Po aborto

Nu ir palyginai...nebent ji planavo specialiai ji partrenkti. Tada jau taip.

Koks skirtumas, pabaiga tokia pati. Viena buvo neatidi, kitai hormonai susvyravo, o rezultatas toks pat. Cia kaip dazniausia: norejau kaip geriau, gavosi kaip visada...
Abi vienodai pergyvena, save kaltina, o smerkti ir bausti gali tik Dievas, o ne kiti zmones.

Papildyta:

Cia tema ne "ar darytis aborta", o kaip susitaikyti/nustoti save kaltinti/nesigadinti tolesnio savo ir kitu vaiku gyvenimo...

Žinoma, kad reikėjo anksčiau galvoti. Bet ką dabar padaryt, nušauti ją, ar kitaip pribaigti? Ir gal čia ne vaidyba, gal tai tikros žmogaus kančios?
O kad pasimokyti yra iš ko, tai tikrai sutinku. Gal kai kas perskaitęs, labai pagalvos, prieš tai darydamas.

perskaičiau visą temą....
baisu daros paskaičius kai kuriuos postus.turiu labai nemažai pažystamų kurios būdamos sveikos moterys pasidarė...., visas mėginau atkalbėti...bet ...jos pasirinko savo egoizmą, geresnį patogesnį ir turtingesnį gyvenimą ......
nežinau ar galiu jas smerkti bet ir guosti reikalo nematau , visos buvo pakankamai suaugusios ir pačios priėmė sprendimus. už savo neatsakingus žingsnius gyvenimę patys turime ir atsakyti.
man gaila kai dauguma moterų nusprendžia kad vaikas nevertas ateitį į šy pasaulį nes mama negalės jam kažko duoti , atsieit pasmerkti vaiką skurdui jai labai sunku o pasmerkti mirčiai nėr kas veikti....
tikrai geriau pagimdytų ir atiduotų....nors suteikdamos galimybę gimti. ir kalbu taip todėl kad pati auginu ir biologinį ir nebiologinį vaiką...ir esu dėkinga tai moteriai kuri nenužudė o pagimdė ir paliko suteikdama vaikui gyventi šy gyvenimą ....





taip ir nekaltas tas vaikas ir turi teisę gyventi ir nereiškia kad bus blogas nepaisnt to kokie buvo jo tėvai....o gal jis užaugs ir bus koks tarkim chirurgas ir gelbės milionų mirštančių žmonių gyvybes .....
kažkaip skaitant asmeniškai tavo postus šiurpas krečia pūslė- nežmogus , leiskit priminti kad ir pati kažkada ta pūsle buvot ...ir kad kai kuriom moterim ši pūslė pats gražiausias vaizdas pamačius savyje užsimezgusią gyvybę

Talija, žinau, kuo buvau mamos pilve ir taip pat žinau, kuo būsiu kai atsidursiu mediniam makintoše. Tai nieko nekeičia.

O dėl prievarta pradėto kūdikio - manau, kad tai jau per žiauri bausmė moteriai būtų, nors vaikas niekuo nekaltas šiuo atveju bet...
Jei atvirai, niekam nelinkėčiau atsidurt šioj situacijoj ar bent jau panašioj - patikėk manim, iš patirties sakau.

Suprantu temos autorę...
Teko ir man tokį išgyvenimą patirti prieš pusę metų. Ir vaiko aš norėjau, tačiau susidariusi situacija buvo tokia, kad pasirinkau neturėti. Buna taip gyvenime, kad užgriūna tiek, kiek nebegali pakelti. As nebeturejau savyje jėgų duoti naujai gyvybei gyvenimo džiaugsmo, tikejimo tuo gyvenimu, nes as pati jo nebeturėjau.
O be jo - tas "plikas" išgrynintas "gyvenimas" ir "gyvybe" - niekuo nesiskiria nuo visos kitos gyvybės mūsų planetoje, kurią mes, žudikai, pietums ruošiame.

Negalėjau padovanoti tos gyvenimo meilės, todėl nedovanojau ir gyvenimo. Skaudu man dėl to, kad vaikučio aš norėjau, bet ne šitaip, ir ta dievo dovana ant manęs nukrito kaip pasityčiojimas.
Man skauda, aš noriu išsišnekėti, ir, kaip temos autorė, jaučiu spaudimą "neturėti teisės į savo skausmą ir užuojautą". Ir visgi - turiu tą teisę. Ir visgi - nustebkit dabar - aš NEATGAILAUJU dėl to ką padariau. Man tik gaila, kad negalėjau turėti vaikelio, taciau to "neturejimo", t.y., aborto, nepriimu VIEN TIK KAIP SAVO SPRENDIMO. Nes kai gyvenimas, kaip koks cunamis nubloškia tave, ispaudžia į kampą - koks ten TAVO PASIRINKIMAS... Iš A ir A jūs galite pasirinkti A?
Suprantu, kad taip, teoriškai, niekas man aborto per prievartą nepadarė, rinkausi, ir gali vat imti ir pasirinkti KITAIP, bet - jeigu žinai, kas laukia... Jeigu jauti, kad nebegali pakelti, nebegali daugiau kovoti, ir mintys sukasi tokios, kad gal geriau man šokt dabar per langa ir greitai viską užbaigti, kaip tu rinksies KITAIP? Teorine galimybė yra, bet TAU ir tada - jos nėra.

Atsimenu, kaip per audrą vaikščiojau ratais aplink polikliniką ir meldžiausi, dieve padaryk ką nors, atsiųsk kokį žmogų, kuris mane palaikytų, ar skambutį iš to, kuris turejo būti tėvas, ar dar ką nors, kas suteiktu man viltį, ir kad man nereikėtų net įžengti į tą polikliniką, net ištarti, kad noriu darytis abortą.
Neišgirdo dievas, matyt audra per garsiai stūgavo.
Ir vietoj vilties gavau akmeninius angliškai beveik nekalbancių sesučių veidus (buvau užsienyje), kurios tesugebėjo pasakyti kad abortas pas mus "considered very bad" - ir nusiųsti mane per dešimtis kitų med instancijų, kur man reikejo kiekvienam tokiam veidui kartoti, kaip aš baisiai noriu pasidaryti abortą - kai aš to visai nenorėjau.

Atsimenu, kaip galutinai apsisprendusi, naktį prieš abortą, prašiau savo vaiko, kad atleistų man ir išeitų pats, kad užmigtumėm kartu paskutinį kartą, ir atsibudus jo nebejausčiau. Ir jis paklausė, ryte man jau nebeskaudėjo, ir nesudrebėjo nei rankos nei kojos einant i kliniką.

Ir kai po visų šių išgyvenimų girdžiu teisuoliską "Kaip tu galėjai..." ir panašiai - A vot, kaip matot, labai paprastai galėjau - bac nuėjai, isšioperavai kaip apgamą, ir baigtas kriukis. Ane? Tuo ir baigiu pasiaiškinimą niekada to nepatyrusiems.

O tokioms kaip aš... Skaiciau berods, Alchemike, tokia gražią mintį... Gyvenimo paslaptis yra nukristi septynis kartus, bet atsikelti aštuonis... Ir as pradedu atsikelti. Pradedu po truputį vėl ižiūrėti grožį gyvenime, ir tikiu, kad kadanors galėsiu jį padovanoti kartu su nauju gyvenimu. Linkiu ir jums to paties.

Haidė...aš apgailestauju, bet butu viskas pakenčiama ir suprantama, kai žmogus tokioj būsenoj pasielgia taip ar kitaip...bet tavo paskutiniai žodžiai "bac nuėjai, isšioperavai kaip apgamą, ir baigtas kriukis" ... gaila man taves, tu esi nekalta, kad nepatyrei tikros meiles (o taip ir yra, jei tu taip galejai pasielgti) ... tu esi žiauri, vien dėlto, kad tu taip šaltakraujiškai tai konstatuoji... nenorėčiau gyvenime su tavim net gatvėje prasilenkti, nes nuo tavęs dvelkia šalčiu... ai ...neverta čia daugiau laidyt žodžių, bet negalvojau, kad yra tokių žiaurių moterų...reiktų tokias po pirmo aborto sterilizuoti...jei jau negalėjai to gimdyti, negimdyk visai, nes ir po to negalėsi...
O ką daryt, jei jau pagimdžius vaiką tau užeis depresija ir nenorėsi gyventi, tave paliks vyras, nusisuks giminės-tada irgi galėtum šaltakraujiškai pakelti prieš savo vaiką ranką? ar pasielgtum taip, kaip kažkada pasielgė moteris mūsų kieme-išgėrė acto esencijos ir su 5 mėn.vaikeliu iššoko per langa...
Čia yra egoizmas, šaltakraujiškumo pasėkmės...
...kaip ir ankščiau kalbėjom, būna rimtų dalykų:ligos, tebūnie išprievartavimas, bet taip kaip tu...dėl gyvenimo džiaugsmo neturėjimo????? juk butent vaikas gal ir buvo tau siustas ismokinti tave dziaugtis gyvenimu, tik mes nevisos suprantam tai...ir nemokam mokintis is vaiku...
Papildyta:
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų.
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.


Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.
Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį amžinybės kely,
Jis įtempia jus savo galia, kad jo strėlės skrietų greitai ir toli.
Tegul jūsų buvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą,
Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.

Ikiuke, man regis, nesupratai. Tas sakinys su apgamu buvo sarkazmas... Aš truputį pasišaipiau iš dažno įsivaizdavimo, kad darytis aborto einama šaltakraujiškai, be jausmų ir gailesčio. Gi visa savo žinute bandžiau pasakyti, kad visai ne taip yra.



Kuo tau kelia nuostabą tas mano gyvenimo džiaugsmo neturėjimas? Jo neturėjimas buvo tik pasekmė visos virtinės įvykių ir priežąsčių. Bet ta fraze aš bandau įvardinti būseną, kai jėgų gyventi nebėra, kai prasmės tą daryti nebematai. O kaip tada dar tą prasmę, stiprybę, ir meilę gyvenimui perduoti naujam žmogui, kad jis iš tikro būtų Žmogus, jei pati nebeturi?
Tau neteisingai atrodo, kad nepatyriau gyvenime meilės - ir patyriau, ir vertinu ją. Taip vertinu, kad laikau gyvenimą tuščiu ir beprasmiu egzistavimu, jeigu jos nėra. Ir nebūtinai tai egoistiškas noras kad mane mylėtų...Aš turiu mylėti, ir kitus, ir patį gyvenimą. Ir to turiu išmokyti tuos, kuriuos paleidžiu į gyvenimą. Ir ką, jei tada, kada reikėjo spręsti, nebuvo jokios meilės nei tikėjimo, tik tamsa? Man slydo iš po kojų pagrindas, byrėjo viskas kuo gražiu aš tikėjau.

Pagimdžius vaiką pro langą jau nešokinėčiau. Bet geriau nepradėk to "o kuo tai skiriasi nuo dviejų savaičių pūslelės, taigi irgi žmogus". Žmogaus pradžia - taip, bet dar ne žmogus. Visgi yra gal skirtumas, kur jau gimusį vaiką žudyti, o kur tik besidalijančias ląsteles. Aš į tas ląsteles vistiek žiūriu su pagarba, jei taip nežiūrėčiau, tai tada ir neskaudėtų po aborto.

Dėl tos moters, kur nusižudė su vaikeliu - aš nedrįsčiau taip komentuoti. Visgi, supranti kas yra motinystės instinktas, ir jei jau motina šitaip padarė, matyt buvo nemenkam pragare. Aš taip nepadaryčiau, bet teisti šios moters nedrįsčiau irgi.

Na, o dėl to mano žiaurumo ir ketinimų mane sterilizuoti , gal nereplikuosiu, tikiuosi čia buvo dėl to kad nevisai mane supratai.

Haide, nepyk, gal ir ne taip ka nors supratau, tiesiog tuo metu kai perskaiciau kilo tokios mintys
ir as tikrai nesmerkiu ir neteisiu, nes...kas as tokia, kad teisciau, as esu toks pats zmogus, kuris irgi bet kada gali paslysti...

Ikiuke, nepykstu ... ...
sukasi man dar daug minčių galvelėj bet niekaip nesusiguldo, tai grįšiu po kurio laiko ir išguldysiu

o kodėl apie tai negalvojama kai gulamasi į lovą,...kur tuo metu būna atsakomybės jausmas, kodėl tuo metu mokama imti gyvenimo malonumus bet kai reikia nešti atsakomybę už jų pasekmes dingsta gyvenimo džiaugsmas

suprantu tuos laikus kai nebuvo kuo dorai saugotis nuo nepageidaujamo nėštumo bet dabar kai lieka tik rinktis iš daugybės būdų....neatsakingumas, lengvabūdiškumas, naivumas ir kitaip to negali pavadinti......


ir dar vaikai mus moko džiaugtis gyvenimu, atrasti noro ir jėgų kurti gražesnį gyvenimą, tobulėti ...bet tai supranti tik jam gimus.....ir negali suprasti kaip tai vyksta tol kol jo neturi...gali pamėginti įsivaizduoti bet tai kai tu įsivaizduosi bus " tik trupinys nuo duonos kepalo "