Tėvų karšinimas (7)

Na ką, buvau išsikvietus vakar gydytoją, paklausė plaučius, pažiūrėjo. Praktiškai pasitvirtino tai, ką numaniau plaučiuose kaupiasi skysčiai, liepė toliau gert vaistus, bet sakė, kad ligonės širdelė jau silpna, tai viskas tik blogyn eis... Močiūtė vis silnesnė ir silpnesnė, kasdien vis labiau matyti, kad ji silpsta. visiškai nieko nebegali padaryt pati, net agresijos priepoliai dingo. Valgo - springsta, geria - springsta, baisu nebesuprantu net ką ji kalba, ko prašo. Į ligoninę gabent kaip ir nėra reikalo, bent taip gydytoja sakė, bet taip norisi kažką padaryt, kad jai būtų lengviau, o nežinau ką Mergaitės, gėda pripažint, bet labai bijau, kad tik ji neužgestu, kai būsiu viena namie, labai bijau, bijau, kad išsigąsiu ir nežinosiu ką daryt, bijau, kad jai bus sunku, o padėt negalėsiu... Išvis pradedu nejaukiai jaustis vien būdama su ja, nes širdelė mano jaučia, kad kažin ar beišsikapanosim...

Oi tu, zuiki, mažut, suprantu ir užjaučiu Taip mes ir suaugam, ir subręstam, vis įgydami daugiau įvairios patirties. Ką padarysi, jei Dievulis taip nuspręs, visi toje pačioje eilėje stovim Nėra ko bijoti

Awita, dėkui už šiltą žodį ir palaikymą Gera, kad bent čia galiu išsipasakot visus savo rimus ir nerimus... Na bus kaip bus, teks susidorot ir su tuo, juk daugiau nėra kam... Tik šiaip tas toks pasimetimas, ta nežinomybė baugina, bet, manau, tai gana normalu tokiose situacijose. Na, bet svarbiausia dabar ligoniukui kiek imanoma ilgiau ir komfortiškiau dar pasibūt čia.

koks komfortas?
mane nervina, kodel medikai gimdyti rekomenduoja būtinai pas juos, o numirti, tai jau ne...Ką, mirti nenatųralu? kodėl yra numetami tokie atsakingi momentai artimiesiems, kurie dažnai apie mirimus nieko nežino???
ir net patys tokiems dalykams emociškai nepasirengia. Karšinti nera tas pats kas marinti. Atsiprašau, kad tap rašau, bet ... kodel taip yra?

labukas visoms.na,nzn,bet,ar pacios noretumet,vegetuoti kaip darzoves,prijungtos prie aparatu,tose ligoninese...mano mociute,budama dar sveiko proto,labai prase,kad nevezt i ligonine,o duot numirt namuose,savo lovoj....aisku,buvo be galo ziauru ir sunku,bet jos nora ispildziau...ji pasimire namie...

Tiesą pasakius visiškai sutinku... Ir drįsčiau pratęsti mintį...Sunku nejausti pykčio ne tik gydytojams, sau, bet kartais ir tam pačiam ligoniui, kai nuolat matai, kaip jis kankinasi, būna agresyvus, kai pats sėdi ir nieko negali padaryt, o iš gydytojų tik ir tegirdi "duok raminamųjų". Net kai nueini pasiteiraut, ką turėtum daryti mirties atveju (taip, čia aš visiškai žalia, gyvenime su niekuo panašaus nesusidūriau, suprantu, kad tai natūralus procesas, bet tikrai norėčiau žinoti, kaip jam pasiruošti) nesulauki ne tik, kad jokio dėmesio, bet dar atvirai pasako, kad čia ne jų rūpestis. Kai toks karšinamas ligonis suserga, kaip dažnai būna, jog gydytojai numoja ranka ir net nevažiuoja tyrimų daryt, net apžiūrėt, neva sveikata prastėja dėl senatvės tik, tad neverta nei gydyt...
Pasakysiu atvirai, nesu šventoji ir tikrai ne savo noru prisiimiau šią atsakomybę, bet turiu sąžinę ir negaliu numest žmogaus, ir nesvarbu, kad man ir svetimo, kažkur patvory ir palikt merdėt. Neslėpsiu, nesu labai jau patenkinta dabartine situacija, būna ir pykstu, ir šaukiu, ir gailiuosi, ir nuoširdžiai užjaučiu, bet bent jau kaip išmanydama stengiuosi rūpintis. Skirtingai nei daugelis gydytojų. Mūsų atvejų būtų idealu, jei galėtume ligoniuką palikt kad ir slaugos ligoninėj, bet ši "prabanga" irgi ne kiekvienam pasiekiama, nes visur tokių žmonių, o ypač, jei dar ir kišenės tuščios, ne tik vengiama, bet stengiamasi nusikratyt. Taip ir tenka kamuotis kam? Aišku, kad artimiesiems... Manau, nesuklysiu sakydama, kad dažnai tokiais atvejais tenka aukot ir savo gyvenimą, sveikatą...
Tiesiog kol nesusiduri su tokia situacija, tol nesusimąstai apie panašias bėdas...
Taip, kad klausimų kyla ir man, tik va, kad nėr kam į juos atsakyt...
Papildyta:

Bent jau aš tai išvis NENORĖČIAU tokio gyvenimo, ką ten gyvenimo... Nes tokio vegetavimo , atsiprašau, bet gyvenimu pavadint jau nebegaliu.

Ne visai supratau, ką norite pasakyti. Ar natūralūs dalykai turi vykti ligoninėse? Kam mirštančiam reikalinga ligoninė - kad išeitų atskirtas nuo artimųjų, būtų gaivinamas n. kartų pagal popierines rekomendacijas, mirtų išrengtas, prijungtas prie aparatūros aplink bėgiojant abejingiems žmonėms baltais chalatais, kuriems tu esi statistinis vienetas, trukdantis išgerti kavos? Kai pagalvoju apie savo mirtį, norėčiau turėti progą atsisveikinti su man brangiais žmonėmis, atsiprašyti, palaiminti juos, norėčiau, kad jie melstųsi išlydėdami ir padėdami įveikti sunkų atsiskyrimo momentą, kad savųjų rankos užspaustų akis.
Blogai, kad šiuolaikinis žmogus bijo mirties (kaip, beje, ir gyvenimo). Seniau kiekviena kaimo bobutė žinojo, kaip marinti, veiksmų seką, ką reikia daryti žmogui mirštant ir po mirties. Dabar mes nebegalime, nei susirasti informacijos
, nei turime intuicijos, nei galime perimti tradiciją - tiesiog numetame savo pareigą medikams, kurių paskirtis žmones gydyti, o ne marinti. Bijome, mirimo, bijome laidotuvių, norėtume išvengti visų nemalonių dalykų ir padaryti savo gyvenimą patogų, bei sterilų. Deja, taip nebus. Gyvenimas nepaprastai galingas dalykas, jo į lentynėles nesudėliosi ir neapsidrausi nuo visų nemalonumų. Tiesiog reikia mokytis pagarbiai priimti tai ką jis duoda - tiek gimimą, tiek mirtį.
Atsiprašau, kad taip išsiplėčiau, bet mane šiurpina temos, kaip nekenčiama laidotuvių, kaip norėtųsi gauti tėvą ar motiną pelenų pavidalu, nemačius jo mirties, negedėjus per šermenis ir kaip puiku būtų, kad kažkas kitas prižiūrėtų kapavietę, nes taip nemalonu prisiminti, jog mes irgi mirsime. Jūsų klausimas priminė man šias ir panašias diskusijas.

Bėda, kad mūsuose šiais klausimais nėra kas teiktų pagalbą - arba atsikratyk ligonio, atiduodamas į mirties fabriką (ar derėtų sakyti ligoninę?) arba manykis pats, kaip tau išeina, o paskui dar turėsi bėdos, jei ką dėl neišmanymo neteisingai sutvarkysi.

Mano taip pat pageidavo, irgi išpildėm

tiesa ...

Savaja siandien paguldem i slaugos ligonine . Tai dabar net keista , kad namie tylu , niekas neverkia ...

Sveiki, aš čia naujokė .
Norėjau kaip ir pasiklausti, ar Jums nebūna pikta ant savo brolių ar seserų, jei Jūs prižiūrit savo tėvus, o jie ne(na laiko neturi ar dar kas nors..)? Ar pas visus yra kažkokie tarpusavio supratimai ir visiška darna šiuo klausimu?

kadangi aš gyvenau su tėvais, tai aš ir slaugiau. Seserys toli gyveno, bet kai jau buvo labai sunku, tai tik baigę savaitės darbus atvažiuodavo manęs pakeist, kitaip būčiau nepavežus

kai reikes turta dalintis atsiras visi