to ir nedaryti). Ir kad kokią nors šeimą, kuri vaikų nori, bet turėt negali, padarysit labai laiminga. Nežinau, kokia ten situacija su įvaikinimu, bet man atrodo ką tik gimę kūdikiai yra "paklausiausi", kas nors būtinai įsivaikins.
Neįsivaizduojate, kokia jaučiuosi dėkinga už šiuos žodžius. Praktiškai visi patarimai, kuriuos girdžiu, turi kažkokį neigiamą atspalvį, dauguma nuomonių šiuo klausimu - daugiau ar mažiau smerkiančios mano pasirinkimą. Jūs sugebėjote į šią situaciją pažiūrėti iš pozityvios pusės, be jokių gąsdinimų. Jei visur tektų susidurti su tokiais nešališkais žmonėmis, sprendimus kaip šis priimti būtų daug lengviau.
QUOTE(Shania @ 2011 03 16, 21:27)
Shania, labai dėkui už Jūsų nuomonę, tačiau, manau, tai, ką parašėte, yra pavyzdys moters, kuri ilgainiui susitaiko su situacija. Ji nėra be galo laiminga tapusi mama, ar jaučiasi išpildžiusi savo gyvenimo svajonę - ji tiesiog susitaiko.Tikiu, kad ir pati kažką imčiau jausti, bet.. Bandau žiūrėti iš filosofinės pusės - o kodėl bandyti? Nes mūsų mamos, ir jų mamos taip darė? Nes.. kažkaip nepatogu nemylėti savo vaiko, tad reikia bandyti pamilti? Niekada nesakau niekada, ypač kadangi nežinau, kaip išties jausiuos šitoje situacijoje, tačiau šaltu protu žiūrint, kas geriau - ar prėska, su nuoskauda motinos meilė, ar įtėviai, kurie to vaikiuko galbūt ilgai laukė ir jam pusę gyvenimo atiduotų..
QUOTE(Una Li @ 2011 03 16, 22:23)
Norėčiau tau palinkėti vidinės ramybės. Dabar tavo tikslas išnešioti, o kaip bus paskui - pamatysi.
Ačiū Jums. Su šia mintimi dabar ir stumiu dienas, o kaip bus po gimdymo, laikas ir parodys.
Kažkas klausė, ką apie viską galvoja vaiko tėtis. Jis pasimetęs ne ką mažiau nei aš, ir, kaip pats pripažino, nėra pasiruošęs būti tėvu (čia galėčiau pareikšti, juk nieko tokio, su laiku pripras), ir pačiam ankstyva tėvystė asocijuojasi ne su pačiais geriausiais dalykais, matyt todėl, kad pats augo šeimoje, kur tėvai susituokė vien dėl netyčiuko, labai jauni, ir tai smarkiai pakeitė jų gyvenimo planus į neigiamą pusę. bet tikrai negaliu sakyti, kad tai mane veiktų ar jausčiau spaudimą; kaip pats pasakė, ne taip bijo vaiko kaip prarasti mane, ir žinau, kad ir ką nuspręstume, darysime tai kartu, ir taip, kad kiekvienas liktų išklausytas ir išsakęs savo nuomonę. Šiuo metu ji sutampa. Abu suprantame, kad viskas gali pasikeisti vaikui gimus. Tačiau labai įsiminė šiandieną pokalbio metu draugo pasakyti žodžiai - taip, tikėtina, kad vaikui gimus "susileisim" žiūrėdami į jį, mažą ir trapų, nes mus veikia elementariausi instinktai, tačiau ilgainiui tas jausmas nyks, ypač jam paaugus ir nebereikalaujant besąlygiškos priežiūros, liks tik prisirišimas prie vaiko, bet ne begalinė meilė, nes visąlaik jausi apmaudą, kad sugriovė tavo planus. Pasilikti vaiką reikštų užsikrauti atsakomybę 20+ metų, o to aš tikrai nenoriu, niekad nenorėjau, ir, patikėkite, rūpinausi, kad tai neįvyktų, deja. Jei atvirai, kai kilo ši mintis, pagalvojau, kad tai būtų geriausia išeitis tokioje situacijoje - išsaugoti gyvybę, suteikti kažkam šeimyninę laimę, kurios negali susikurti pats, duoti vaikui pačius geriausius namus ir tėvus (pasinaudočiau galimybe jį atiduoti savo pačios pasirinktiems žmonėms, ir atiduoti būtent jiems, o ne kažkur, į kažkokius vaikų namus), galiausiai - pačiai gyventi tokį gyvenimą, kokio noriu - nejau neturiu tam teisės? Problemos prasidėjo, kai ėmiau ieškoti patarimo šia tema; beveik niekas, su kuo kalbėjau, nesugebėjo būti nešališkas, ir bandė įtikinėti kad aš pamilsiu tą vaiką, na tiesiog privalau tą padaryti. Ar kad taip baisiai pasielgusi gailėsiuos visą gyvenimą. Tiesiog pavargau nuo tokių vienšališkų nuomonių. Pati nemanau kad gailėsiuosi, greičiau - kad man labai palengvės.
QUOTE(zuzu @ 2011 03 17, 03:46)
Zuzu,
pasišlykštėjimas dažnai kyla net laukiančioms planuoto vaiko moterims, toli gražu ne kiekviena įsimyli savo pilvą veidrodyje ar lengvai taikosi su kitais pokyčiais. O aš visiškai nebuvau pasiruošusi tam vaikui, nepripratau prie jo, man jis vis dar svetimkūnis, o ne mano dalis. Apie kokį nesaugumo jausmą kalbate? Tai, ką jaučiu, nėra nesaugumas. savo gyvenime mačiau (ir dalyvavau iš arčiau nei norėčiau) ne vieno mažo vaiko auginime, žinau ir ką jie atima, ir ką jie duoda. Esmė ta, kad to, ką gali duoti vaikas, man visai nereikia. Na nesu, nesu aš ta mamiška moteris, kurią į euforiją įvaro vaiko gugavimas ar atnešimas kažkokios nuskintos gėlytės. Mane tai vargina. Tiesiog. O visa tai, ko noriu iš gyvenimo, vaikas tikrai atims ar bent jau smarkiai apribos.
QUOTE(Kazkaip __ kitaip @ 2011 03 17, 04:06)
, niekad nenorėjau, ir, patikėkite, rūpinausi, kad tai neįvyktų, deja.
jei niekada neplanuojate tureti vaiku, pasinaudokite cia jau duotu patarimu - perriskit kiausintakius ir ateity nereikes blogai jaustis ir spresti tokius klausimus, nes visa kita kontracepcija nera patikima 100%.
Man irgi atrodo, kad motinystės instinktas nėra privalomas ir, jei jo nėra - ligų bei diagnozių ieškoti nereikia. Kas vienai natūralu, kitai - tenka kęsti dantis sukandus. Ir, iš savos asmeninės patirties - tikrai nesaldu tokioms mamoms" be instinkto" (kyla labai daug vidinių konfliktų, nesiplėsiu, nes tai yra labai asmeniška), nors savo vaikų niekam atiduoti nė neketinau ir juos tikrai myliu, taip, kaip sugebu - tegu ir ne perekšliškai.
Jei žiūrėti labai racionaliai - kažkuriai bevaikei šeimai išties labai pasiseks. Juk temos autorė - ne kokia asocialė, sveika, jauna moteris, spėju, kad nėštumo laikotarpiu prižiūri save, nevartoja alkoholio bei kitų "nuodų" ir kt. Sveiką dviejų išsilavinusių, protingų simpatiškų žmonių naujagimį priims rankas isškėtę.
Kitas klausimas, kaip jausis vaikas, atiduotas įvaikinti. Įvaikintas vaikas - vis dėl to ne savas kūnas ir kraujas; iškilus problemoms įtėviams kyla daugiau sunkumų negu tikriesiems tėvams. Jei apsisprendėte atiduoti - būtų visai neblogai jau dabar susipažinti su potencialia įtėvių šeima, pabendrauti su jais.
Kazkaip __ kitaip - verta dar paklausti savęs, ar pabandyti įsivaizduoti - kaip jausitės žinodama, kad jūsų vaikas auga pas svetimus žmones. Ar po kelerių metų neužgrauš skausmas - va, šiais metais su savo mergaite jau būtumėme galėjusios eiti kartu šopintis. Arba - su mūsų berniuku būtume galėję susiorganizuoti dviračių žygį. Kai pažįstami, draugai ir kaimynai augins savus vaikus, keliaus kartu su jais, klausysis jų koncertų muzikos mokykloje, įrenginės jų kambarius, žais "suvaikėję" kieme sniego karą - ar negrauš apgailestavimas dėl to, kas padaryta? Ar nekils pyktis - dėl to, kad jūs išnešiojot, pagimdėt, o kažkas tą dalį jūsų gyvenimo "pasisavino", negrįžtamai?
Jei žiūrėti labai racionaliai - kažkuriai bevaikei šeimai išties labai pasiseks. Juk temos autorė - ne kokia asocialė, sveika, jauna moteris, spėju, kad nėštumo laikotarpiu prižiūri save, nevartoja alkoholio bei kitų "nuodų" ir kt. Sveiką dviejų išsilavinusių, protingų simpatiškų žmonių naujagimį priims rankas isškėtę.
Kitas klausimas, kaip jausis vaikas, atiduotas įvaikinti. Įvaikintas vaikas - vis dėl to ne savas kūnas ir kraujas; iškilus problemoms įtėviams kyla daugiau sunkumų negu tikriesiems tėvams. Jei apsisprendėte atiduoti - būtų visai neblogai jau dabar susipažinti su potencialia įtėvių šeima, pabendrauti su jais.
Kazkaip __ kitaip - verta dar paklausti savęs, ar pabandyti įsivaizduoti - kaip jausitės žinodama, kad jūsų vaikas auga pas svetimus žmones. Ar po kelerių metų neužgrauš skausmas - va, šiais metais su savo mergaite jau būtumėme galėjusios eiti kartu šopintis. Arba - su mūsų berniuku būtume galėję susiorganizuoti dviračių žygį. Kai pažįstami, draugai ir kaimynai augins savus vaikus, keliaus kartu su jais, klausysis jų koncertų muzikos mokykloje, įrenginės jų kambarius, žais "suvaikėję" kieme sniego karą - ar negrauš apgailestavimas dėl to, kas padaryta? Ar nekils pyktis - dėl to, kad jūs išnešiojot, pagimdėt, o kažkas tą dalį jūsų gyvenimo "pasisavino", negrįžtamai?
Žinau vieną atvejį, kai jauna mama ką tik pagimdytą kūdikį atidavė įvaikinti (taip buvo sutarta dar iki gimdymo).
Pagyveno laisvai, pasilakstė, pazyliojo... Paskui sukūrė šaimą. Gimė dukra. Kai toji dukra sulaukė paauglystės, iš kažkur sužinojo apie savo (jau dabar net nepamenu ) vyresnę sesę ar brolį. Pasipylė priekaištai ir kaltinimai mamai. Kai nepilnametė dukra grįždavo ar negrįždavo naktimis, atsakas į motinos priekaištus buvo vienas: "O pati kokia buvai..."
Nebepasakosiu visko smulkiai. Bet toji dukra, plaukdama per gyvenimą pasroviui, gerokai pagadino motinai gyvenimą - prasidėjo depresijos, psichiatrinės ligoninės ir t.t.
Dukra šiuo metu gyvena Prancūzijoje, su motina nepalaiko ryšių... Motina - psichinė ligonė.
Pagyveno laisvai, pasilakstė, pazyliojo... Paskui sukūrė šaimą. Gimė dukra. Kai toji dukra sulaukė paauglystės, iš kažkur sužinojo apie savo (jau dabar net nepamenu
) vyresnę sesę ar brolį. Pasipylė priekaištai ir kaltinimai mamai. Kai nepilnametė dukra grįždavo ar negrįždavo naktimis, atsakas į motinos priekaištus buvo vienas: "O pati kokia buvai..."Nebepasakosiu visko smulkiai. Bet toji dukra, plaukdama per gyvenimą pasroviui, gerokai pagadino motinai gyvenimą - prasidėjo depresijos, psichiatrinės ligoninės ir t.t.
Dukra šiuo metu gyvena Prancūzijoje, su motina nepalaiko ryšių... Motina - psichinė ligonė.
QUOTE(Kazkaip __ kitaip @ 2011 03 17, 06:22)
Zuzu,
pasišlykštėjimas dažnai kyla net laukiančioms planuoto vaiko moterims, toli gražu ne kiekviena įsimyli savo pilvą veidrodyje ar lengvai taikosi su kitais pokyčiais. O aš visiškai nebuvau pasiruošusi tam vaikui, nepripratau prie jo, man jis vis dar svetimkūnis, o ne mano dalis. Apie kokį nesaugumo jausmą kalbate? Tai, ką jaučiu, nėra nesaugumas. savo gyvenime mačiau (ir dalyvavau iš arčiau nei norėčiau) ne vieno mažo vaiko auginime, žinau ir ką jie atima, ir ką jie duoda. Esmė ta, kad to, ką gali duoti vaikas, man visai nereikia. Na nesu, nesu aš ta mamiška moteris, kurią į euforiją įvaro vaiko gugavimas ar atnešimas kažkokios nuskintos gėlytės. Mane tai vargina. Tiesiog. O visa tai, ko noriu iš gyvenimo, vaikas tikrai atims ar bent jau smarkiai apribos.
pasišlykštėjimas dažnai kyla net laukiančioms planuoto vaiko moterims, toli gražu ne kiekviena įsimyli savo pilvą veidrodyje ar lengvai taikosi su kitais pokyčiais. O aš visiškai nebuvau pasiruošusi tam vaikui, nepripratau prie jo, man jis vis dar svetimkūnis, o ne mano dalis. Apie kokį nesaugumo jausmą kalbate? Tai, ką jaučiu, nėra nesaugumas. savo gyvenime mačiau (ir dalyvavau iš arčiau nei norėčiau) ne vieno mažo vaiko auginime, žinau ir ką jie atima, ir ką jie duoda. Esmė ta, kad to, ką gali duoti vaikas, man visai nereikia. Na nesu, nesu aš ta mamiška moteris, kurią į euforiją įvaro vaiko gugavimas ar atnešimas kažkokios nuskintos gėlytės. Mane tai vargina. Tiesiog. O visa tai, ko noriu iš gyvenimo, vaikas tikrai atims ar bent jau smarkiai apribos.
Iš kur jūs žinote , kaip jaučiasi kitos nėščios moterys ?
Atiduoti įvaikinti pavyks. Anksčiau ar vėliau, bet pavyks. Tik ar pavyks visą likusį gyvenimą neprisiminti, nesigailėti, negraužti savęs - šitą tikrai sunku numatyti. Negali žinoti, kaip keisiesi bėgant metams, kaip klostysis santykiai su dabar, rodos, mylimu vyru... kitais vyrais, atsiradusiais gyvenime... kaip keisis požiūris į vertybes, šeimą, vaikus... O požiūris, patikėk, keičiasi 
Nepuolu nei smerkti, nei teisti, nei įkalbinėti. Stengiuosi suprasti ir atleisti
Nepuolu nei smerkti, nei teisti, nei įkalbinėti. Stengiuosi suprasti ir atleisti
