Mano vyras įvaikintas ir aš to nežinojau

jei tokia situacija kad pats nezino, ar sunku pasakyti kad "sorry, as pats nieko nezinau ir nenoriu tau pasakoti". Juk manau ir autorei butu ramiau...

nesuprantu pasisakiusiuju kad tai ne jos reikalas... as autores vietoje irgi noreciau zinoti. Sunku pasakoti? Galima pasakyti "duok laiko, dabar negaliu apie tai kalbeti - per sunku. Kai sudeliosiu savo mintis i vieta, pakalbesime". Bet sokti i akis kai paklausia, tai irgi absurdas

Absurdas bet pabandykit suprast ir ta moteri kuri uzaugino, gal jai per sunku ar per skaudu apie tai kalbet, atejus laikui manai ji apti papasakos, reikia kad visiems emocijos atslugtu

Pasakoti, kas jo tėvai neprivalo (antra vertus netikiu tuo - kaip žmogus normalioje situacijoje kuriant šeimą gali nepapasakoti apie tėvus ), o gal nė pats nežino. Bet pasakyti kad įvaikintas privalėjo. Jei tai tokia trauma, kad negali to pasakyti žmogui su kuo pasiryžta nugyventi gyvenimą persiprašau Aš tai lyginu su nuslėpimu kas esi. Kodėl? Baiminantis, kad netekėtų ar kaip? Bet tada tai jau vedybos per apgaulę ką irgi jau rašiau...
Apie užauginusią motiną nekalbu - kalbu apie tai, kad vyras tai žinodamas negalėjo to slėpti nuo sutuoktinės ir kad tai nėra normalu, nes...ai ...žmogus tai tas pats...ai nieko tai nebūtų pakeitę...tai ko bijojo pasakyti jei tai nieko nebūtų pakeitę? Vaikų darželis. Ne motina tai turėjo pasakyti marčiai, o pats sūnus.

Tai nėra kitiems tokia gili paslaptis. Anytos sesuo ir brolis, bei jų vaikai tai žino. Tiesiog, aš esu iš kito Lietuvos krašto, ir ten pas juos nieko nepažįstu. Kaip jau minėjau, anyta gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą, mažai bendrauja su giminėmis, tai aš su jais iš viso neturiu progų susitikti. Jei jų giminėje yra kokios laidotuvės, tai ar man nesako, arba važiuoja tik jiedu - mano vyras ir anyta. Jie turbūt sąmoningai vengia mane supažindinti su kuo nors iš giminių. Mes vedę 3 metai, o mačiau anytos seserį 1 kartą, jos vaikų akyse nemačiusi. Ir tik brolio sūnų porą kartų buvau sutikusi. Viskas, mano pažintis su jų gimine tik tokia. Ar jums tai atrodo normali situacija? Aš bent tikrai neįsivaizdavau, kad dar ir šitaip gali būti.
Tai apie kokį atvirumą galima kalbėti. Jaučiuosi klaikiai, apgauta, pažeminta. Jie nemato jokio reikalo su manim skaitytis. Aš tikrai nežinau ar verta leisti taip save trypti, vien tam, kad išsaugotum kas vadinama šeima, nors iš tikrųjų jos kaip ir nėra. Esu labai išdidi, ir ne iš tų moterų, kurios nuryja daug nuoskaudų. Tikrai jaučiuosi kryžkelėje.

Paliktum, matyt painterpretuotų, kad pametei todėl, kad sužinojai, kad įvaikintas Marazmai kažkokie

Aha, manau taip pat kaip tu.
O šiai dienai kokia situacija? Vyras vis taip pat nieko nekalba ar apsimeta kad nieko neįvyko? Taip pagalvojus jam lyg ir turėtų rūpėt kaip jaučiasi jo artimas žmogus, ar tai jau nebemadinga, "jo tai neliečia"?

Aišku, kad tau voruzele buvo šokas, bet reikia nurimti ir apie save ir savo vaiką galvoti. Keisti jų santykiai toje giminėje, bet visokių būna, nieko nepadarysi.
O tu jokių keistumų nepastebėjai prieš ištekant už jo? juk draugavot kažkiek laiko?

Problema, manau , tame, kad vyras užuot pasakęs man skaudi ši tema, ar aš nenoriu apie tai kalbėtis , nusiveža žmoną pas motiną ir liepia į tai nesikišti Kaip nesikišti, jeigu tu jau esi to žmogaus gyvenimo dalis? Juk net bažnytinę santuoką anuliuoja, jeigu nuo sutuoktiniu yra sąmoningai kažkas nuslėpta. Manau voruzelei butu lengviau su tuo apsiprasti, jeigu anyta nebūtų tokia aktyvi šeimos santykių dalyvė .
Dabar ji kaip ir už borto, jie kaip ir sudarę sąjungą ir jos neįsileidžia. Vyrui šiuo atveju reikia laiko, kad susigulėtų mintys, jausmai ir galėtų apie tai pasikalbėti. Bet kai šalia kasdien bus jį prižiūrinti motina, gal greitu metu tai neatsiks .
Voruze, kantrybės, leisk vyrui pačiam susikaupti tam pokalbiui. Neskubink įvykių, neragink jo, nes reakcija bus priešinga

oj ne, as nekalbejau apie motina... ji nemanau kad turi aiskintis. Bet vyras jau kitas reikalas. Juk tai jau yra "viesa paslaptis", kuria suzinojo zmona, nuo kurios jau nepabegsi ir kurios nebegali slepti po melo kauke... jei jam sunku kalbeti, tegu nors tai pasako zmonai. vietoj to, kad pasakytu "man per skaudu siuo metu apie tai kalbeti, gal atidekime velesniam laikui", jis soka jai i akis... nors neveltui sakoma - geriausia gynyba yra puolimas...
o anytos is vis nemanau kad reikia kisti, kad ir kokia ji "zaraza" butu ar ne... Moteris uzaugino vaika ir tikrai nemanau kad turi teisintis del to ir aiskintis kas ir kaip... bet kistis i sunaus seima jai irgi nevalia...

Aš nieko nelyginu, aš pasakiau kaip pavyzdį, jei kažkas išaiškėtų iš jūsų sutuoktinio praeities, ir jis nenorėtų akivaizdžiai kalbėti, jau ramiai gyventi toliau negalėtumete, manau neapsiribotumete tuo, kad pasakys pats, kai norės, jums kirbės viduje, jūs degsite, jūs norėsite žinoti.

Beje manau melas gimdo melą. Vaikas turi žinoti, kad yra įvaikintas ir kuo anksčiau, kai tik pajegia suvokti. Melas buvo jau pradžioje. Kai įsivaikino ir slėpė. Dabar vėl melas. Koks tikslas.
Tas vaikas jau suaugęs subrendęs vyras. Neturėtų taip reaguoti, jis jau pats tėvas, ir turi būti kaip suprantu brandus. Manau jie abu su įmote nemoka elgtis normaliai, įmotė su įsūniu, įsūnis su įmote, vyras su žmona. Kažkia spraga auginime.
Mes kalbame apie suaugusį žmogų, jau turintį savo gyvenimą , savas mintis, požiūrį, todėl manau jau turėtų tokiame amžiuje nebūti taip skaudu, kad buvo įvaikintas, jau turėtų sugebėti ramiai tai priimti, ramiai apie tai kalbėti, mastyti, vertinti, jei to mėra matyt žmogus turi psichologinių problemų. Jam negerai ir šalia jo esančiai šeimai negerai. Manau voružėlė teisi, papasakojimas nieko nepakeistų iš esmės, tik kaip ji sakė atsisėstume, išsiverktume, apsikabintume, tai šeimoje daug ką reiškia ir galima gyventi toliau be melo.

Papildyta:


Aš nesuprantu, kodėl jūs sakote, kad motinai skaudu, kad sunku kalbėti, kodėl. Aš šito nesuprantu. Ji juk nepadarė žmogžudystės ar nusikaltimo, kodėl bijo, nenori, negali kalbėti, kodėl. Įvaikinimas nėra kažkas baisaus , gėdingo, ar dar kas. Tai žmogaus auginimas, jei motina augino vaiką pati kompleksuodama ar prisigalvojusi, kažko keisto apie patį įvaikinimą ar bandė spręsti savo problemas įvaikindama, tada kita kalba.
Kalbam apie jau suaugusį vyrą, ir šiais laikais tai jau neturėtų stebinti įvaikinimas. Ir brandžiam vyrui jau neturėtų jis būti toks skausmingas, nebent jis buvo keistai auginams įmotės.Aš auginu mergaitę, globoju, ji maža, kai tik suvoks žinos , kad globoju, aš auginu žmogų, o ne marionetę. Ji turi viską žinoti apie save.

Del vieno sutinku, manau, kad vaikas turetu zinoti, kad jis yra ivaikintas.
Bet siuo metu net istatymai saugo tokias paslaptis. Be iteviu sutikimo negalima atskleisti jokiu duomenu apie ivaikinima iki vaikas sulauks pilnametystes. Jums niekas nesuteiktu duomenu apie jusu ivaikinta tikraja sese ar broli, jei nebus iteviu sutikimo.
Taigi, ivaikinimo slepimas nelaikomas melu.

Na ir istorija Aš tokiu atveju pasiusčiau ir tikrai didelį triukšmą iškelčiau (charakteris toks).

Tai, kad vyrą įvaikintą anyta užaugino viena - visa pagarba jai, bet. Įvaikinimo fakto nuslėpimas yra tikrai svarbus dalykas, kalbant apie šeimos kūrimą (pasitikėjimo faktorius) ir atžalų planavimą (paveldimumas ir kiti linksmi ir nelinksmi dalykai).

Et, pasijausčiau tikriausiai tiesiog mazgote