Santykiai su MB giminaičiais

Atėjo metas ir man čia apsireikšti su savo klausimu, nes turbūt reikia požiūrio iš šalies, nešališko ir nesuinteresuoto. Aš pati nebesugebu suprasti, ką reiktų keisti

Situacija yra tokia. Mes su MB kartu esam 2.5 metų, o gyvenam kartu beveik 5 mėnesius. MB giminė didelė ir plati, ir jie visi palaiko artimus santykius: tėvai, vaikai, pusbroliai, dėdės, tetos ir t.t. Kol mes kartu negyvenome ir su MB giminaičiais matydavausi santykinai retai, manęs tai visai neerzindavo. Priešingai, netgi patikdavo, kad jie visi taip gražiai bendrauja, visada gali kreiptis vieni į kitus pagalbos ir t.t. Bet dabar, kai kartu apsigyvenome, mane tiek bendravimo su jais gąsdina. Dabar jo yra gerokai daugiau. Pavyzdys. Skambina MB teta, prašo prižiūrėti jos mažą vaiką. Nesvarbu, ką mes esame susiplanavę, turim lėkt pas tą tetą su vaiku ir visą dieną ten sėdėti (MB požiūris). Kartais prašo tik manęs. Kai pasakau „ne“ ir pasiūlau susirasti auklę, MB supyksta ir sako, kad aš esu egoistė. Paskambina pusbrolis ir pasako, kad atvažiuos į svečius. Mes lekiam namo ir visai nesvarbu, kad gal buvom susiplanavę veikti kažką kito. Atvažiuos giminaičiai, ir šventa. Atvažiuoja MB tėvai kelioms dienoms ir aš pradedu eiti iš proto. Mama laksto po MŪSŲ namus ir reguliuoja viską pagal save: jums reikia to ir ano, susitvarkykit tą ir aną, kodėl čia tokia netvarka. Aš net suprantu, kad ji ne iš blogos valios taip elgiasi. Tiesiog yra perdėtai pedantiška ir hiperaktyvi moteriškė. O aš negaliu to pakęsti. Mano būdas to išvengti – tuo metu, kai MB bendrauja su giminaičiais, veikti kažką kitą. Ar su savo draugėm / draugais susitikti, ar pačiai nuvažiuoti tėvus aplankyti, ar dar kažkas. Man geri santykiai gražu, nieko prieš neturiu, tiesiog man jų visų per daug. Nepratusi esu, nemėgstu, ne to tipo žmogu esus, kuris norėtų bičiuliautis su absoliučiai visais (net ir tais, su kuriais nelabai turiu apie ką kalbėtis). O taip ir yra. Su didžiąja dalimi MB giminaičių nelabai turiu ką nors bendro. Man jie neįdomūs, gyvenantys visiškai kitokį gyvenimą, visiškai kitaip. Tačiau kai taip pasakau MB, jis labai įsižeidžia, sako, kad aš elgiuosi egoistiškai, net nesistengiu tų žmonių įsileisti į savo gyvenimą (prisipažinsiu, šita dalis yra visiška teisybė, tik aš dar negaliu atsakyti sau į klausimą, ar turėčiau stengtis), juk jie yra ir jo gyvenimo dalis. Pastaruoju metu dauguma konfliktų, kurie tarp mūsų kyla, yra dėl bendravimo su giminaičiais. Kodėl aš, kai atvyksta MB tėvai, išvažiuoju iš namų. Kodėl aš pas juos nenoriu važiuoti dažnai (man užtenka 1-2 kartų per metus po kelias dienas). Kodėl aš nerodau noro bendrauti su jo kitais giminaičiais ir ko nors paprašyta dažnai atsisakau. Sąrašą galėčiau tęst.

Beje, tikrai nenoriu nutraukti MB ryšių su giminaičiais. Tiesiog kartais jaučiuosi taip, kad bendravimas su jais jam yra svarbiau negu tai, kaip jaučiuosi aš, kad lieku mažiau svarbi, kad jų interesai jam svarbesni nei mano.

Aš jau pavargau dėl to pyktis. Rėžkit, ką jūs galvojat šiuo klausimu. Kaip manot, gal aš iš tiesų per daug kategoriškai į tai reaguoju? O gal MB supratimas netinkamas?

Suprantu tave ir suprantu kaip jautiesi, kaip tau to per daug, nes jei man taip būtų, tai lygiai taip pat užpypintu.

Skirtingos bendravimo tradicijos. Pas juos matyt labiau itališko tipo, kur šeima ir bendravimas - pasaulis sukasi apie juos, viskas drauge, visi bendrai, n kartų persiskambina, viską apie visus žino, vieni kitiems padeda ir visi kišasi į visų reikalus bei reguliuoja gyvenimą. Anytos visada kišasi ir visada reguliuoja, čia jau klasika, ir tai reikia ištverti, sukandus dantis, dar pasidžiauk, kad negyvenate po vienu stogu

Tavo visai kitokios tradicijos bei poreikiai. Visų pirma kažkokiu būdų vyrui reikia delikačiai paaiškinti, kad jie tau yra svetimi žmonės. Ir tu neprivalai gyventi su svetimais žmonėmis, tenkinti jų įnorius bei užsikrauti auklės pareigas, na tiesiog. Jei jam to reikia, kadangi tai jo šeima, lai jis ir užsiiminėja. Bet ir visiškas ignoravimas gali atnešti bėdos, kaip rašai, kyla konfliktai. Nes tu kaipo bėgi nuo jų, nes tau nesinori būti vienoje patalpoje, peilis, ir jie tai supranta. Galima nuspėti, kad giminaičiams atrodai "mandra", nedraugiška, šalta ir pan.. Nes nesi prilipusi ir lipšni "giminaitė", kurią galima išsikviesti vos panorėjus. Tavo teisė nedirbti aukle. Nesuprantu, kodėl tavo vyras leidžiasi šokdinamas ir leidžiasi būti aukle O tai, kad jis vos iškvietus lekia, vadinasi jo tokie prioritetai. Svarbiausia šeima, o jūsų planai palauks..

Sutinku praktiškai su kiekvienu žodžiu, išskyrus paskutinius sakinius. jei tavo draugui svarbi šeima, tai nereiškia, kad nesvarbi esi tu. Tiesiog jie vieni kitiems padeda, jiems tai natūralu atrodo. Kaip čia būtų, jei staiga jis atsiribotų nuo šeimos?
Mano vyras mažai bendrauja su mano šeima, bet jiems tai neatrodo kažkas blogo, jei jis pasirodo su manim pas tėvus nors kartą į 2 mėnesius todėl mes stengiamės tokį ritmą palaikyti Aišku, jis ir nebėga iš namų, kai kažkas atvažiuoja į svečius, arba prireikus pagalbos padeda. Bet jei tos pagalbos reiktų dažnai, tai kažin kaip tai patiktų ir jam, ir man

Aš visgi neturėčiau iliuzijų tavo vietoj, kad pavyks kažką pakeisti. Ieškoti kompromiso patarčiau

nerašiau, kad temos autorė nesvarbi. Tiesiog svarbumo prioritetuose šeimos poreikiai yra ten kur yra. Kitaip vyras nekeistų bendrų planų, paaiškintų giminaičiams, kad atsiprašau, bet dabar negaliu, tiesiog taktiškai pasakytų "ne".

Kompromiso čia labai reikės.

Ačiū už nuomones
Papildyta:


Būtent. Aš tai irgi žinau, kad MB dauguma giminaičių laiko mane pasikėlusia ir „mandra“ dėl to, kad nedemonstruoju lipšnumo ir nebėgu iš paskos vos tik pašaukia, nesiseilėju dėl mažų vaikų ir nevaidinu gerosios fėjos, kuri visada visiems maloni, lipšni ir visaip kitaip tobula.

Na, o dėl MB, tai taip nebūna 100% atvejų. Kai esam pakeliui į teatrą ir kažkas paskambina, tuomet žinoma, kad nelekiam namo. Bet kitais atvejais planus koreguojam priklausomai nuo giminaičių.

Mane taip pat šiek tiek įskaudino MB elgesys vasarą, kuomet jis bene kiekvieną savaitgalį važiuodavo padėti savo tėvams statyti namą ir kartu praleidom vos porą savaitgalių, niekur nenuvažiavom, atsisakėm kai kurių savo planų vardan tos pagalbos... Aš suprantu, kad padėti kartais reikia, bet man kartais kyla jausmas, kad mūsų (kaip atskiros poros) gyvenimas tarsi antrame plane. Sakiau jam tai, tačiau jis sako, kad aš „neteisingai mąstau“.

kiekvienas renkasi kaip jam geriau.. as negaleciau ne dienos gyvent kaip jus.. nes mano seima yra mano seima ir musu planai nekeiciami visokios dedes ir tetos eina po musu planu ir tai jei mes norim ..

bet sakau cia kiekvienos poros reikalas...kaip sutarsit taip ir bus..bet tokie kisimaisi nieko gero.. pamatysit finale vistiek

Spėju, kad jis nemano, kad kažkas kišasi. Jam tai nėra kišimąsis. Tai tiesiog šeimyniški prioritetai. Reikia kažkaip laviruoti, bet jis pyksta, kai bandai koreaguoti jų įtaką. Kažkokiu būdu reikia tempti antklodę savo pusėn, nes giminaičiai pripratę, kad yra misteris Properis Patogu. Naudojasi, jūsų planų sąskaita.

ES, aš tokia pati, nesiseliojanti Ir žinau ką reiškia įkyri anyta - generolienė Jei nori suprasti, kaip būna saldu, tai man tenka su ja pagyventi ir mėnesį, po vienu stogu ir dar be vyro, nes jis bėga nuo jos, turi n reikalų, "suplanuotas" komandiruotes. O aš deja neturiu kur bėgt, juk nepaliksiu jos vienos Visa laimė, kad labai toli gyvena Pasiguodžiau

Aš ir mąstau, kodėl taip taikliai rašai. O pasirodo, kad ir problemą panašią turi. Dievaž, tikiuosi, kad jeigu turėsiu vaikų, prisiekiu prisiekiu taip nesielgti su savo vaikais

MB tai neatrodo kišimasis. Kai aš vartoju šitą žodį, jis sako, kad aš iškreiptai žiūriu į situaciją. Jie yra tiesiog rūpestinga didelė šeima, kur visi vieni kitais rūpinasi, bendrauja, bičiuliaujasi. O aš su savo dar-ne-anyta ilgiausiai kartu galiu pabūti porą dienų vienoj patalpoj, ir tai dar laikantis šiokio tokio nuotolio. Kai ji pradeda man pasakoti savo įsivaizdavimus, kaip mums reikia gyventi, kad man reikia tapti sėslesne ir nurimti, tai tiesiog negaliu tvert. Ir vienaip galvoju, ir kitaip. Kartais savotiškai atkeršiju pati įkyriai ją kuo nors įtikinėdama, bet žiūriu, kad mano nervai silpnesni

Gal pasidalink patirtimi, kaip su generoliene sekasi būti vienai? Gal tu esi labai šaltų nervų arba išmokai dalį jos pastabų pro ausis praleisti? Nes aš dar neišmokau ir į kievieną pastabą kyla noras atsikirsti

Perskaiciau tik pirma posta. Autore ,ko jus cia vaidinat pykstsanca, gi jus dabar tos gimines dalis. Matet kas ir kaip ten vyksta. Jus galvojot, kad atejot i vyro gimine ir priversit visus elgtis taip, kaip norit? Tai galima taikyti ir vyro giminei. Nenorit sau nervu gadintis -nebendraukit isvis. Bus ramu tada ir jums ir jiems.

Buvo sunku ir niekada nebuvau ideali marti. Lipšni saldi spurgelė. Kelis kart buvom susiėdusios Ir mano žodis buvo paskutinis. Nes pvz ji vis kalbėdavo, koks nuostabus aukso luitas jos sūnus ir kokia vargšė pamušta katytė priglausta, benamė, kažkas tokio , tai teko pakalbėti jos kalba, ir permušti, kad nė velnio jos sūnytis ne aukso luitas ir lai ji džiaugiasi bei dėkoja D, kad gyvenu su juo ir kenčiu jo baisų charakterį Arba priminti, kad su jos baisaus charakterio sūnum gyvenu jau kelioliką metų, kasdien, kai jis su ja neištveria nei kelių dienų po vienu stogu ir ji nelabai su juo ištveria. Vienžo, kai jau išvesdavo iš kantrybės, o šiaip esu labai kantri ir galiu daug ką ištverti, tai ir nerinkdavau meilių žodžių. Kitu metu bendravimas minimalus, pakankamai draugiškas, nes iš esmės jai nieko blogo nepadariau. O ji yra labai sunkus žmogus, energetinis vampyras. + pedagogė - dėstytoja su šimto metų stažu. Pati supranti, čia labai sunki diagnozė

O anytos patampa generolienemis, kai marcios ateina ant viso gero ir atsiseda savo siltomis subinemis pareiksdamos, kad dabar cia viskas yra ju ir tik ju.

Nu jau nu jau, ne visada, as ir savo buta turejau ir darba, ir vis tiek negera buvau, aisku ir nerupi man