QUOTE(Simense @ 2008 09 10, 13:05)
Dabar esu oficiali savo mamos globėja, bet tapau ja nelengvai (nors po teismo išvados pasirodė, kad tik toks rezultatas ir turėjo būti juk mudvi visąlaik su mama gyvenome). Išvargusi broliui ir seseriai vis prikišdavau, kad ir jiems
priklauso mamą prižiūrėti, tai gal dėl to jie ir ieškojo kliaučių įrodyti, kad mama visai nesirgo ir jos prižiūrėti nereikėjo arba jei ir prižiūrėjau, tai tinkamai nesugebėjau.
Dabar brolis su nutartimi susitaikęs, o sesuo gal tik šiomis dienomis, jaučiu, bando rasti, kur jai įsiterpti į priežiūrą. Nes kai likau tapusi globėja visiškai viena ant ledo (lyg būčiau vienturtė), be jokios artimųjų pagalbos, pavyko apsitvarkyti gyvenimą taip, kad išgyvenčiau lyg būčiau tikrai viena šeimoje (turiu gerą slaugę). Artimieji turbūt galvojo, kad viena neištversiu, bet, atrodo, ištvėriau (nors, aišku, su darbu kol kas sunku). Galbūt jau ir svetimi jiems pasako: o ir jūs prižiūrite?
Taigi, tokia mano šiandiena. Tikiuosi, ji vis gerės.
Nesuprantu kai tokie dalykai dedasi tarp artimų žmonių. Tikiuosi, kad dėl to man neteks su sese pyktis, nors kažko tai nusimato man vienai tėvų karšinimas, nes sesuo Anglijoje, ir neaišku ar grįš. O jei ir grįš nelabai tikiu, kad ji apsiimtų globot tėvus. Na bent jau gal finansiškai parems. Kažkaip dar stengiuosi apie tai per daug negalvoti. Nors mano tėvai jau nebejauni ir tėčiui paskutiniu metu visokių ligų išlindo. Bet pakolkas mama puikiai su viskuo susitvarko pati. Stipri moteris. Prieš pora metų mirė baba (mamos mama), ją prižiūrėjo mano mama, o jos brolis gyveno kaime, biškį irgi buvo pykčių, nenorėjo babos pensijos atiduoti. Bet mama viską susitvarkė teisiškai. Dabar prižiūri tetą. Jei su baba buvo sunku, tai su teta labai sunku, nes ji psichinis ligonis. Jei tik negeria vaistų, tai prasideda nesąmonės. Mama prisiteisė globą, padėjo susiremontuoti tetai namuką, o žiemai parsiveža į namus.
Mano mama yra kartą pasakiusi, kad nenorėtų jog mes ją karšintume, jau geriau į senelių namus ar į slaugos. Sakė, kad nenori ant kaklo užsikarti, o senelių namuose tai bent su bendraamžiais pabendrautų, o jei jau gulintis ligonis taptų, tai į slaugos namus, kur priežiūra būtų visą parą. Dabar atrodo lyg ir gera mintis, bet kai teks su tuo susidurti realiai kažin ar sugebėsim atiduoti savą žmogui svetimiem prižiūrėt? Žinoma tas dar toli, abu dar darbingi ir dirba. Na bet vis tik .....
.
(matyt dėl to, kad gauna šiek tiek raminančių/ stabilizuojančių). Kol kas nelabai žinom kaip čia namuose reikės tvarkytis 
Galvojam spec. poreikius tvarkyt jam, gal nebeprieštaraus 
. Gal pamažėle, po vieną ir sugydysit - pagulės dėl opos daugiau ir širdelė tuo pačiu pailsės. Bet jau judviem su mama oi kaip nesaldu...
Kur trumpa, ten trūksta, ane?.. Ir smegenų ligos po vieną nevaikšto, deja.
). Ir vis dėlto mane baugina ta senų žmonių koncentracija vienoje vietoje (lygiai, kaip ir vaikų), kažkokia nenormali suituacija, bereikšmiai veidai, jų daugybė, tvyrantis keistas kvapas (žinoma, ne toks stiprus, kaip mūsiškiuose, bet...). Aplink tuos senelių namus dar galintys apsitarnauti perkasi butus, kad būtų arčiau, gal kartais kitas sutuoktinis jau senelių namuose, o sveikesnis aplanko šalia gyvendamas. Nesužavėjo... Žinoma, tai išeitis. Ir vis dėlto, geriau su mažesne priežiūra kūnui, bet artimųjų apsupty, tarp įvairaus amžiaus žmonių būtų maloniau, tegu ir mažyčiam kambarėly, bet tarp savų.
. Blogai, kad daug pinigėlių reikia išleisti, bet dar blogiau, kai visai negali įsigyti, to, ko tau reikia.
