Tuberkuliozė

Ir as po gydymo taip maniau.Bet kai isitrauki i darbus ir vel tas pats,laiko sau nebelieka.Tikiuosiu viskas bus gerai, bet kitaip nemoku gyventi.O ilsetis visai neturiu kada

Ilgai.. Na bet tikrai dar ne blogiausias variantas.. Zinoma, kad reikia nuolat rupintis savim, ir nepamirsti saves myleti.. Tik gaila kad kogero daugelis is musu sita dalyka suvokiame per velai, tada kai jau susergame.. Bet as manau pamoka puiki gyvenime, kuri niekada neleis pamirsti kad ruointis savimi turime pirmiausia mes pacios..
Papildyta:
daivuole, esi stipri moteris, sveikintina bet as vistiek manau, kad reikia rasti ir nors minutele sau.. na juk viskas imanoma

Daivuole, nepersidirbk, rask minute ir sau juk niekas kitas musu taip myleti negali, kaip mes pacios save. Juk pervargusios mes buname piktos ir nemielos. O svarbiausia neisivaryk sau ligos antra karta.

Labas, likimo draugės, jungiuos ir aš į jūsų liūdną būrį, nors tuberkuliozę išsigydžiau lygiai prieš metus.
Teisingą mintį čia perskaičiau - šios ligos neįmanoma pamiršti. Atrodo, jau visi metai kaip nebegeriu vaistų ir esu sveika, bet mintys apie ligą vis persekioja ir persekioja, prisiminimai sukasi galvoje lyg koks siaubo filmas.
Saldutea, labai užjaučiu, kad taip sunkiai sirgai ir kad užkrėtei dukrytę Baisu ir įsivaizduoti, ką patyrei... sriprybės tau ir sveikatos visai šeimai.
Na, o man ši bjaurybė buvo diagnozuota, kai laukiausi trečiojo leliuko ir kai nėštumas buvo dar visai mažas - vos keturiolika savaičių. Patyriau visus "džiaugsmus": ir medikų abejingumą, kai sunkiai susirgau ir nieks negalėjo man rasti ligos, ir pleuros punktavimą be jokių nuskausminamųjų (nors paprastai po šios procedūros skaumas yra malšinamas morfinu), ir ilgą gulėjimą su kateteriu nugaroj, kad valytųsi skysčiai (buvo susikaupę virš 2 litrų beveik pūliuojančių skysčių), ir saujas vaistų... apie dvasines kančias jau ir nekalbėsiu... visos per tai perėjom... Baisiausia buvo, ar neužkrėčiau vaikų, bet paskui paaiškėjo, kad sirgau uždara TB forma. Sienom lipau nežinodama, kaip mano liga paveiks mažutėlį, kurio laukiausi. Buvo košmaras, nenoriu net prisiminti tos būsenos
Vaistus gėriau per visą nėštumą. Nuo kateterio susidarė sąaugos, buvo (ir tebėra) skausminga giliai įkvėpti, juoktis ar čiaudėti. Labai pergyvenau, ar galėsiu pati pagimdyti, tad važiavau konsultuotis į Antakalnio klinikas. Skyriaus vedėjas manęs visai nenugąsdino ir pasakė, kad galėsiu gimdyti pati, o jei kas nors komplikuosis dėl mano kvėpavimo, visada spės padaryti CP.
Žodžiu, mergaitės, savo lėlytę išnešiojau 36 savaites, pagimdžiau be jokių cezarių SVEIKĄ NUOSTABIĄ mergytę. Dar visą mėnesį po gimdymo gėriau vaistus (isoniazidą ir rifampiciną), Antakalnio klinikų neonatologė po gimdymo per padidinamąjį stiklą visą savaitę žiūrėjo mano mergytę, perskaitė visą įmanomą literatūrą apie mano geriamus vaistus ir leido man maitinti. Iki šiol mažė gauna mano pienuko, yra sveika, protinga, linksma, guvi - pats nuostabiausias vaikas pasaulyje. Neturiu žodžių, kokia esu dėkinga Santariškių daktarui Jonui Narbutui, kuris mane gydė nuo TBC, ir AK neonatologei, kuri mane padrąsino maitinti kūdikį.
Žodžiu, prirašiau čia visą litaniją, o norėjau tik pasakyti, kad tikrai būna istorijų su laiminga pabaiga.
PaslaptingojiElaja, linkiu stiprybės, drąsos, pasitikėjimo ir viskas bus gerai! Gimdyk vaikučius ir džiaukis gyvenimu, blogiausia jau praeity

Švelni, skaitant tavo istorija, net siurpuliukai per kuna perbego.. Sunku atrodo visoms, likimo draugems.. Bet neisvaizduoju kaip reiketu viska istverti besilaukiant.. Tu esi tikra didvyre, kovojai ne tik uz save, bet ir uz nauja gyvybe.. Ir tau pasiseke, stebuklu tikrai buna, tik reikia niekada nenustoti jais tiketi!.. Manau tai, ka papasakojai, ikveps ne viena, cia beuzsukusia..

Laikas uzgydo viska.. galbut jo dar per mazai praejo, kad pamirstume? Tikekime tuo, ir galbut viena diena tai ims ir nublanks, lyg baisus kosmaras uzmarstin..

Labai ačiū už gražius žodžius, bet tikrai nesu didvyrė ir tikrai nesakau, kad buvo lengva viską ištverti. Kai sužinojau diagnozę, įkritau į toookią juodą duobę, kad tik valios pastangomis vardan vaikų prisiverčiau kažkaip kabintis į gyvenimą... iki tokio lygio, kad rytais ir vakarais liepdavau sau keltis ir eiti valytis dantų, o ne gulėti ir žiūrėti į lubas...
Bet mano artimiesiems turbūt buvo daug sunkiau. Juk aš buvau "įstatyta" į ligos rėmus ir neturėjau kito pasirinkimo, o jie matė ne kokį vaizdelį ir turėjo spinduliuoti optimizmą.
Lengviau pasidarė tada, kai pradėjau jausti vaikelio judesius - tas mažytis, už gyvenimą kovojantis stebuklas išmokė mane nepasiduoti blogoms mintims ir kantriai, žingsnis po žingsnio sveikti.

Ir ačiū už padrąsinimą, kad galbūt ateity tas visas TB košmaras mums atrodys tik kaip blogas sapnas. Visoms mums to ir linkiu

Švelni, tu tikra stipruolė ir šaunuolė kai tai nutinko man, galvojau, kodėl man? už ka? atrodo, kad buvo taip blogai, kad blogiau ir buti negalėjo, bet paskaičius Tavo istoriją ar pasiklausius šalia gulinčių, supratau, kad nebuvo taip blogai, nes beveik kiekvieną dieną mane lankė vyras, jis guodė, drasino ir prižiūrėjo. Mažylė buvo pas močiutes, o ne vaikų namuose. Nepamiršo ir kai kurios dragės, bet... pačios geriausios draugės nemačiau jau metus, spėju, kad išsigando mano ligos. Na bet dabar yra kitų draugių, kurias vertinu labiau, ačiū joms, kad nenusisuko nuo manes
Na ka mergaites , laikykites, nesirkit, ir ligą prisiminkit tik tam, kad nepamirštumės save mylėti ir daugiau tokiomis ligomis nesirgtumėt. Juk ši liga kimba tik tada kai nusilpstam.

Saldutea, o kai aš perskaičiau tavo istoriją, net susigėdau, kad buvau taip suskydus, kai susirgau. Pagalvojau, kad tavo vietoj tikrai būčiau išprotėjus. Garantuotai. Jei mane atskirtų nuo 10 mėn. vaiko, tikrai nesusirinkčiau savęs į krūvą. Užteko, kad pusantro mėnesio nemačiau savo keturmečio, ir tai verkdavau po n kartų per dieną jį prisiminus
O vyras ir mane lankė, laikiausi į jį kaip į mūro sieną, nors tuo pačiu metu, kai susirgau, jis perkraustė mus į naują butą, jį vienas remontavo, lakstė su vaikais po tubdispancerius, gamino maistą... žodžiu, pamilau savo žmogų iš naujo, kai mus ištiko ta bėda Ir nei vienas draugas nuo manęs nenusisuko... Geriausia draugė savo užaugintą pirmą braškę ne vaikams davė, o man vežė... bendradarbiai į atviruką surašė kiekvienas savo palinkėjimus, kurių iki šiol be ašarų negaliu skaityti... Kad ir kaip būtų keista, bet būtent TB man parodė, kiek daug šalia manęs yra atjaučiančių, mylinčių, gerų žmonių... O ir gavau pamoką, kad reikia save labiau mylėti ir kartais palepinti... deja, nelabai man tai išeina, nes vaikai ir buitis reikalauja savo. Įsisuki į rutiną ir visai pamirši, kaip sveika kartais sustoti.
Mergaitės, ačiū jums už gražius žodžius, stiprybės ir meilės sau pamokas. Labai mums visoms linkiu niekada nebesirgti ir būtinai - sveikatos visiems mūsų mylimiems

sveiki,man rado tubrkuliozzes zidiniu,bet daugiau jokiu tyrimu nedaro,kazi kodel?

Sveika, tikriausiai tavo zidiniai neaktyvus, taigi esi neuzkriacianti, bet visa gyvenima turi saugoti sveikata, nepersalti, normaliai valgyti ir k.t. kad jie nesuaktyvetu. Matyt tavo stiprus imunitetas, todel ir nesergi

sveiki, man buvo radę TBC židinių, kai buvau paauglė, mantu buvo teigiamas, paguldė Klaipėdoje į ligoninę trim mėnesiam su gydymu, bet išbuvau tik 1,5 mėn. kažkur, nes tyrimai vėliau buvo geri, tik namie dar kurį laiką turėjau gerti vaistus. Nuo to laiko praėjo jau apie 10 metų, bet, ačiū Dievui, liga daugiau nepasireiškė

Sveikos mamytes. as dabar visa baimeje. mano seima turejo kontakta su zmogum serganciu tuberkulioze, tiesa tai buvo seniai, bet siandien ta zmogu pagulde i ligonine ir liepe visiems, kurie turejo kontakta su juo pasitikrinti sveikata. o pirmadieni ruosiausi eiti su suneliu i poliklinika, nes keistai kosti jau gera savaite. pastoviai kosti ir sako kazkas jam kyla, todel ir kosti. ir nuo dabar man neramu, nes bijau, kad tai yra tuberkuliozes pozymiai. gal man man pasakyti ar taip gali buti?