Tėvų karšinimas (2)

Uzuojauta jums Una Li .

Užuojautos Tau, Una Li.

Ko gero mes čia visos esame tol, kol...

Užjaučiu Reikia tikėti ir galvoti, kad dabar, kai jos žemiškieji rūpestėliai baigėsi, ji jaučia Dieviškąją palaimą




O mes tėvelio taip ir neišvežėm. Pasakė kategorišką NE.
Naktimis labai blogai būna. Praeitą vos vos neužgeso




Pati eisiu rytoj atsisveikint su šaunia mamytės drauge, mirusia vakar Insultas netikėtai ištiko ir nebėr žmogaus

Užuojautos , Una Li ...



Padarei viską, ką galėjai. Mamytė savo jau atvargo...
O gyviems reikia gyvent - dėl savęs ir dėl kitų artimiausiųjų

una li uzjauciu.stipribes,ziurek save

Ačiū visoms. Su manim kol kas viskas gerai, turbūt todėl, kad paskutinėm savaitėm išgirdau labai daug gerų žodžių iš mamos apie savo vyrą ir save, tai ramina, kad ji neišsinešė nuoskaudų. Jos mirtis buvo palaiminta - prieš porą savaičių paprašė išpažinties, pakvietėm kunigą, bet neprašėm ligonių patepimo, nes neatrodė, jog reikia - tik išpažinties ir komunijos. O jis atsinešė viską ir atliko ligonių patepimą. Paskutinį vakarą mama beveik nebešnekėjo, tarpais kliedėjo, kraujospūdis šokinėjo, rankos ir kojos buvo neįtikėtinai šaltos, o kai atėjau paduoti paskutinių vaistų 24 val., paguldžiau ir apklosčiau, ji, žiūrėdama man tiesiai į akis, paklausė: "Ar jau viskas?". Pamaniau, kad apie vaistus ir procedūras ir atsakiau, kad taip, bet ji vėl pakartojo klausimą, ir supratau, apie ką ji... Sunku buvo pasakyt, todėl tik linktelėjau galva. Tuomet ji taip su palengvėjimu atsiduso, tardama: "Viskas..." Po kurio laiko dar ištarė: "Nebijokit...", dar kiek palaukus - "Kad gyventumėt... visi... vaikai...", lyg palinkėdama, palaimindama mus. Kažkaip kilo noras peržegnoti ir pasimelsti su ja. Sukalbėjau poterius ir vis dar nenorėjau eiti, bet ji paklausė: "Kodėl..." Supratau, kad siūlo eiti miegoti. Dar luktelėjau, kol pradėjo snausti ir išėjau. Penktą ryto atsibudau su mintim, kad mama mirė, bet nenorėjau eiti į kambarį, kad neprižadinčiau tėvelio, nes jo širdelė labai silpna, o prieš akis sunkios dienos. Išleidę mažąją į mokyklą, užėjom ir radom gulinčią taip, kaip palikau vakare, akys užmerktos, rankos gražiai sudėtos, dar nebuvo atšalusi... Tikra to žodžio prasme, užmigo Viešpatyje, be skausmo, kurio taip bijojo, be agonijos. Per laidotuves pildėsi visi jos norai - buvo šilta, atvažiavo visi tie, kuriuos ji mylėjo, buvo labai daug žmonių, nes sekmadienis. Savo mirtim ji niekam nesutrukdė - sūnus tą rytą kaip tik grįžinėjo iš komandiruotės, anūkams neteko praleisti svarbių atsiskaitymų ir paskaitų. Dabar širdyje tokia ramybė, net nemoku pasakyt. Tik dėl tėvelio neramu - jis neteko pusės savo pasaulio, duok Dieve, kad mokėtume jį atstoti bent truputį.

Ak, net susigraudinau... taip gražiai parašei... Ta ramybė širdy - toks geras jausmas.
Tikrai palaiminta mirtis. Būk stipri - stiprybės ir visiems Tavo artimiesiems. Neleiskit tėveliui pasiduot. Ir užsuk pas mus būtinai būtinai

Nuostabus išėjimas...

O dėl tėvelio, tai natūralu. Mano mama, kai išėjo tėvelis (o tai buvo seniai), tarytum neteko vienos kojos. Bet ji vis dar gyvena. Ir nesimato išėjimo.
Stiprybės Tau, Una Li. Jums visiems stiprybės.

Jūs ir esat mano stiprybė, tiek daug gavau ir gaunu iš jūsų, gera žinoti, kad esi ne vienas su savo problemom, gauti skubių patarimų ar paguodos, kad ir kiti tuos pačius rūpesčius sprendžia. Ačiū.

Laikykit špygas - jeigu sulauksim pirmadienio, bandysim vėl gultis į ligoninę

Palaikysiu kumščius verčiau - kad tos špygos negautumėt
Viskas jums pasiseks, pamatysit

Dieve duok .