Tėvų karšinimas (7)

Ačiū už informaciją, tikrai pravertė Paskaičiavom, kad geriausiu atveju 10-15 taškų surinktų. Tai kaip ir galėtų skirti tą slaugą Tik va baiminamės, kad ligoniukas mūsų labai neprognozuojamas, iš pradžių leisgyvę atsivežėm, paskui ir pati pastovėt vėl pradėjo, dar prieš savaitėlę pati užlaikoma ir porą žingsnių žengė, o šiandien jau tik lovoj guli. Vieną dieną ji labai agresyvi, jėgų pilna, o kitą - guli ramiai, vos ne leisgyvė, paskui vėl kaip ir atsigauna. Baisoka, kad atvykus komisjai nesusidarytų jie klaidingų išvadų ir nekonstatuotų, kad ligonė nėra ligonė...

Berods nuo pernai metų sugriežtino tą skyrimą. Mano mamai vos 5 pagal Bartelį buvo, ir tai drebėjau, kad neskirs Tačiau faina lb gydytoja buvo, prie nieko neprikibo. Žiūrėkit, jei matysit, kad nelabai linkę skirt - duokit vokelį

Na... matyt teks duot vokelį, nes kiek teko girdėti, tai be vokelio nieko ir nebus... Bent pas mus tokie specialistai dirba... Na, žiūrėsim kaip čia bus, pirmadienį jau bus pristatyti dokumentai komisijai

Sėkmės jums

Šiandien nugabenom visus popierius į tą komisiją. Iš karto vyko ir pats posėdis (ar kaip čia pavadint tą procesą ), paklausinėjo apie mūsų ligonę ir... liepė už savaitės atvažiuot pasiimti paruoštų popierių (kaip supratau slaugą gausim ). Laaabai nustebome, nesitikėjom, kad taip bus viskas paprasta, o ir pas ligonę jų gabent nebereikės Matyt turėjo įtakos tai, kad kosijos darbuotojai po savaitės atostogų išeina P.S. vokelio taip ir nebereikėjo duot

Na va, sveikinu tikrai paprasta ta procedūra.

Sveikos, užklydau čia, nes ieškojau kertelės sielai , iki šiol kažkaip tvarkiausi pati.

Pati gyvenu su 67 m. mama, kuriai alzhaimerio liga komplikuota kraujagyslinės ligos (čia kiek aš suprantu demensija). Esu vienturtė, giminių galinčių šiek tiek pagelbėti nėra, o savo šeimos nesukūriau (tikiuosi dar spėsiu įšokti į šį traukinį). Mama visada buvo nesaldaus charkaterio, tai kažkaip net ne iš karto supratau, kad visi elgesio pokyčiau atsirado dėl ligos. Teko jai paguleti psichiatrijos ligoninėje, nes buvo ištikusi psichozė, kurią paskutinį kartą iššaukė išeminis insultas. Tik atlikus galvos tomogramą buvo pastebėtas šis brudas. Praėjusį rudenį, kai galutinai buvo diagnozuota liga teko susipažinti su biurokratija ir apsilankyti komisijoje. Dviems metams buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.
Būna ir visai pakenčiamų dienų, bet paskutiniu metu vėl paūmėjimas. Mama nuolat vaikšto, šneka visokias nesamones, pyksta. Kategoriškai vaistų atsisako, o tai prie gero nepriveda. Prieš pusmetį namus apvalė, daugybė namų gėrio atsidūrė konteineryje. Pačiai kažkaip kantrybės trūksta, o ir jaučiu, kad depresinės nuotaikos puola, karts nuo krato kaip reikiant paašaroju . Šiuo metu atostogauju, bet iš namų jau nebegaliu ilgiau kaip parai išvažiuoti, nes ne visada mama pasirūpina savimi, valgyti nepasidaro, o ir baisu ją ilgiau vieną palikti. Žinau, kad geriau tikrai nebus, o tik blogiau. Tad norėčiau kartu su jumis pabendrauti, juk drauge lengviau. Tikiuosi, kad ir pati kažkam iš jūsų galėsiu šiek tiek ištiesti ranką, palaikyti ar kartu pasidžiaugti, bent jau virtualiai

Labas
Žinau tą būseną-ir gaila, ir pyksti, ir save kaltini, o pakeisti nieko negali
Laikykis

22peliukas22, tikrai sunku, gal kaip nors galima į ją žiūrėti kaip į vaiką? Nesupranta vargšelė ką daro Laikykis, mažut

Ačiū už supratimą, tiesiog dabar tas sunkusis periodas. Va ir dabar sėdžiu visa apdraskyta ir apspardyta ir t.t. . Šiaip ne taip sudaviau vaistus, teko apsimesti, kad kviečiu greitąją (ligoninės bijo), tai lyg snaudžia. Tikiuosi atsikėlus juos dar kartą išgers.
Ar kas nors iš čia esančių turi panašių bėdų? Kaip tvarkotės paūmėjimo metu?
O ar pačios geriate kokius nors raminamuosius vaistukus? Aš tai kol kas ginkluojuosi Valeridix, bet jau sukasi mintys, kad reik man pas šeimos gydytoją kulniuoti, ko nors rimtesnio paprašyti. Labai nijau pati kokia ligą įsivaryti.
Atsiprašau už tokias liūdnas mintis, bet nelabai kam turiu pasipasakoti, visos draugės gyvena vaikų auginimo rūpesčiais, o ir nesusidūręs su tuo žmogus to nesupranta.

O tu visą dieną būni su savo mama-gal dirbi ar mokaisi? Gal tada pavyksta prasiblaškyti.
Mano atveju(mano mama po insulto, nekalba, nevaikšto) per dieną būna su socialine darbuotoja, tai man tik vakarai ir savaitgaliai tik lieka. Tai ne taip sunku, nes prasiblaškai nuo tų vaizdų ir minčių.
Nors mama žiauriai priešinosi soc. darbuotojai ir dabar labai rodo nepasitenkinimą, bet aš dantis sukandus, sakiau, kad reikia ir kitaip nebus, aš turiu dirbti ir negaliu visą laik su tavim būti

Šiuo metu atostogauju, rugpjūtį teks grįžti į darbą. Iki šiol tvarkiausi pati, būdavo ir geresnių ir blogesnių akimirkų. Turbūt jau reikėtų kažką susirasti, kad ateitų pabūti su ja. Tačiau neturiu savo aplinkoje patikimo ir galinčio tokį darbelį dirbti. Kaip jūs susiradote sau pagalbininkus? Kreipėtės į kokią nors soc. tarnybą, ar ieškojote pagal skelbimus. Truputį neramina mamos ūmus būdas, bet koks pasikeitimas, svetimas žmogus jai sukelia pykčio, nerimo priepuolius, o kadangi nereguliariai geria vaistus, tai jau bėda.