Nu nesusilaikau nepakomentavus
Čia kažkaip daug tragedijų iš nieko pridaryta. Na pvz paprašė vaiką padabot, tai kas čia tokio? Gi neliepė, nevertė, o paprašė, atsisakai ir viskas. Kitąkart prašys vėl atsisakysi arba sutiksi. Juk matosi, kad giminė artimai bendrauja ir vieni kitiems padeda, tai reik suprast, kad jiem natūralu pirmiausia savus apskambinti ir paprašyt padabot vaiką. Ir kai tėvams padėjo namą statyt. Jei jau vaikai tėvams negali padėt vardan pvz pagulėjimo prie jūros

Žodžiu daug ką duoda paties žmogaus požiūris į situaciją

Taip, sutinku, kad yra ribos ir jos braižomos su laiku. Kartu pagyvenus trumpą laiką visko nenumatysi ir nesureguliuosi. Bet viską reikia daryti gražiai. Ne, ne lipšniai ir saldžiai, bet gražiai ir civilizuotai. Na labai man negražiai skamba tas išėjimas kitur kai namuose svečiai

Viena yra susitarti/išmokyti, kad iš anksto tartųsi (o ne tik perspėtų) dėl atvažiavimo į svečius, bet kas kita demonstratyviai išeiti ar nedalyvauti bendravime. Jei antra pusė akivaizdžiai verda tame giminiavimesi ir su tuo žmogum planuojama ateitis, tai tikrai kvaila yra principingai ožiuotis, kad kiti laikytų susiraukėle. Aš pati iš tokios giminės, tai žinau, kad tokios smulkmenos kai rodaisi pasikėlus ilgam įstringa ir dėl tokių dalykų artimi žmonės pykstasi. Taigi pirmiausia reikia aiškintis su savo antra puse, ieškoti pusiausvyros bendravimuose, įvesti "šventą" laiką skirta tik dviems, kurio negalima atšaukti, kad ir tvanas, "dresiruoti" giminaičius dėl atvažiavimų...kitaip nieko nebus, nes atsiskyrimas ir išėjimas kitos pusės interpretuojami kaip nepagarba, pasikėlimas.
O šiaip įdomu kaip santykiai klostosi, kad per 2 metus viskas buvo gerai, nereikėjo nei vaikų žiūrėti, nei namų statyti, o apsigyvenus kartu įgautas naujas statusas ir viskas aukštyn kojom... Kažin kaip autorei sekasi?
Laimės niekam nėra pažadėta. Gyvenimas kiekvienam skiria laiko ir erdvės. Pats žmogus turi pasirūpinti kuo juos užpildyti.