Labai skausmingi santykiai (pertrauka ar kas?)

Sveiki visi,

Šeip nesu forumų naudotojas ir skaitytojas, tačiau šį kartą nuoširdžiai tikiuosi jog nesuklysiu paprašęs Jūsų patarimų ir nuomonės man rūpimu klausimu. TODĖL LABAI PRAŠAU NETEISTI... IR TAIP DABAR LABAI, LABAI SUNKU..


Situacija tokia jog draugauju su mergina jau 3 su puse metų. Dabar: man 24, jai 20. Nuo pat dragystės pradžios aš jai buvau vienintelis ramstis jos kasdienybėje. Visada būdavau šalia, visada pasirūpindavau ir padėjau. Mūsų santykiai visada buvo tobulesni už tobulybę. Visada jautėmės suradę vienas kitam likimo padovanotą žmogų. Visada taip ir sakėme. Ir intymiausiomis ir ne intymiausiomis akimirkomis minėjome kaip vienas kitą dieviname. Kaip dieviname kiekvieną kūno lopinėlį. Susitikinėdavome kas dieną, vėliau praėjus metams, jau beveik visada likdavau pas ją nakvoti (gyveno tik su močiute kadangi tėvai buvo išvykę į užsienį). Dar po trupučio laiko ji visada likdavo pas mane. Sako priešingybės traukia, tačiau mes buvome tokie panašūs ir fiziškai ir charakteristiškai kad nemažai nepažystamų žmonių mus yra palaikę broliu su sese. Mūsų supratimas visur buvo vienodas. Pradedant interjero dizainu (kaip kurtume savo namus), specifišku vestuvių supratimu (abu norėjom kitokių vestuvių nei įprasta) tęsiant pramogų noru, aktyvumo suderinimu ( abu buvome nei per aktyvūs nei per pasyvūs), intymūs santykiai visada buvo devintas dangus ir niekada nelikdavo nei vienas nepatenkintas, visada viskas iki galo kol gulėdavome negyvi. Galėdavome išbučiuoti vienas kitą nuo kojų pirštų galiukų iki kaktos ir pasakyti, myliu tave mano gyvenime. Arba gulėti karštoje vonioje ir jausti kiekvieno kūno šilumą bei valandų valandas žiūrėti vienas į kitą ir šypsotis. Vienas kitam galėjom atiduoti viską ir geriau pats neturėti, iki to kad visą gyvenimo ateitį ir kaip norėtume gyventi šeimoje piešėme vienodai. Kadangi sutardavome visada ir beveik nesipykdavome, santykiuose įtampos nebuvo. Per tiek laiko mes daug keliavome po Lietuvą, turėjome begales romantiškų savaitgalių, dovanų ir siurprizų. Buvome susitarę kad kiekvienas mėnesis yra staigmenėlės mėnesis. Vienas mėnesis mano (aš turiu kaip nors nustebinti, kitas jos. Tai gali būti maža dovanėlė arba kažkoks mažiukas siurprizas). Mes net buvome susikurę tokią nesamonę (mielą nesamonę) kuri vadinosi ,,bučinuko laikas". Kas karta kai kuris nors betkokiu lempiniu momentu pasako šią frazę, kitas turėdavo pabučiuoti. Vienintelė taisyklė buvo ta jog niekada negalima atsisakyti. Toks mini žaidimas kuris truko 2,5 metų niekada neatsibodo ir net netikėčiausiose situacijose kai kuris iš mūsų tokį dalyką ,,įšaudavo" ir prajuokindavo ir pamalonindavo. Kas dieną reiškėme kaip vienas kitą mylime. Ji pati visada sakydavo kad aš jos gyvenimas kad niekada manęs nepaliktų ir kad niekada neįsivaizduotų kitokio gyvenimo kuris būtų be manęs. Ji niekada nesileisdavo kitų liečiama ir jai tai buvo šlykštu. Ji niekada nepaleisdavo mano rankos (nei supermarkete, nei autodetalių parduotuvėje) nes sakė jog taip jaučiasi saugi. Aš niekada neatsakydavau jos rankos ir niekada nepriekaištavau nes tai man netrugdė. Negana to nebuvo nei vieno vakaro kai nebūdami kartu neparašytume vienas kitam labanakt saulyte ;** arba ryto be labas rytas mano meile ;**. Kaskartą susitikdami bent po valandos laiko ( tarkime kirpykla ar dar koks velnias) visada pasibučiuodavome ir toks buvo mūsų pasisveikinimas. Abudu nusprendėme nerūkyti kad negadintume savo sveikatų bei jei kada turėsime atžalų, jiems toks dalykas irgi neatsilieptų. Buvome tokie savi, aš pažinojau visas jos gimines. Nuo puseserių ar diedukų, iki krikšto tėvų ar prosenelių. Kiekvienas iš mūsų buvo kviečiamas į šeimynines šventes, ir ant kiekvieno stipriai supykdavo jei dėl kažkokių priežaščių nepasirodydavo. Tiek mano giminės tiek jos mus vadino šeima ir džiaugėsi kokie esame laimingi. Pas jos tėvus užsienyje buvau net kelis kartus. Ir kai jie būdavo čia Lietuvoje, susitikdavo su mano mama ir visada labai gražiai bendravome. Nors vienu momentu aš buvau truputį apleidęs santykius su jos tėvais dėl tingejimo parašyti per skype, tačiau kai ji pasiskundė jog norėtų jog aš daugiau bendraučiau su jos tėvais aš pasikeičiau 120% ir pradėjau rodyti labai didelį dėmėsį, po kurio pasekoje ji matėsi laiminga.
Mano sesė kuri gyvena ispanijoje jau labai ilgą laiką labai ją mylėjo. Mes beveik mėnesį gyvenome nemokamai, visur keliavome, po viešbučius, miestus , paplūdimius, ir turėjome tokios patirties kad dabr tikrai yra ką prisiminti. Aišku buvo ir nemalonių siurprizų ir išgyvenimų. Jai teko būti ir prie mano tėčio ir prie močiutės kapo. Šis dalykas man paliko neišdildomą, taip pavadinkime, įspūdį, nes net tokiomis akimirkomis ji niekada nepasimetė. Ji verkė kartu su manimi, ji laikė mane už rankos, ji padėjo man tvarktyis visus reikalus kai to reikėjo. Ji buvo visada šalia ir vis klausė kuo dar galėčiau būti naudinga.? Kai būdavau tokiu metu toks pažeidžiamas ji niekada manęs nepaliko ir visada saugojo. Už tą aš jai visą gyvenimą būsiu dėkingas, ir tikrai tai prisiminsiu. Ji visur buvo tobula. Ji nebijojo gaminti valgyti, valyti grindis jai nebuvo problema, ir ji niekada neverksleno jei del kažko ,,gali nusilaužti nagą" . 3,5 metų mes gyvenome pasakoje. Juokėmės iš žmonių kaip jie gali išsiskirti su mylimu žmogumi, kaip jie gali pyktis ir t.t. Nes tikrai JUMS nuoširdžiai ir nemeluodamas sakau: visi aplinkiniai žmonės stebėjosi kokie mes panašūs ir kokia esame tobula pora. Jau net tarp draugų buvo prigijęs posakis jog ,,santykiai tokie tvirti kaip pas juos (mus)". Jūs net neįsivaiduojat kaip tobulai mes jautėmės. Kokius pjūčius jutome... buvo toks stiprus atsidavimas kad kartais net trūkdavo oro. TU gyvenai tuo žmogumi. Mūsų skirtingi kūnai buvo vienas.. Net tie saldūs ir netikroviški romantiniai filmai neparodydavo nei pusės tiek kiek mes vienas kitą mylėjome, ir kiek stengėmis daryti vienas kitą laimingais.
Aišku būdavo truputis pykčių bet retai. Kartais aš patingėdavau pasitvarkyti namuose, kartais pašaukdavau ant jos, kartais per daug išgerdavau su draugais ir nekreipdavau dėmesio į jos pastabas. Įžeizdavau. Bet visada sugebėdavau atsiprašyti nes norėjau mūsų santykių tęsinio.
Buvo dalykų kurie man ir nepatiko. Jos kai kuriuos draugės mėgdavo neblogai patūsinti, ir visda kviesdavo ją. Kelis kartus ji buvo stipriai padauginusi, ir viešoje vietoje atrodė labai nekaip. Aišku po to labai atsiprašė ir pažadėjo niekada nepasielgti kaip pasielgė. Dar buvo toks jos šefas kai ji dar dirbo darbe. Jie visada labai gerai sutarė. Kai ji išėjo iš darbo jie vistiek palaikė gerus santykius, būdavo susitinka, pakalbėti. Man sakė jog esame tik draugai ir jai jis labai įdomus žmogus, kad tiesiog įdomu turėti gerą draugą vyrą nes su juo galima pabendrauti ne taip kaip su merginomis. Man jis atrodė visada įtartinas, visada Facebook profilyje ,,laikindavo" jos naujas foto, o kai ji įkeldavo mūsų abiejų, niekada. Dar ir dabar gerai su juo sutaria nors teigia kad niekada gyvenime nieko nebūtų , nes jai jis nei patrauklus fiziškai nei ji galėtų su kažkuo prasidėti be manęs. (nes kaip sakė esu per daug savas ir gerai pažystu jos kūną. JI per daug priratusi prie manęs, ir visa kita yra koktu, bei šlykštu.) Dar ji pasakė jog pradės kartu su juo lankyti dailės užsiėmimus nes jis profersionalus dailininkas ir jai nereikėtų mokėti už dailės pamokas dėl to, ir taip jai padėtų jis.. Tas dalykas iš vis man nepatiko, bet ką aš galiu papriekaištauti kai dabar esu tokioje situacijoje (pertraukoje)??
Paskutiniai trys mėnesiai taipogi buvo tobuli. Viskas buvo gerai kaip ir kadaise. ir tada įvyko. Stengsiuosi papasakoti su smulkmenomis kad galbūt pastebėsite kažką tokio ko nepastebėjau aš:
Aš supykau kad ji neparodė man pakankamai dėmėsio kai buvo grįžę jos tėvai (mėn atgal). Parašiau jog man reikia jog tu labiau manimi domėtumeis ir jei jau sakei kad esu svarbiausias, norėčiau jog ir parodytum taip. Ji parašė tris žinutes.
1. dabar aš suprantu kad reikėjo... (nieko neatrašiau)
2. Nekalbėsi...? (nieko)
3. Labanak.. tikrai labai malonu kad taip bendrauji... (nieko)

Kitą dieną parašiau jog norėjau jog gerai apgalvotum kas man reikalinga ir kaip viskas yra. Kad pamastytum apie viską. Ji nieko nebeatrašė. Kai per pietus paskambinau ji pasakė jog nieko negaliu atrašyti nes noriu viską nuodugniai nuodugniai apgalvoti, kaip ir sakei. Tada susitikę kitą vakarą pradėjome kalbėti. Ji pasakė kad aš nebežinau ko noriu iš gyvenimo. Ji siaubingai verkė. Ji sakė kad mane begalo myli, kad aš esu jos brangiausias žmogus, kad nenori manęs skaudinti. Paklausiau jog nenori dėl to kam manęs gaila? Ne ne dėl to. Dėl to kad man tu svarbus ir man skauda kai blogai tau. Norėjau ją apkambinti ir paimti už rankos tačiau ji nebesileido. Ji sakė jog dabar nenori jog ją liesčiau ir kad galėtų galvoti viską adekvačiai ir niekas jos nedirgintų. Nors viską buvau užžkūręs aš, nuysileidau ir paprašiau nebesipykti, ir prašiau susitaikyti, tačiau ji per ašaras nesutiko. Ji vis minėjo kaip nori viską gerai apgalvoti. Sakiau bet juk mes tiek patyrėme , tiek kūrėme, tiek žadėjome sukurti? Ji pritartė, tačiau pasakė jog yra dalykų kurių su manimi niekada nepadarytų. Apie kuriuos kažkadaise svajojo bet jei liktų su manimi abejoja ar išeitų juos įgyvendinti. Ir nereikės jai liūdėti. Ji staigva nebežinojo ar tokio gyvenimo nori kurį gali turėti su manimi... Kiekvienas žodis žeidė daugiau nei peilis. Tada paprašiau mane nuvežti į vaistinę, nusipirkau valerijono bei herbastress tablečių ( taip patarė vaistininkė kai papasakojau ko atėjau). Kai jau išlipinėjau iš jos mašinos ir eidamas link namų paklausiau: Ar ems jau nebe pora ? Ar tu mane palieki ? Kas dabar bus? Ji atsakė jog manęs tikrai nepalieka, ir tikrai nieko nenutraukia, tačiau ji nori būti viena su savo mintimis ir viską galvoti viena...
Praėjo diena kita. Nieko negalėjau valgyti, nes iškarto pykindavo. Darbe jaučiausi lyg turėdamas 39,0 laipsnius temperatūros. Svaigo galva, buvau viskam apatiškas, sekundei kitai sutrigdavau ir motorianiai veiksmai. Jaučiausi gyvas numirėlis. Iš nervų drebėjo visas kūnas. Pe perstojo sėdėdamas prie stalo ir kompiuterio nerviškai judinau savo koją. Mano darbo produktyvumas buvo žemiau nulio. Eidavau miegoti 9 vakaro, keldavausi vidurknaktį visas išprakaitavęs, ir keldavausi 9 ryte. Pabuvęs darbe porą val mane vėl imdavo miegas ir noras užsimerkti bei smigti. Nepraeidavo nei 20 sekundžių kai negalėdavau nepagalvoti apie ją. Mano skrandis gurgė ir viską keldavo į viršų. Ryte taip pykindavo kad nebeturėdavau net ką vemti.... Buvo taip šlykštu jog norėjosi išsipjauti visus vidaus organus... Tas dienas jaučiausi tarsi mirštantis. Bet man tai nerūpėjo dėl to jog galvojau kad geriau numirti nei gyventi be savo gyvenimo meilės... , ir aš jai paskambinau dar kitą rytą. Kai pklausiau ar labai blogai padariau ji sakė kad gerai padariau. Jog norėjo išgirsti mano balsą, kad ji irgi blogai jaučiasi ir kad nenorėjo sukti pirma. Sakė jog irgi manęs labai pasiilgo ir jog labai mane myli. Tačiau nieko daugiau. Atsisakė susitikimų, atsisakė visko ką jai siūliau nes ji nenorėjo pasiduoti... Kitą ankstų rytą nuvežiau jau didelę puokštę rožių ir rytinės karamelinės kavo net neskambinęs į namus. Prikėlęs ją iš lovos viską padovanojau. Ji labai nustebo, ir ne tiek kiek apsidžiaugė bet jautėsi svarbi ir pamaloninta. Kai norėjau truputį pasėdėti , ji leido, tačiau neleido nei jos apkabinti nei paimti už rankos, ką jau kalbėti apie bučinius. Sakė jog nenori šio malonumo nes tai gali perdaug suminkštinti širdį ir neleisti toliau galvoti apie viską neutraliai...
Paskutinis susitikimas buvo sekmadienį. Pasiūliau jai susitikti ir tiesiog pabūti. Nusivežiau į nuostabias Trakų apylinkes, prigaminau daug maisto ir t.t Žodžiu daug nesiplėtus norėjau parodyti jog nuo šio ji nebe mano panelė o mano dama. Kad ja visada rūpinsiuos taip kaip niekada iki šiol. Kad viską padarysiu jog jaustūsi kaip princesė. Juk kuri mergina to nenorėtų? Aš tam ne tik buvau pasiryžęs tačiau buvau ir galutinai nusprendęs. Ir po galais, aš to norėjau. Aš norėjau ja taip rūpintis kaip niekas kitas nesugebėtų... Tačiau kai paimdavau ją už rankos ( ji to nenorėdavo tačiau ir nepsipriešindavo) ją laikydavu tik aš. Jo ranka buvo visiškai atpalaiduota ir niekada nesuspausdavo manosios. Tai buvo pastangos bei meilės rodymas be jokio atsako...
Galų gale nusprendžiau jog man visko per daug. Praėjo jau savaitė ir man jau truputį geriau. Nors rytais nebepykina ir jau gali šiek tiek valgyti ( salotos, pienas, sūreliai ir pns), o darbe jau galiu atlikti paprastesnes užduotis, mintys apie ją nesustoja eiti. Vakar parašiau ilgą ilgą laiška ką jai jaučiau, jaučiu ir jausčiau. Kokia man yra svarbi ir reikalinga. Kodėl aš jai esu reikalingas, ir kodėl mes galime turėti nuostabią ateitį. Ką ji prarastų jei manęs nebeturėtų, ką gautų jei neturėtų ir t.t.t.t. Pavadinau 2000+ žodžių Tau arba mano vienintelei.
*** Ištrauka iš mano laiško kai sukūriau jai eiles kaip as jaučiuosi ( atsiprašau jei nepatiks,ar bus klaidų ar dar kokio velnio, tiesiog tai skirta ne Jums o mano vieninteliam gyvenimo džiaugsmui. ) *** p.s. jis gimė po to kai ji man ant nuotraukos kur mes esame begalo laimingi kažkada parašė; There is only 1 thing, 2 do, 3 words to say, I LOVE YOU. Kai tai pamačiau negalėjau jai kažko nepasakyti, ir...

,,There are a lot of things I want to do,
I want to show you, how much I adore you.
There are no words to say for true,
`Coz words don’t play a role for you.

Actions now are tool I use,
I want to show you, they are best for you.
I want to hold your hand and feel it cool,
While pulling you towards my body too.

Just feel the warmth of blood and smell,
The bond between us such a joy…
My only wish to feel you soon,
And show my heart beats just for you!

Nes aš tikrai stengiausi ir tikrai bandžiau gelbėti mūsų santykius... Vakar po laiško ji parašė jog verkia balsu.. Tas laiškas ją sukrėte labiau negu bet kas yra sukrėtęs šiame pasaulyje. Ji nori pradingti skradžiai ir nebebūti šiame pasaulyje. Ji nekėle telefono kai aš susirūpinęs jai skambinau, tačiau per žinutes kažkaip to išprašiau. Kai ji pakėlė girdėjosi verkimas, ir skausmas... Nebeištvėriau ir aš... verkiau kaip mažas vaikas nes man taip skaudėjo širdį tą girdėti... Ji vis guodėsi kad nebežino kas jai darosi, kad ji savimi šlykštisi jog taip jaučias, kad taip mane skaudina, kad skaudina pačią save.. Aš jai sakau kad palik mane, mesk , pamiršk jei tau nuo to geriau, aš stengsiuosi viską įveikti, tačiau ji atsakė jog nenori manęs mesti.. Ji nenori manęs palikti nes yra nepasisprendusi ir nežino kas vyksta su jos kūnu, ji nebesupranta pati savęs ir jai reikia laiko galvoti, galvoti , galvoti... svarstyti.. Ji teigė jog nejaučia malonumo kai aš paimu už rankos, nes matyt nebenori jo jausti, tačiau mane myli taip kad verkia atsiklaupusi ant kelių, pasikūkčiodama, ir zlugdama....Be perstojo kaltina save kodėl ji nežino kodėl jai taip yra, ir nori pertraukos kad viską dėliotūsi į vietas ir nuspręstų ką jai daryti su tolimesniu gyvenimu...

Aš iš dalies pasidaviau... Pasakiau kad duosiu jai to prakeikto laiko kiek ji nori.. Kad lauksiu visada ir amžinai kol ji nuspręs kaip elgtis ateityje... Ir jai neberašau.. Nebeskambinu... Bet labai to noriu...

Taigi, mieli žmonės, kurie turėję panašios patirties, ar turi draugų kurie turėję kažką panašaus, būkite geri, pasidalinkite savo mintimies, idėjomis bei patarimais, ką man daryti toliau, kaip man elgtis? Ar man laukti? (as labai noriu laukti bet tai mane zudo keikvieną valandą.) Man jokia moteris negraži apart jos, man niekas gyvenime nebemalonu nes nebera jos.. As jauciuosi priklausantis tik jai. Sokciau po bėgiasi dėl jos, nes jaučiu jog mano gyvenimo tikslas yra saugoti ją...

Nuoširdžiai prašau patarimo ir įžvalgų šioje situacijoje.. Kas čia? Pertrauka? Santykių restartas? Viso gero? Kas čia dabar vyksta? AČIŪ JUMS LABAI...

Visų detalių neskaičiau (labai jau daug prirašyta), bet esmę pagavau.

Ar ji pasakė, kokie tie jos tikslai, kurių būdama kartu ji negalės įgyvendinti?

Nes man pirma kilusi mintis - tu per daug romantiškas. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų ir tai tik pasvarstymai, bet gal jai tiesiog trūksta tvirto stovėjimo ant žemės. Romantika - geras dalykas, bet tol, kol nepasidaro per saldu.

O gal per daug laiko kartu praleidžiat ir tai ją ėmė "dusinti" + dar priekaištai dėl pasilinksminimų su draugėmis... Esat jauni, kada dar tūsintis jei ne dabar.

Kita mintis - darai klaidą leisdamas jai žaisti žaidimą myliu - nemyliu. Reikia laiko - ok, duok laiko, bet ne amžinai. Pamiršk dabar visus tuos "padarysiu viską dėl tavęs, lauksiu kiek reikės ir t.t.". Šaunu, kad stengiesi, bet netapk mazgote. Vistiek per prievartą mielas nebūsi, o per dideliu lindimu į akis gali dar labiau ją atstumti.

skaitydama sia istorija, prisiminiau knyga J. Picoult "Susitarimas". Manau, kad temos autoriui vertetu ja perskaityt, gal tada jam paaisketu jo merginos veiksmu motyvai.

siaip is dalies pritariu carablanca postui, kad jis gal per romantiskas kaip vyras. bet kita vertus, na jei zmogus toks nuosirdziai yra, kodel turetu kazkaip dirbtinai tai slopinti?

tikiu, kad gal sie zmones vienas kitam is tikro skirti, bet manau, tiesiog per jauni yra tokiems rimtiems santykiams. tam kad ivertintum, ka turi, reikia pamatyt ir bjauresne gyvenimo puse, sutikt ir netinkamu zmoniu, patirt ir skausmo bei nusivylimu. is tikro tai gaila, kad per anksti susitinka tokios tobulos poros. nesugeba issaugt savo meiles grynai is durnumo ir nepatyrimo. o paskui gailisi visa gyvenima.


del zaidimo - myli nemyli - pritarciau carablancai - duok jai to laiko, bet neamzinai, o tarkim 2 menesius. pasakyk jai, kad lauksi tiek ir ne daugiau. zinau kad sunku bus susivaldyt ir neskambint jai tiek laiko, bet patikek, per prievarta mylimas nebusi, tegul pabuna jinai tuos 2 men viena, pagalvoja, gal tada supras ka praranda. o jei pazadesi amzinai laukt, tai niekad jinai to neivertins

Nežinau žinok. Nemanau kad esu labai romantiškas. Tiesiog taip kaip mes bendravome buvo priimtina ir buvo viskas normalu. Tiesiog mes vienas kitu labai rūpinomės, tiesiog norėjosi stebinti, džiuginti ir prisigalvodavai visokiausių dalykų. Bet mes kartu ir išgerdavome ir lekdavome pas draugus ir į klubą pasilinksmint neretai užsukdavom. Būdavom tikrai labai aktyvi pora ir nesedėjom žvakių šviesoje su šampano taure...

Jos motyvai tikslūs man nėra aiškūs. Kaip ir minėjau jog nežinau ko noriu iš gyvenimo, nesuprantu kas darosi, noriu dalykų kurių nepadaryčiau su tavimi bet noriu dalykų ir su tavimi. Aš nebenoriu būti atsakinga kažkam, noriu būti atskainga už save ir nebūti teisiama už nieką. NU ir pns
Papildyta:


Dėkui labai už nuomonę, tikrai pritariu...

Dusini ją, mano nuomone.

Na, visi tie laiškai, eilėraščiai ir t.t.... Visa tai labai miela, kai tau 18. Su tokiais vyrais gera sėdėt ant stogo ir žiūrėt į žvaigždes, bet gyventi, kurti šeimą, auginti vaikus norisi su tvirtai stvinčiu ant žemės vyru. Bet tai tik pasvarstymai, gal aš klystu.

Ji labai jauna pradėjo su tavim draugauti tai nenuostabu, kad jos ateities vizija galėjo pasikeist. Gal tiesiog per jauna pradėjo rimtus santykius, o tas "visur kartu" ėmė ją slėgti. Gal ji irgi nori linksmintis taip, kaip tai daro jos draugės, kad niekas nepriekaištautų dėl jaunatviškų kvailysčių, bet tuo pačiu myli tave. Na, nors persiplėšk. Tiesiog, gal jai trūksta "oro".

Galbūt Jūs ir teisios. Tiesiog čia kai viską papasakojau, norėjau pilnai iškloti visą situaciją. Tai buvo pirmas ir paskutinis eilėraštis ir iš vis jis buvo kurtas tik dėl to jog gimė tokia spontaniška idėja į kažkada jos išsakytus žodžius. Nežinau net kaip tiksliau pasakyti, tiesiog mano nuomone tos romantikos nebuvo per daug. Nes ji pati man priekaištaudavo ir norėdavo kad dažnai sakyčiau jog myliu, kad padovanočiau gėlių, nusivežčiau į nuostabias vietas ir pns.. Žodžiu yra kaip yra.

Kas manęs neramina ir ko norėčiau Jūsų pasiteirauti, kaip man susigyventi su šia situacija. Mane BAISIAI neramina mintys jog tiek daug patyrėme kartu, kad taip gerai ją pažystu ir ji mane, kad kiekviena dalis tiek bendravime ,tiek fiziniame lygmenyje yra jau ne pažystama o sava. Kad ką darysiu nebebus su ja, ir kad tą ką darėme irgi jau nebebus. Kad ji kažkada turės kitą šalia ir jis ją lies, jos kūną, su ja bus. Tai taip nemalonu kad neturiu net ką daugiau ir pasakyti....

Visgi, išgirdome tik vieną istorijos pusę, tikėtina, kad mergina ją papasakotų kitaip. Gal tik autoriui viskas atrodė idealu? Juk pilna smurtaujančių ar pan. vyrų, kurie negali suprasti, kas tai žmonai negerai, kodėl ji nori skirtis (jokiu būdu nesakau, kad autorius toks, tiesiog į tą patį dalyką 2 žmonės gali žvelgti skirtingai).

Kai susipažinote, mergina buvo labai jauna - tik 16, jei gerai supratau. Gal ji jaučiasi neišsilakščiusi? Įsiminė vienos dainos žodžiai She got loved on the seashore. Kissing with a boy she never met before. Jeigu lieka su jumis, nieko panašaus į dainos žodžius negalės būt. Kai esi tokia jauna (20), sunku su tuo susitaikyti. Atsiradęs gerbėjas tai priminė. Neatsakytos žinutės įskaudino ir buvo paskutinis postūmis. Duokite laiko susivokti.

Išmok pamoką, kad net ir super geruose santykiuose reikia turėt kažką tik savo. Kad išeidamas žmogus neišsineštų viso tavo gyvenimo.

Gal dar ne viskas baigta. Kol ji svarsto užsiimk kuom nors, ką mėgsti tik tu vienas (turi būti kažkas, jei nėra - išmėgink naujų dalykų). Pasistenk būti su tais žmonėmis ir tose vietose kur kiekvienas oro virptelėjimas neprimena jos. Jūs per stirpriai suaugę į vieną visumą. Pasistenk atsiskirt savo AŠ ir pagyvenk sau ir dėl savęs.

Paskaičiusi kitų komentarus, dar galiu pridurti - kai pradėjote draugauti, ji dar buvo beveik vaikas. Ir visur kartu, kartu, kartu...
Dabar ji išauga iš merginos į moterį po truputį ir suvokia, kad likusi su jumis, taip ir neturės progos išsilakstyti, ką sėkmingai daro dauguma jos mažiau merginų.
Nepykit, bet man tos kalbos apie vestuves, apie namų interjerą, apie bendrą ateitį, apie tai, kad negalima tiesiog pabaliavot ir pasitūsint su draugėmis, kai tu vos išlipus iš paauglystės, skamba labai jau kaustančiai.

Paleiskit ją. norės- sugrįš, nenorės - ne.

Jei liksit kartu sukandę dantis, didelė tikimybė, kad dar po kelių metų vistiek nutrūks nuo grandinės, norėdama pamatyti pasaulį.

Statistiškai, manau, labai nedaug merginų išteka už tų, su kuriais pradėjo draugauti dar būdamos 16 (nors žinau tokį pavyzdį).

As buvau tavo merginos vietoje. Istorija panasi - is smelio dezes paime, iki puodu pragyvenom. Kol gyvenau mazesniam mieste, nelabai ir suvokiau, kaip is tikruju trukdo antroji puse. Veliau, kai del studiju persikeliau i Kauna (jis atvyko irgi), tai supratau. Drauges pasakojosi apie flirtus, klubus, pasimatymus, gedingus ir didingus zygius, o as... klausiau ir mintyse deliojau meniu, ka ryt padarysiu "vyrui" skanaus valgyti. Susipazinau su savo geriahsia drauge tuo metu, suvokiau, kiek daug mes nuveiktume, kiek pamatytume ir atrastume, jei tik as buciau viena. Jokie pasisedejimai ar pasisokimai su draugu man nekele tiek teigiamu emociju kaip tas retas istrukimas su drauge, kai jausdavausi laisva ir nevarzoma, jokie brangiausi sampanai su juo man nebuvo mielesni uz pigaus sidro stikline parkely su draugem. As dusau. Rodos, mylejau ta zmogu, jis is tikro nuostabus, mes nesipykom, tiesiog as supratau, kad gyvenimo del jo neaukosiu. Iki jo nebuvau uzsieny toliau nei Lenkija, nebuvau normaliam pasimatyme, nepazinojau nei saves, nei vyru. Nenorejau savo visos jaunystes dovanoti jam. Isejau. Jam buvo panasiai kaip tau, kadangi likom ale draugais (zinau, kad jis ligi siol man kazka jaucia), tai papasakojo veliau, kaip nevalgydavo, siurbdavo alu kasdien iki komos, kad tik smigt ir nieko negalvot. Labai jo gailejau, bet tiesiog save mylejau labiau.

Veliau du metus man nesiseke su vyrais (nes tiesiog nemokejau nuspeti ju keslu, buvau pripratusi buti mylima ir gerbiama), aplink sukinejosi simtai, man svaigo galva, nemokejau ne tik atsirinkti, bet ir blaiviai mastyti. Susizavedavau ir kentedavau, jei jiems nereikejo is manes nieko rimto, ir palikdavau, jeigu reikedavo bet per ta patirti ismokau daug pamoku ir del nieko nesigailiu. Dabar turiu nuostabu suzadetini ir laukiuosi vaikelio. Net ir dabar agalvoju, kad gal dar anksti, gal dar lakstyti ypac, kai o demesio pilna, bet suprantu, kad jau laikas surimteti, as patyriau begale nuostabiu akimirku, pamaciau pasaulio ir nugyvenau, o ne praegzistavau ta laika
Papildyta:
O temos autoriui siulyciau laukti. Leisti jai gyventi, gyventi paciam. Mano buves net po pusantru metu siule vel susieiti, sako nu va, pasilakstei, pamatei pasaulio, vyru, grizk. Grizk, kur tau ramu ir silta. Jeigu buciau kazka jam dar jautusi, galbut buciau apsvarsciusi galimybe

Labai dėkui už atvirumą ir pasidalinimą mintimis. Manau kad ši situacija yra labai panaši, kas mane ir baugina. Kadangi pats jaunas buvau kai ją suradau, tikėjau kiekvienu žodžiu. Tikėjau kad ji niekada manęs nepaliks, sakė jai lakstyti nebereikia kai turi mane, ir t.t Puikiai suprantat ką turiu omenyje. Tačiau atėjo toks laikas kai esame tokioje situacijoje.

Beje ką turit omenyje lauk? Kiek aš turėčiau laukti ir kaip? Ar turėčiau ją visiškai palikti ramybėje ir dingti, laukti kol pati susiras? Ar retkarčiais per mėnesį apie save priminti? Pasiteirauti kaip sekasi, kaip jaučiasi, kas geresnio ? Ar ne anksti viską palaidoti?

P.S. Aš pats pastebiu tokį dalyką. Kartais man užeina toks momentas kad jau jaučiu ir žinau ką man daryti kad ją pamirščiau kad man ji mažiau rūpėtų, ir pns. Tačiau tą pačią sekundę įsijungia lyg savisaugos aparatas, čiumpu save už rankos ir klausiu kodėl aš išvis taip pagalvoju?. O jei ji su manimi susisieks už savaitės, už mėnesio ir norės sugryžti? O kas jei aš nebenorėsiu pas ją sugrįžti...?