skaičiau skaičiau čia tas lieknėjimo istorijas ir kadangi pati turiu savo, tai kaip gi nepasigirsi 
O buvo taip...Nuo pačių mažiausių dienų buvau putlutė. Mama per visas atostogas ir savaitgalius palikdavo mane kaime pas mylinčią močiutę. O gi žinot, močiučių mąstymas - gražus vaikas tas, kurio žandukai dideli ir raudoni
Taip buvo suformuoti mano blogi mitybos įpročiai. Tėčio niekada neturėjau, augau su mama ir kurį laiką dar su jos sugyventiniu. Manęs Kristina nevadindavo. Jei ko reikėdavo, šaukdavo "stoooora, ateik čia". Tikriausiai net neverta aiškinti, kaip tai paveikė vaiko pasąmonę ir kokių pasėkmių turėjau ateityje. Paskui mama išvažiavo uždarbiauti į užsienį, o aš pasilikau pas svetimus žmones nuo 12 metų. Na, taip ir augau. Su savo blogais mitybos įpročiais, nepasitikėjimu savimi ir pan. Atėjo paauglystė ir jau tada pasijaučiau ne tik, kad negraži, bet dar ir nemylima. O kas geriausiai stresą malšina? O gi maistas. Na ir valgiau, valgiau. Iš putlutės tapau storuliuke. Aplinka tai pastebėjo. Žeidė tai mane, bet ne mažiau valgyt pradėjau, o į karate užsirašiau 
Bet praėjus blogiausiam paauglystės laikotarpiui, viskas keletui metų nusistovėjo taip pat. Gyvenau pas nuostabią moterį, ji išmokė mane daug gyvenimo tiesų ir subtilybių. Augau geras vaikas, neišklydau iš kelio, įveikiau kompleksus, daug šypsojausi, pasaulį mačiau per rožinius akinius(net per daug). Bet visada buvau storuliukė ir svoris augo, augo. Norėjau sulieknėti, būti gražesne, tačiau niekam nesakiau, teigdavau, kad man yra gerai taip, kaip yra dabar. Visada mesdavau svorį nuo rytojaus, nuo pirmadienio, nuo kito mėnesio 
Tiesiog stengdavausi drąstiškai, o nepavykus - drąstiškai pavalgydavau. Turėdavau problemų - valgydavau, ilgėjausi mamos - valgydavau, nuspręsdavau laikytis dietos - valgydavau. Taip ir gyvenau iki 17 metų, kuomet svoris pasiekė 115kg ribą(ūgis - 164cm)...Būdama 17-os turėjau daugiau atsakomybės nei mano bendraamžiai, buvau savarankiškesnė. Išvis, protinga mergina pagal amžių
tačiau vieno visada stigo. Meilės. Mano pirmoji meilė, su kuriuo pradraugavau 3 metus, paliko mane ir po jo nesugebėjau susirasti kito. Ne todėl, kad ilgėjausi senojo ar širdį skaudėjo. Viskas praėjo. Tačiau ieškoti nemokėjau ir nepasitikėjau savimi šiuo klausimu. Kadangi tėčio neturėjusi, man visada norėdavosi kažkokio vyro/vaikino šalia, dairydavausi tik į vyresnius(tikriausiai bandydavau kompensuoti tėvo trūkumą), atsigulusi miegoti vis kurdavau situacijas kaip susipažįstu su kažkokiu gražuoliu, laimingai išteku ir jis manimi rūpinasi visą gyvenimą 
meilės trūkumas pasireikšdavo dar kitaip. Bendravau su visais, kurie norėjo su manim bendrauti. Ar geri, ar blogi žmonės buvo, nesureikšminau. Man reikėjo žmonių ir taškas. Iki 17 metų jau buvo susiformavęs geriausių draugių ketvertukas. Taip ir gyvenau, kol vieną dieną....Susipykau su draugėmis ir jos man žėrė viską į akis. Kad aš esu nemoteriška, negraži, neprisižiūriu savęs, nemoku tinkamai apsirengti, stora, neturiu jokio makiažo, vengiu eiti į klubus, nemoku flirtuoti ir pan., todėl joms gėda būti su manimi. Apskritai visada buvau jautri ir jausminga asmenybė, o dar pridėjus jauną amžių, žinot, kas gavosi? 3 dienos ašarų, daug maisto ir pasišlykštėjimo savimi. Jos buvo teisios. Nežiūrėjau savęs. Tada supykau. Atsiradęs pyktis buvo mano motyvacija, mano varomoji jėga. Iššveičiau visus kambarius iš pagrindų. Išmečiau senus, nereikalingus daiktus, rūbus ir pan. Nepagailėjau pinigų, nusipirkau daaaaaug pieno ir išsimaudžiau pieno vonioje bei atlikau įvairiausių grožio procedūrų (pylingai, kaukės ir pan.). Begulėdama toje vonioje supratau, kad taip gyventi negaliu. Turiu keisti viską dabar, nes niekas už mane nieko nepakeis. Taip besielgdama tik klimpsiu žemyn. Per visus nesėkmingo lieknėjimo metus, sporto karate salėje, prikaupiau daug informacijos apie mitybą, sportą, grožio procedūras. Buvau pasiruošusi. Ir prasidėjo...
Susidariau preliminarų mitybos planą pagal kraujo grupę, mėgstamus produktus ir figūros tipą. Daržovės, vaisiai, žuvis ir vištiena. Išsitraukiau iš interneto daugybę receptų ir pradėjau gaminti taip, kad nekainuotų daug pinigėlių ir taip, kad išliktų kuo daugiau vitaminų maiste. Kiekvieną rytą ir po pietų išgerdavau stiklinę morkų sulčių su obuoliais ar apelsinais(pats pigiausias vitaminų šaltinis, tik, svarbu, kad būtų skiesta vandeniu). Tarp valgymų nedarydavau didesnės nei 2,5val pertraukos. Bent kokį obuolį stengdavausi sukramsnoti. Po 18h nebevalgydavau, nebent labai įsinorėdavau, tai pieno stiklinę išgerdavau ar kokį greipfrutą. Gerdavau nerealiai daug vandens. Susireguliavau miego rėžimą: 22h einu miegoti, 6h keliuosi. Savaitgaliai ne išimtis(nebent koks balius būtų). Rytais prisiverčiau atsikelti 40min anksčiau ir pabėgioti. Iš pradžių buvo nerealiai sunku, nes buvau senokai metusi karate + rūkiau, todėl pirmą dieną išbėgau 7min ir padūsau. Tačiau rankų nenuleidau. Visas 40min darydavau taip: bėgu, kiek galiu, tada einu greitu ėjimu, kol pailsiu ir vėl bėgu. Po 3 mėnesių išbėgdavau 40min nesustojusi. Nuėjau pas psichologę. Ji mane konsultavo mitybos klausimais(na, kas protiškai susiję su depresiniu valgymu ir pan.) ir gyvenimo. Užsirašiau į kikbokso treniruotes ir masažo kursus. Derinau taip, kad vieną savaitę 3 kartus einu į kikboksą, 2 kartus į masažus, o kitą savaitę atvirkščiai. Ryte ir vakare kontrastinis dušas, aliejų, kremų tepimas ant kūno ir jų įmasažavimas. Pradėjau mokytis derinti laiką ir štai, mano mokyklos pažymiai pagerėjo. Pusvalandį per dieną skirdavau "moteriškajam švietumui" t.y. domėdavausi naujausiomis madomis, figūros trūkumų slėpimu, apie vyrų ir moterų santykius, kaip elgtis atitinkamose situacijose, mokiausi pažinti savo kūną ir nepamiršau, koks puikus dalykas yra savitaiga. Buvo ir siaubingų dienų. Kuomet norėdavau užsidaryti namuose ir niekur neiti. Persivalgymo atvejai, keliskart po savaitę nenorėjau sportuoti ir pan. Tačiau po kiekvienos nesėkmės išmokau padrąsinti save, pasakyti sau, kokia esu nuostabi, kad aš viską įveiksiu, aš viską sugebėsiu padaryti ir kad tos nesėkmės manęs negali sunaikinti, jos mane užgrūdins. Ir žinot, kas iš to išėjo?
Dėl pakoreguotos mitybos ir mitybos įpročių, žinoma, svoris ėmė pasiutusiai kristi. Mano oda nerealiai išgražėjo, tapo it šilkinė. Nagai, plaukai sustiprėjo, regėjimas iš 0,2 pakilo iki 0,8. Sporto dėka, tapau daug stangresnė, ištvermingesnė, grakštesnė, atsirado daug energijos(buvo protu nesuvokiama iš kur aš jos turėjau tiek daug). Dėl rūpestingų ryte/vakare dušų ir kremų teplionių, masažo(pusę ten praleisto laiko tu masažuoji, o kitą pusę - tave), neturėjau jokių problemų su odos susitraukimu ir strijomis, dingo celiulitas. Išmokau tinkamai rengtis, dažytis(ačiū Dievui, kad sukūrė internetą), kiekvieną savaitę bent po vieną pasimatymą paskirdavau (su skirtingu vaikinu
) ir telefonas netildavo. Tik vis nerasdavau sau tinkamo, nes laikui bėgant kartelę užkėliau bene iki kosmoso. O didžiausias mano atradimas buvo psichologė. Ji išmokė į save pažiūrėti kitaip, paaiškino kai kuriuos mano gyvenimo dėsningumus ir padėjo juos ištaisyti į gerąją pusę, padėjo susitvarkyti mintis ir požiūrį taip, kad lieknėti tapo nuostabiai malonu, išmokė mylėti save ir visą laiką buvo tas žmogus, kuris mane palaikė ir neleido nuslysti žemyn. O, svarbiausia, galėjau būti 100 procentų atvira ir žinojau, jog manęs ji neteis. Ir dar supratau vieną dalyką. Vietoj to, kad merginos šimtus litų išleidžia dietologams, geriau nueitų pas gerą psichologą. 5 kartus labiau padėtų. Per pirmus du mėnesius numečiau 20kg, per kitus 6 - dar 25kg. Baigiau mokyklą su 2 šimtukais. O studijų laikais buvau išrinkta grupės stilingiausioji 
Ir tada atėjo mano diena...Man jau buvo 21 metai. Jau buvau graži, laiminga ir pasitikinti savimi. Tiesa, kai buvau 17-os, tas drauges pasiunčiau toli toli ir paaiškinau, kad man nereikia draugystės, kuri kabo ant išvaizdos. Na ir universitete netyčia susidūriau su viena iš ketvertuko. Ji manęs iš pradžių neatpažino, kol nepradėjau kalbėti (aha, galvoju, in ya face). Pyktis buvo praėjęs, pasišnekėjom maloniai ir ji pakvietė vakare eiti į klubą. Tas ketvertukas mūsų buvo jau iširęs, bet, aceit, būtų smagu vėl visoms susibėgti. Sutikau. Bet išėjo taip, kad vėlavau į klubą. Prie durų manęs laukė ta mergina, su kuria susidūriau universitete. Kol pasidėjau paltą, ji papasakojo, kad prie staliuko sėdi ne tik mūsų ketvertukas, bet dar pora panelių bei keletas vaikinų iš kurių vienas tiesiog saldainukas ir kad ji jau su kita iš ketvertuko dėl jo susipyko. Ir visos visos tik į jį ir težiūri. Pasijuokiau ir nuėjau patikrinti to saldainiuko. Pamačiau ir kojas pakirto, tik kažkas po pilvu virptelėjo. S-A-L-D-A-I-N-I-U-K-A-S. Kiek vėliau teko girdėti, panašiai ir jam su manim tą akimirką buvo. Bet kokiu atveju, tą vakarą jis buvo mano, o jo draugai mano "drauges" pavadino "pigiomis". Po 2 mėnesių pradėjome draugauti, po 3 mėnesių pamačiau jį nuogą, po 2 metų žengiau prie altoriaus...
Dabar man 26 metai, sveriu 59kg, turim du nuostabius sūnelius, o mano vyras, nors jau 5 metai kaip esame kartu, vis dar nenustoja kartoti, jog esu tobula žmona ir pati moteriškiausia moteris iš visų.
Štai taip, merginos. Istorija prasidėjo taip, kad geros pabaigos sunku tikėtis. Pradžia buvo tamsi, niūri ir neaiški. Visą istoriją dažnai vadinu filmo scenarijumi. O pabaigą - pasakiška. Nors ne, čia dar ne pabaiga. Čia tik pradžia gyvenimo, kurį pati susikursiu. Aš vis dar gyvenu sveikai, tobulinuosi fizižkai ir psichologiškai, kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo, o trys mano gyvenimo vyrai neleidžia pamiršti savo tikslų, kaip kadaise neleido pamiršti mano psichologė. didelė motyvacija, atrastos vidinės jėgos gali viską pasukti taip, kaip net gražiausiam sapne nesapnavom. Savo gyvenime galite įveikti visas kliūtis, o tie papildomi kilogramai lai nebūna stabdis. Jūs, mielos merginos ir moterys, galit viską padaryti ir visko pasiekti. Jėgų ieškokite savyje.
P.S. Vieną dalyką išmokau tikrai: Jei žinai, kad turi kažką padaryti, tai daryk, nes kitaip gyvenimas tai padarys už tave tau pačiu skaudžiausiu būdu.
